Briuselis: Pirma diena

Šią savaitę abi su Gabija galiausiai įgyvendinome nuo gegužės suktą planą – aplankėme Briuselyje laikinai nutūpusią Eglę. Tokiu būdu Gabija tapo vieninteliu žmogumi ne tik savo įstaigoje, bet ir turbūt visame viešajame sektoriuje, kuris nė karto nebuvo Europos biurokratų sostinėje darbo reikalais, bet sugebėjo triskart ten atsidurti per atostogas.

Pirmoji diena: Vilnius – Charleroi – Bruxelles 

Oro prasme laiką kelionei pasirinkome nekokį, ir, net jei nebūtume to žinojusios iš prognozės, nusileidimas Charleroi oro uoste būtų išsklaidęs visas iliuzijas: saulėtas dangus – debesys – debesys – debesys – rūkas – dar rūko – žemė. Kita vertus, mes šiuose kraštuose ne pirmą kartą, tad ir tų iliuzijų ne per daug būta.

Šiek tiek pasiblaškiusios, tolesnei kelionei pasirinkome kombinaciją “autobusas iki stoties + traukinys iki Briuselio“, kuri net turi savo specialius bilietų automatus. Pagal pradinį planą turėjome važiuoti iki Midi/Zuid stoties, nuo jos nusigauti iki Eglės butuko netoli garsiojo Briuselio myžniaus, o ten susitikti su Egle, kuri savo pietų pertraukos sąskaita ketino atgabenti mums raktus. Kai jau nusipirkusios bilietus sėdėjom traukinyje, paaiškėjo, kad gal visgi geriau mums būtų pavažiuoti šiek tiek toliau – iki Centrinės stoties. Trumpai tariant, taip mes su Gabija antrą kartą sugebėjome pravažiuoti Briuselio stotį, iki kurios turėjome bilietą, ir visiškai nesutrikusios išlipti kitoje. Beje, Gabija, pasiskaičiusi metraštį prisiminiau, kad aną kartą mes visgi pravažiavome dvi 🙂

Radusios Eglę ir iki soties atsiglėbesčiavusios, senamiesčio grindiniu skambiai nudardinome savo lagaminus iki Rue Philippe de Champagne a.k.a. Šampano gatvės. Pasirodo, ši moteris yra įsikūrusi akinamai baltoje baisiai siauro namuko palėpėje, kuri atrodo kaip švyturininko būdelė apskritu stogu ir man kažkodėl asocijuojasi su muminukais. Labai gražu. Gavome raktus su painiomis naudojimo instrukcijomis, krūvą žemėlapių ir linkėjimų gerai praleisti likusią dieną.

Kadangi dienos dar išties buvo likę nemažai, nutarėme pasinaudoti vieno iš žemėlapių siūlomais pėsčiųjų maršrutais po Briuselį ir iki tamsos apeiti Raudonąjį maršrutą po šiaurinę miesto dalį, pakeliui dairantis tinkamos maitinimo įstaigos. Susiruošusios nubildėjome laiptais žemyn, užrakinome lauko duris ir supratome, kad abu skėčiai liko muminukų būdelėje. Pabandžius atrakinti duris paaiškėjo, kad Eglės pravestas raktų instruktažas visgi nebuvo visai tikslus, ir mes net nenutuokiame, kaip įveikti apatinę lauko durų spyną su lengvais antikvaro elementais. Kokias 5 minutes pasibrazdinusios ir nieko nepešusios nutarėme tikėtis, kad nelis, ir patraukėme į maršruto pradžią. Lynoti pradėjo vos pasukus už kampo, bet, laimei, lynojimu ir buvo apsiribota.

Praėjome Klein Kasteeltje (Mažąją pilaitę), kurioje kažkada buvo kariuomenės postas, o dabar pabėgėliai iš įvairių šalių laukia prieglobsčio. Mūsų maršruto aprašyme minėjo, kad tie pabėgėliai stoviniuoja ties kažkuriuo kampu ir laukia, kol juos pasamdys nelegaliam darbui statybvietėse. Kelis stoviniuojančius matėme, bet darbo nesiūlėme, tad nežinia, ar tas kampas ir buvo ta vietinė darbo birža.

Netrukus po to įvyko pirmasis pasiklydimas, kurio pasėkoje gan netrumpai ėjome net neįsivaizduodamos, kur esame, nes žemėlapis tokių gatvių nerodė. Vėliau paaiškėjo, kad ėjome 90 laipsnių kampu nuo savo tikslo, nuolat nuo jo toldamos, bet galiausiai pavyko grįžti į tiesos kelią, kuris nuvedė tiesiai į Briuselio Manheteną – stiklo karalystę, kurią statant 7-ajame dešimtmetyje buvo iškeldinti 12 tūkst. žmonių. Gaila, aprašymas neminėjo, ar jų namai prieš tai sudegė. Šiaip ar taip, Boulevard du Roi Albert II mes atsidūrėme prieš 16 val., kai visi dar dirbo, tad ten tvyrojo tokia tyla, kad net ausyse spengė. Kol suradome paklydimo dėka praleistą punktą – išsvajotąją maitinimo įstaigą su bulvytėmis ir riebutėliais padažais – ir pavalgėme, išmušė laisvės valanda tiems, kurie dirba nuo 8 val. ryto. Nespėjus nė apsižvalgyti, gatvėmis jau zujo šimtai žmonių, o aplink mus atsirado temperamentingai pypsintis kamštis. Kaip vėliau teko pastebėti, temperamentingai ir visiškai beprasmiškai pypsi visi Briuselio kamščiai.

Prikimšusios nuo ryto tuščius skrandžius, Karaliaus Alberto II bulvaro viduriu nutiestu zigzaginiu takeliu patraukėme toliau. Kitas punktas – Gare du Nord, kurią jau buvome aplankiusios ankstesnio vizito metu. Bet tada nežinojome, kad šita stotis turi vieną žavų bruožą. Į ją atvykę žmonės gali pasirinkti, su kokiu Briuseliu labiau norėtų susipažinti: vakarinis išėjimas pateikia įspūdingą stiklinę dangoraižių panoramą, o rytinis – irgi įspūdingą, irgi šiek tiek stiklinę raudonųjų žibintų gatvę. Kitas smagus akcentas: pasukus už kampo nuo nuodėmių kvartaliuko nieko nelaukusi prasideda Rue de Brabant – didžiausia Briuselio arabų, turkų ir kitų Artimųjų Rytų tautų prekybinė gatvė, kuria kasmet praeina keli milijonai žmonių.

Netoli jos už aukštų betono sienų slepiasi reto mielumo parkelis, kurį Google Maps man vadina Koningin-Groen (Žaliasis karalienės parkas). Nors jau vėlyvas ruduo, žalumos jame dar nemažai, o ir panorama labai daili.

Išlindusios iš parkelio Rue Verte gatve pasukome link paskutinio lankytino objekto – botanikos ir skulptūrų parko. Ant vartų buvo parašyta, kad 17 val. jis uždaromas, tad jau lyg ir nespėjome, bet pamačiusios drąsiai parką kertančius vietinius nutarėme, kad ir mes ne prastesnės. Dieną ir vasarą ten turėtų būti gerokai gražiau, bet lašelis gamtos vidury miesto dar niekad nepamaišė, kaip ir atsarginiai sportbačiai, kuriuos radome kabančius ant medžio šakos. Čia derėtų pastebėti, kad mūsų maršruto aprašyme šis parkas buvo pavadintas labirintu, o mes tą vardą pateisinome pasimalusios po jį pirmyn atgal ir išėjusios ne pro tą išėjimą, kuris mus būtų gražiai ir tvarkingai išvedęs į senamiestį. Tad kurį laiką vėl ėjome velniai žino kokia kryptimi, kol išėjome į tuos pačius zigzaginius takelius verslo kvartale. Gabijai atkreipus mano dėmesį į šį faktą, aš dar įdomumo dėlei bandžiau pasiginčyti, bet galiausiai teko pripažinti, kad mes esame ne visai ten, kur planavome būti, tad geriau būtų baigti improvizacijas ir eiti namų ir vietinių barų link.

Šiaip ne taip pavyko rasti bariuką, kuriame Gabija lankėsi pavasarį. Jis vadinasi “Le Lombard“, kas turėtų pradžiuginti mūsų suomį, kurio viena mėgstamiausių istorijų yra apie Vilniuje aptiktą bara-lombardą viename. Briuselio baras-lombardas turi daug rausvų drambliukų ir visokių meninių instaliacijų bei žiauriai daug rūšių alaus. Aš dar užsisakiau penne arrabbiata ir, bliamba, šita penne buvo labai arrabbiata ir jos buvo baisiai daug. Degančia burna ir ašarojančiomis akimis šiaip ne taip įveikiau pusę porcijos, o likusią sumaitinau Gabijai.

Pavalgiusios ir išgėrusios supratome, kad planas kur nors trankytis iki 22 val., kol Eglė grįš iš su darbu susijusio renginio ir atrakins tas velnio duris, nėra pats geriausias, bo gresia užmigti čia ir dabar. Tad iš nuovargio lengvai svyruodamos patraukėme Šampano gatvės link. Vėl kurį laiką patąsėme spyną, kol Gabija netyčia atrado, kad raktą įkišus vos vos ir švelniai pasukus kairėn, durys atsidaro lyg su burtažodžiu. Voila! Šiaip ne taip užsiropštėme laiptais į viršų, pabimbinėjome, kol grįžo Eglė, paplepėjome ir visos draugiškai lūžome. Aš kitą rytą atsibudau gulėdama lygiai tokia pat poza, kuria užmigau.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s