Heineken Open’er 2013: Ketvirta diena

Pirma diena
Antra diena
Trečia diena

Rytas.
Pabudau sveika ir linksma kaip ridikėlis po 4 valandų miego – pagirių nė kvapo, energija liejasi per kraštus. Aplinkiniai ko tai mieguisti ir nelabai laimingi. Visgi šnekos apie žvakutes padarė savo, draugija atsigavo ir nutarė šią dieną praleisti Gdynioje. Mes su Mariumi pasipuošėme naujai įsigytais QOTSA marškinėliais, kad jau tikrai būtų aišku, kaip rimtai žiūrime į visus šituos rokenrolo reikalus.

Gdynia.
Buvo graži saulėta diena, tad ir pasivaikščiojimas po Gdynią nebuvo prastas. Bet vis tiek man tas miestas baisokokas – pilnas dramblinės sovietinio monumentalizmo architektūros ir kažkoks be dvasios. Kadangi legendinis “Holivudas”, kuriame aš taip ir nesugebėjau apsilankyti, buvo uždarytas, pietavome kavinukėje su prabangiomis kainomis ir pusėtinu skoniu. Nusifotografavome prie paminklo nacių aukoms, kas turbūt nebuvo pats pagarbiausias gestas, bet jo monumentalistinis dizainas labai derėjo prie polaroidinės nuotraukų kokybės. Grįžtant atgal, prie autobusų stoties festivalio dalyviams dalijo mažus stiklinius limonado buteliukus, su kuriais vėliau išsijuosę kovojo kempingo apsauginiai. Jų susitelkimas į naująjį priešą buvo toks aršus, kad Akvilina antrą “Ballantine’s” butelį prasinešė net nemirktelėjusi.

Turistavimas.
Kadangi šįkart iš miesto grįžome sąlyginai anksti, mudvi su Gabija nutarėme apriboti viskio vartojimą ir verčiau pasivaikščioti po prekybinę festivalio teritoriją, kur aš nesėkmingai bandžiau rasti žirafytę arba drambliuką. Todėl, kad reikėjo. Beieškodamos radom šiaip visokių įdomybių ir dar nebandytų maistų, bet su egzotiniais gyvūnais lenkams prastoka. Viską apėjusios grįžom prie didžiosios maisto palapinės, kur Gabija norėjo pabandyti per keturias dienas legendomis apaugti spėjusį mėsainį, o aš galvojau, kad man visai tiktų tenykštės bulvytės. Prie mėsainių radome grandiozinę eilę ir jos gale bestovinčius mūsiškius. Po ilgų svarstymų Gabija liko laukti, o aš nuėjau nusipirkti kur kas mažiau mandrų ir visai neprastų graikiškų bulvyčių su tzatziki ir čiobreliais, kurios buvo panaudotos alkstantiesiems eilėje pamaitinti. Po kokios valandos už kantrybę buvo atlyginta, ir pora kąsnių Gabrielės vegetariško burgerio įrodė, kad ten tikrai labai skanu. Vis dar nesu tikra, ar dėl tokioskanumo verta laukti valandą, bet kodėl gi ne, jei neturi daugiau ką veikti?

Crystal Fighters.
Iš tiesų mes dar ir kaip turėjome ką veikti – eiti žiūrėti į Alter Stage rėkaujančius ispanų hipius. Sceną pasiekėme koncertui maždaug įpusėjus, vyrų kontingentas juos išbrokijo per pusantros dainos (manau, Daivaras jiems neskyrė netgi “vienos dainos grupės” įvertinimo), ir teko eiti gerti alaus prieš “Kings of Leon”. Na, bent jūs pasidžiaukit:


Kings of Leon.
Kažkaip taip nutiko, kad labai anksti išėję jų koncerto link galiausiai vis tiek beveik pavėlavome, ir teko vėl stovėti garsu ir vaizdu nepasižyminčioje vietoje už kairiojo garsiakalbio. Šįkart ten dar ir pasijudinti nelabai galima buvo, nes žmonių buvo gerokai daugiau nei per “Blur”. Koncas buvo kaip koncas, be didesnių gėrybių ir blogybių. Panašu, kad vyrukai į grojimą žiūri kaip į darbą, kurį atlieka gerai, bet nepersistengdami. Nepaisant to, koncertas visgi nepraleido galimybės įsitrigti mūsų draugijos atmintyje. Gabijai prieš nosį, o man iš dešinės įsitaisė lenkų pora – keturiasdešimtmetį perkopęs, bet antrą jaunystę pagavęs vyriškis ir trisdešimtmečio dar nesulaukusi ilgaplaukė blondinė, sunkiai bepastovinti nuo suvartoto alkoholio. Plaukai šioje istorijoje atlieka lemtingą vaidmenį, nes vyriškis jiems turėjo nevaldomą fetišą. Nemanau, kad sugebėsiu papasakoti, kaip ten jis stovėdamas savo moteriai už nugaros ją glamžė ir vėlė, bet mūsų merginos buvo pasibaisėjusios tuo lengvai pakrypusiu grabinėjimu nelabai atsižvelgiant į objekto būklę ir pageidavimus, o vyrai – rimtai susirūpinę, kad vargšei blondinei gresia nuplikimas. Bendrai paėmus, buvo kažkur per vidurį tarp “žiauriai juokinga” ir “fucking icky”. Mane labiausiai sunervino, kad graibytis jie nustojo per “Closer” – būtent tą “Kings of Leon” dainą, kuri būtent tam ir skirta. Galiausiai kazanovai visgi pavyko įtikinti savo antrą pusę susirasti kokią nors privatesnę vietelę ir pabaigti pradėtą darbą.


Finalas.
Mane galiausiai prisivijo tos 4 valandos miego, tad po “Kings of Leon” nebesinorėjo nieko. Kadangi Gabija irgi netryško energija, paskutinį kartą pasukome maršrutu “Main Stage – palapinė”.

Rihannos diena

Advertisements

4 responses

  1. Atgalinis pranešimas: Heineken Open’er 2013: įžanga ir pirma diena | Be pavadinimo

  2. Atgalinis pranešimas: Heineken Open’er 2013: antra diena | Be pavadinimo

  3. Atgalinis pranešimas: Heineken Open’er 2013: Trečia diena | Be pavadinimo

  4. Atgalinis pranešimas: Heineken Open’er 2013: Rihannos diena | Be pavadinimo

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s