Briuselis: Trečia diena

Dvi dienas mėgavomės visai neprastu briuselišku oru, tad per daug nenustebome, kai trečios dienos ryte mūsų palėpės langai buvo apsiniaukę ir rasoti. Papusryčiavusios ir apsiginklavusios skėčiais iškeliavome užsiimti tinkamiausia kultūrine veikla lietingam orui – tikrinti muziejų. Dienos šviesoje perėjome vakarykštės nakties maršrutą iki Muziejų kalvos, pakeliui užsukdamos į įspūdingai gražią Notre Dame du Sablon. XIV a. gotika visu pajėgumu, plius barokinė koplytėlė – labai gerai.

Nuo Sablon aikštės visai netoli iki mūsų dienos tikslo – Karališkojo vaizduojamojo meno muziejaus. Kadangi Gabija jau buvo buvusi šalimais įsikūrusiame Magritte muziejuje, šįkart nusprendėme apsiriboti klasikais. Na, pakeliui link klasikų dar apžiūrėjome parodą “Museum to Scale 1/7“, kur buvo eksponuojamos daugiau kaip šimto menininkų sukurtos variacijos tema “muziejaus salė su dviem durimis“. Mudvi su Gabija ilgai ir mąsliai apžiūrinėjome štai šį eksponatą, o labiausiai man smegenis sujaukė šitas. Ir dar šitas, nors gyvas jis atrodė įdomiau. Žodžiu, apžiūrėkit visus, nes yra labai daug gerų.

Susipažinusios su moderniąja muziejaus puse, prabangiais laiptais užlipome į antrą aukštą pažindintis su visu kitu. Ten pamatėme daug Bruegelio ir Rubenso, daug rausvaplaukių madonų su rausvaplaukiais kūdikiais, apėjome daug ant grindų susėdusių ir aktyviai klegančių pradinukų klasių. Mano favoritas iš Bruegelio salės:

P. Bruegel vyresnysis. “Ikaro kritimas“

Sužinojome, kad į Putiną panašūs ne tik Van Eyck personažai, bet ir daugmaž visi, kam teko laimė būti pozuoti to meto flamandų dailininkams.  Va čia, pavyzdžiui, Volodia jaunystėje, mąslus ir su kibiru ant galvos:

P. Christus “Mergaitės portretas“

Čia jau subrendęs studentas, dalyvauja Erasmus programoje:

Q. Massys “Erazmas Roterdamietis“

Bevaikščiodamos po muziejaus sales mudvi su Gabija, kaip visada, sušalome ir mirtinai išalkome, tad joms pasibaigus per daug nenuliūdome. Kitas punktas: Oranžinio maršruto pradžia afrikiečių kvartale Matonge su tikslu pavalgyti vienoje iš spalvingų vietinių įstaigėlių. Beje, ką tik atradau, kad ne per seniausiai panašią misija vykdė The Guardian žurnalistai, kurie netgi rado mūsų išsirinktą restoranėlį “Le soleil d’Afrique“, tik  lietingos rudens dienos vidury jis neatrodė toks populiarus. Jo sienos oranžinės ir išpuoštos visokiausiais piešiniais, o man teko garbė sėdėti ant zebro rašto sofos, kurią gaminant, pasak Gabijos, nenukentėjo nė vienas zebras. Gabija valgė kažkokią vištą egzotišku pavadinimu, o aš gavau afrikietišką samosų ir spring rolls’ų variantą su ryžiais, keptais bananais ir trijų rūšių padažais. Niam niam, eilinį kartą prisirijom iki negalėjimo.

Papietavusios pro dailią ir šiek tiek aptriušusią Saint-Boniface bažnytėlę patraukėme link prabangių parduotuvių rajono, kur, pasak mūsų Oranžinio maršruto aprašymo, turėjo kvepėti pinigais. Pinigų neužuodėm, bet matėm protesto demonstraciją prieš kažką ir svajingai stabtelėjom prie “Tiffany’s“ vitrinos. Paėjusios dar šiek tiek arčiau senamiesčio, radome Teisingumo rūmus, kurie buvo pastatyti XIX a. antroje pusėje ir tuo metu buvo didžiausias pastatas Europoje (26 tūkst. kvadratinių metrų – didesnis už Šv. Petro baziliką), o bandant jį sutalpinti pagal geriausias briuselietiškas tradicijas teko nugriauti šiek tiek senovinio Marolles rajono. Man garsiai beskaitant, ką apie šį gigantą turi pasakyti Oranžinis maršrutas, pro šalį ėjęs simpatiškas vyrukas stabtelėjo prie mūsų ir parekomendavo užeiti į rūmus, pasivaikščioti ir pasigėrėti jų įspūdingumu.

Taip mes su Gabija ir padarėme. Kadangi visas fasadas užstatytas pastoliais, iš pradžių pataikėme į kažkokį garažą, bet netrukus pasitaisėme ir ryžtingai įžengėme pro paradines duris. Na, žinot, tikrai įspūdinga.

Dingstančių žingsnių salė

Pasivaikščiojusios po rūmus, išlindome laukan, apgailėjome vis blogėjantį orą ir patraukėme prie nemokamo stiklinio lifto, kuris visus norinčius transportuoja nuo Teisingumo rūmų kalvos į apačioje susirazgiusias Marolles gatveles ir/arba atvirkščiai. Ten dar, pagal idėją, turėjo matytis graži panorama, bet jūrinis klimatas pasirūpino, kad matytųsi tik daug rūko.

Viduramžiais Marolles buvo raupsuotųjų tremties vieta, o prasidėjus pramonės revoliucijai joje įsikūrė darbininkai. Kaip jau minėjau, XIX a. dalį rajono nusinešė Teisingumo rūmų statybos, o XX a. 7-ajame dešimtmetyje buvo nutarta, tad rūmai visgi dar mažoki, tad juos reikėtų praplėsti, kartu nugriaunant dar kelias dešimtis senovinių namų. Bet Marolles gyventojai jau buvo pasimokę iš neseniai praūžusių verslo kvartalo statybų ir griežtai šiai iniciatyvai pasipriešino. Tad siaurų aptriušusių gatvelių raizgalynė ramiai sau stovi toliau, o Place du Jeu-de-Balle savaitgaliais vyksta įspūdingi sendaikčių turgūs.

Marolles gatvelėmis nuėjome iki Porte de Hal skverelio, kur trumpam prisėdimui su kavos puoduku išsirinkome mažą kavinukę “prie poliklinikos“. Interjeras ten vietinis, lankytojai irgi vietiniai, o vidutinio amžiaus barmenė šneka labai daug, garsiai ir su tokiu akcentu, kad net mano neprancūziškos ausys nutarė, kad ji gal ne visai vietinė. Mums labiausiai įstrigo pagyvenusi porelė, kurių barmenė paklausė, ar jiems “kaip visada“. “Kaip visada,“ atsakė šie. “Kaip visada“ pasirodė besą stiklinė apelsinų sulčių ir buteliukas “Perrier“. Sėdėjo abu ir gurkšnojo neskubėdami, dairydamiesi į lietų už lango.

Suvartojusios kavą, nuėjome į paskutinį mūsų spalvotųjų maršrutų punktą – Parvis de Saint Gilles aikštę ir aplinkines gatves, kur vyksta amžini turgeliai. Gerokai išvargusios nuo vaikščiojimo ir lietaus, radome gerai pasislėpusį metro įėjimą ir grįžome namo pailsėti prieš vakarienę su Egle.

Vakarui buvome nusižiūrėjusios vieną iš daugybės Briuselio grand-café, Le Cirio. Nors ji įsikūrusi pačioje Biržos ir Grand Place pašonėje, o interjeras alsuoja La Belle Époque prabanga, kainos ten visai neturistinės, lankytojų mišinys demokratiškas, o aptarnavimas labai malonus. Eglė ir Gabija ragavo vištienos waterzooi, o nelaimėlė vegetarė gavo tuno salotų. Bet jos buvo žiauriai skanios (ir gausios), tad skųstis tikrai negaliu. Dėdė padavėjas buvo žavus, alus skanus, o miestui besipuošiant Kalėdoms pradanginta elektra suteikė vakarui papildomo šarmo. Tai nutiko mums betyrinėjant sąskaitą ir besikuičiant piniginėse, tad jau įsivaizdavome, kaip mobiliakų šviesoje randame maždaug tinkamų banknotų ir išnykusios tamsoje paliekame vargšą dėdę juos skaičiuoti ir tikėtis, kad neapgavome. Bet ne, šviesa atsirado pačiu laiku.

Pasisotinusios ir laimingos grįžome namo valgyti desertui įsigyto citrinų pyrago bei aptarinėti visų svarbių reikalų, kurių dar nebuvome spėjusios apžvelgti iki tol.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s