Briuselis: Antra diena

Ryte teko pabusti nuo intensyvaus gręžimo. Briuselyje triukšmingais statybos ir remonto darbais galima užsiimti nuo 6 val. ryto, ir kaimynystėje besidarbavę piliečiai tuo aktyviai naudojosi, tačiau atostogų dvasia nugalėjo, ir mums su Gabija išsimiegoti pavyko visai neblogai. Vėliau pusryčiaudamos susikonstravome dienos planą ir entuziastingai ėmėmės jį vykdyti.

Iš namų išsiritusios prieš 11 val., metro pavažiavome iki Madou stotelės, nuo kurios prasideda Europos rajonas ir mūsų Mėlynojo maršruto trasa. Europą ten atstovauja diiidelis dangoraižis, kuriame nuo 2006 m. įsikūrė kažkoks kultūros centras, kurio ankstesnį pastatą Schumano aikštėje nugriovė. Visa kita lengvai apšepę, o paėjusios Rue Scailquin radome kitą maršruto punktą – nedidelį Saint-Josse-ten-Noode rajonėlį. Jis yra oficialiai skurdžiausias Briuselio rajonas, o vidutinės jo gyventojų pajamos dvigubai mažesnės už vidutines briuseliečių pajamas. Užtat jame kalbama gal 130 kalbų.

Kitas punktas – Marie-Louise aikštė su ežerėliu, vaizdu į Europos Komisijos Berlaymont pastatą ir fantastiškais art-nouveau namais aplink. XIX a. ten buvo pelkynas, kurį nusausinus ir pradėjus pardavinėti sklypus, jų pirkėjams buvo nurodyta statytis gražius namus, kad toks normalus rajonas gautųsi, prestižinis. Kaip jiems liepė, taip jie ir padarė.

Nuo ežerėlio prabangiąja ir gražiąja Palmerston aveniu nuėjome iki Ambiorix aikštės, nufotografavome vieną populiariausių namų visame Briuselyje. Beje, nuotraukų nededu dėl dviejų priežasčių: Gabijos nuotraukų dar neturiu, o garsiausio art-nouveau architekto Victor Horta pastatų nuotraukų dar ir negalima skelbti, nes gresia milžiniškos baudos.

Vėliau per pietus besidalijant įspūdžiais apie art-nouveau, Eglė mums papasakojo, kad Briuselyje šie namai nėra ypač vertinami, ir ištisus dešimtmečius buvo griaunami su tikslu jų vietoje pastatyti kažką modernesnio. Net ir dabar, kai dauguma jų įtraukti į architektūros paveldo sąrašus, kai kurie savininkai sugeba rasti būdų apeiti taisykles ir taip nustekenti vargšus gražuolius pastatus, kad jie būna pripažįstami besantys avarinės būklės ir tinkami nebent griovimui. Kad ir kaip bandžiau šį reiškinį suvokti, kol kas dar nepavyko, nes man asmeniškai art-nouveau yra architektūros meno viršūnė.

Tai štai, kaip jau turbūt supratote, apžiūrėjusios Ambiorix aikštę, pasukome Schumano aikštės ir Berlaymont giganto link, nes Eglė ketino mums pravesti mini ekskursiją po Europos Komisijos valgyklą su pigiais dienos pietumis. Berlaymont iš tolo atrodo kaip biurokratinė klaida, iš vidutinio atstumo – kaip kažkas nebaigto statyti ir apkarstyto pastoliais, bet atsistojęs prie pat jo staiga imi ir įsijauti į jo ritmišką didybę. Net įdomu, koks jausmas kasdien eiti į TOKĮ darbą.

Gavusios lankytojų lipdukus su raide V ir praėjusios apsaugą, nukeliavome į visomis kalbomis šurmuliuojantį Berlaymont maitinimo fabrikėlį, kur už 5.43 euro gali gauti ne stebuklingai skanius, bet labai sočius dienos pietus. Viskas dailiai sustyguota: iš anksto apžiūri dienos patiekalų pavyzdžius, susirenki padėklą ir įrankius, keliauji prie tų puodų, kuriuose garuoja išsirinktas maistas ir šalia kurių valgyklos moteriškės spėriai rikiuoja pilnai sukomplektuotas lėkštes, tada eini prie kasų, kuriose labai dalykiškai nusiteikusios tetutės dėbteli į tavo padėklą pro ant nosies galiuko kabančių akinių viršų, bukojo tušinuko galo pagalba skambiai sutarškina atitinkamą sumą į kasos aparatą, o gavusios pinigus padeklamuoja: “Merci, bon appétit, bon après-midi“. Prisipili į stiklinaitę vandens ir eini ieškoti nelabai užimto stalo. Pavalgęs nuneši padėklą ant konvejeriuko, kuris nuveža jį atitinkamai instancijai. Šią veiksmų seką panašiu metu vykdant šimtams kostiumuotų ir europietiškumu dvelkiančių žmonių, vaizdas tikrai įspūdingas.

Papietavusios dar išgėrėme kavos gretimoje salėje įsikūrusioje Berlaymont kavinukėje, o vėliau prisėdome pasidairyti tokiame lyg ir hole su spalvotais foteliukais. Kaip sakiau merginoms, aš esu didelė Europos projekto gerbėja, tad man iš tiesų baisiai patiko būti tame daugiakalbiame šurmulyje, kur visi atrodo (ir turbūt jaučiasi) svarbūs ir bendradarbiaujantys.

Atsisveikinusios su Egle pajudėjome link šalimais esančio Parc du Cinquantenaire (Penkiasdešimtmečio parko), kurį karalius Leopoldas II įrengė 1880 m., Belgijos nepriklausomybės jubiliejaus proga. Jame yra keli dideli muziejai ir triumfo arka, o mums nuotaiką gerino dar ir išlindusi saulutė bei visomis kryptimis tursenantys ir tokiu būdu naudingai pietų pertrauką išnaudojantys bėgikai. Vienu metu teko net pereiti į kitą gatvės pusę, nes mūsų link grėsmingai artėjo visa kuopa, apsiginklavusi spalvotomis obtiažkėmis.

Iš parko dailiomis gatvelėmis nukeliavome iki Jourdan aikštės su mintimi, kad galbūt ten paskanausime Antoine bulvyčių, laikomų geriausiomis visame Briuselyje. Tačiau pasiekusios Antoine kioskelį supratome, kad europietiški pietūs mūsų skrandžius užkimšo ilgam, tad tiesiog  per Léopold parkelį pasukome Europos Parlamento link. XIX a. čia buvo įsikūręs Briuselio zoologijos sodas, bet užsidarė išdvėsus visiems žvėrims. Tai va.

Europos Parlamentą galima nemokamai apžiūrėti iš vidaus, bet mudvi tam neturėjome laiko, nes buvome suplanavusios ekskursiją po miesto rotušę, kuri anglų kalba vyksta tik kartą per savaitę. Greitosiomis pasigrožėjusios įspūdingais pastatais, patraukėme metro link ir netrukus labai sklandžiai pasiekėme Grand Place su visais architektūriniais grožiais.

Briuselio Hôtel de Ville yra gražus ir didelis reikalas, atsiradęs iš XIV-XV a. didikų ir miestelėnų poreikio varžytis pastatų puikumu su bažnyčia ir tarpusavyje. Kaip pasakojo žiauriai smagi ir charizmatiška gidė: “Pasistatė Briugė rotušę – aukščiausią visoje Flamandijoje. Nagi mums irgi prireikė! Bet mes buvome kantrūs. Mes nuvažiavome į Briugę, viską išsimatavome, po 30 metų pasistatėme savo rotušę, ir žiūrėk tu man – mūsų aukštesnė!“ Ekskursija buvo tikrai be galo įdomi, 45 minutės pralėkė kaip vėjas, tad jei kada pasitaikys proga trečiadienį apie 15 val. būti netoli Briuselio Grand Place, mielai rekomenduoju.

Susipažinusios su rotuše, grįžome namo laukti Eglės ir ruoštis vakariniam planui susipažinti su šiuolaikinio Briuselio jaunimo kavinių kultūra. Susiruošusios iškeliavome į St. Gilles rajoną laukti tramvajaus, o belaukdamos apžiūrėjome St. Gilles rotušę (nes visos 19 miesto komunų turi po nuosavą rotušę, dažnai pastatytą tuo pačiu senu geru lenktyniavimo principu). Tramvajus nugabeno mus į Ixelles rajoną, kurio viena iš pažibų yra art deco stiliaus Flagey kultūros centras su populiaria kavine/baru, kurį Gabija mums buvo apibūdinusi kaip ŠMC ir “Neringos“ hibridą. Sakyčiau, gan tikslu. Vakaras prabėgo bedegustuojant keistas alaus rūšis ir bešnekučiuojant apie gyvenimą.

Prisišnekučiavusios zuikiu parvažiavome į centrą (mat teko labai greitai bėgti į autobusą, o vietinių ypatumų ekspertė Eglė mus užtikrino, kad tikimybė sutikti kontrolierius lygi nuliui). Išlipusios ant Muziejų kalvos, pasigrožėjome panorama ir neskubėdamos parėjome į Šampano gatvę. Prisikirtome sūrio, dar pašnekučiavome apie gyvenimą ir laimingos sumigome.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s