Briuselis: Ketvirta (a.ka. Errorų) ir penkta dienos

Ketvirta diena

Atsikėlusios su Gabija susiruošėme pusryčius kaip tikrame viešbutyje – su omletais, apelsinų sultimis, kruasanais ir kava. Bepusryčiaudamos galutinai apsisprendėme dėl dienos programos ir iškeliavome jos vykdyti. Taip ir prasidėjo tai, kas vėliau buvo pavadinta errorų diena.

Planas buvo labai paprastas: nukakti iki šiaurinės miesto dalies ir ten įsikūrusio Tolimųjų Rytų muziejaus, pietums vėl nuvažiuoti pas Eglę, po pietų apžiūrėti kurį nors iš Cinquantenaire parko muziejų, tada suvalgyti Antoine bulvyčių ir galbūt apsipirkti. How hard can it be?

Iš pradžių metro stotelėje nusipirkome bilietus: Gabija turėjo išganinguosius 2 eurus, tad pirko vienkartinį bilietėlį, o aš monetų išvis neturėjau, todėl mokėjau kortele. O jau kad mokėjau kortele, tai ta proga nusipirkau bilietėlį dviems kelionėms ir sutaupiau cielus 30 centų. Sėdome į 3 arba 4 metro – nebepamenu – ir išvažiavome. Kelionei įpusėjus metro išlindo iš po žemės ir virto tramvajumi, kas suteikė mums proga apžiūrėti gan nesimpatiškus šiaurinius Briuselio rajonus.

Išlipusios reikiamoje stotelėje, ėmėme tyrinėti mano paskubomis pasigriebtą didesnį žemėlapį, kuriame mūsų Araucaria stotelė pažymėta buvo, o pats muziejus kaip ir nelabai, bet šalimais buvo kažkoks taškas su užrašu “Pagodes“, tad ten ir pasukome. Tas taškas buvo ne visai toje pusėje, kur, mano manymu, turėjo būti muziejus, tad aš šiek tiek pasiblaškiau kartodama “error…error…“, bet galiausiai abi nuėjome pagal žemėlapio rodmenis.

Aišku, rodmenys buvo neteisingi. Perėjusios plačią aptvertą gatvę ir ja paėjusios kokį 100 m išvydome mums reikalingą pagodos stogą, bet jis kažkodėl buvo kitoje gatvės pusėje, o atgal pasukti mums buvo ne lygis, tad teko parkelį taip normaliai apeiti ratu. Galų gale radusios įėjimą pasukome link egzotiškai raudonuojančių muziejaus pastatų, o Gabija pakeliui pasakė du esminius dalykus: 1) “geriau jau ten būtų tualetas, nes man reikia NIAU!“; 2) “gerai, kad bent nelyja…“ Nuo pastarojo teiginio praėjus 5-10 sekundžių, ėmė lynoti.

Priėjusios muziejų, ant durų pasiskaitėme apie tai, kad soriukas, jis yra renovuojamas, todėl uždarytas. Atsiprašome už galimus nesklandumus. Tai ką, pafotografavome pastatus iš lauko, parašėme Eglei žinutę, kad atvažiuosime anksčiau nei planuota, ir pasukome atgal link stotelės. Ten paaiškėjo, kad jei išlipusios iš tramvajaus būtume paėjusios kokius 10 metrų tinkama kryptimi, būtume pamačiusios muziejaus stogus ir sutaupiusios 10-15 minučių, kurios vėliau pasirodė besančios gan svarbios.

Kadangi dar nebuvo pasibaigusi bilietėlių galiojimo valanda, į tramvajų įlipome ramia siela. Tačiau kol pasiekėme De Brouckère stotį, kur reikėjo persėsti į kitą metro, valanda jau buvo pasibaigusi. Ką tokiu atveju darytų normalus briuselietis? Nesukdamas galvos liptų į reikiamą metro ir pavažiuotų tas nepilnas 10 minučių be jokių nuotykių, nes kontrolė ten praktiškai neegzistuoja. Tačiau ką nutarė daryti moterys, kurių tautiečiai Europoje negarsėja pernelyg aršiu sąžiningumu ir kurios, matyt, jaučia kažkokį poreikį tai kompensuoti primygtinai civilizuotu elgesiu? Jos nusprendė išeiti iš metro zonos ir įsigyti naujus bilietėlius. Tiksliau, aš jau turėjau dvigubą bilietėlį, tad man reikėjo jį tik pažymėti, o Gabija (dabar jau be išganingųjų 2 eurų) nuėjo pakartoti mano strategijos ir taip pat įsigyti dvigubą bilietėlį mokėdama kortele.

Čia aparatas springdamas iš piktdžiugos vietoje bilietėlio Gabijai išmetė kvituką, kur prancūzų ir olandų kalbomis buvo parašyta, jog ji dabar turėtų eiti ieškoti kažkokio kiosko, ir jame išsikeisti kvituką į bilietuką, bo tiesiog su kvituku važiuoti negalima. Kai šitą istoriją pasakojau kolegoms, Giedriukas sukrykštė: “Jo! Aš irgi tokį buvau gavęs! Iki pat maršruto galo nuvažiavau, kol supratau, kad čia gal visgi ne bilietas…“ Aišku, ir briuseliečiai, ir dauguma normalių turistų būtų padarę tą patį, bet mes juk lietuvės, vykdančios kompensavimo misiją. Mes taip daryti negalime, tad išėjome dairytis mitinio kiosko.

Išlipome į gatvę, nieko neradome, nusileidome atgal, nieko neradome, radome vietinį dėdę darbininką, Gabija prancūziškai šiaip ne taip išmušė iš jo, kad reikia vėl lipti viršun ir eiti “à la droite, à la gauche, à la droite“ ar galbūt atvirkščiai. Išlipome į gatvę, ėjome ir į droite, ir į gauche – nieko. Šitoje vietoje visi, kam pasakojau šią istoriją, paklausė: “O pala, tavo draugė vis dar nebuvo radusi tualeto?“ Nope. Ne tualetas mums tada rūpėjo, nes su Egle turėjome susitikti jau maždaug prieš 5 minutes.

Čia aš nedrąsiai pasiūliau, kad galbūt būtų logiška bent trumpam pamiršti  kvituką ir arba kur nors išsikeisti pinigus į smulkesnius ir bandyti laimę nusipirkti bilietą monetomis, arba važiuoti zuikiu, nes Eglė buvo pasakojusi, kad šitas užsiėmimas vietinių tarpe irgi yra labai populiarus. Kadangi aplinkinėse parduotuvėse buvo ilgos eilės, pasirinkome antrąjį variantą ir, per daug nesileidžiant į detales, šio sprendimo rezultatas buvo saugiai už metro vartelių stovinti Gabija ir metro vartelių prispausta aš. Jei iš to šoko nebūčiau atšokusi atbula, planas turbūt netgi būtų pavykęs, bet atbula aš atšokau, tad su išnaudotu bilietėliu likau už vartų. Kaip vėliau savo tuometinę būseną apibūdino Gabija: “Na, aš turėjau problemą, ir ta problema staiga persikėlė Rustei…“

Visa pikta kaip velnias nužygiavau prie bjaurybės automato, sumokėjau kortele, ir žiū, jis nesiginčydamas išdavė man normalų bilietėlį. Vis dar pikta nužygiavau pro vartelius pas Gabiją, o tada jau teko galutinai pasiusti, nes paaiškėjo, kad teturiu vieną pirštinę. Tą pačią, kur pirkau dar studijų laikais ir sugebėjau sėkmingai išnešioti 7 metus. Išvydusi šį errorą netekau viso ūpo, kuris dar per kažkokį stebuklą buvo užsilikęs, ir jau susitaikiusi su pirštinės netekimu eskalatoriumi keliavau metro link, bet Gabija įkalbėjo dar nueiti pažiūrėti, ar ta pirštinė kartais prie nelemtųjų vartelių. Tai aišku, kad guli. Vėl pergalingai pražygiavau pro vartelius (šiek tiek krūpčiodama iš baimės, kad neprispaustų), atgavau savo turtą, pasižymėjau bilietėlį, aparatas nustatė, kad aš esu tranzitinis keleivis su pomėgiu tuo pačiu keliu eiti daug kartų, ir taip mudvi galų gale gavome teisę važiuoti į Schumano aikštę pavėluotų pietų.

Susitikus su Egle ir praėjus pastato apsaugą, Gabija plonyčiu balsu pasiteiravo: “Hm, o kur čia tualetas?…“ Aišku, tada dar kokias 10 minučių lakstėm ratu ieškodamos neužrakinto tūliko. Visiška errorų diena.

Papietavusios ėmėmės vykdyti tolesnę dienos programą ir aplankyti bent vieną veikiantį muziejų. Iš Cinquantenaire parko siūlomų variantų pasirinkome Meno ir istorijos muziejų, kuris yra didžiulis, tad nutarėme susitelkti į meno dirbinius iš tų regionų, su kurių senovės kultūra nesame artimai susipažinusios, – abiejų Amerikų, Azijos, Okeanijos ir islamo šalių. Pastaroji ekspozicija mudviem padarė turbūt didžiausią įspūdį, nors ir Pietų Amerikos indėnų meno kolekcija labai įdomi.

Pavargusios ir išalkusios per baisinį lietų patraukėme į Place Jourdan, šįkart jau tikrai pasiryžusios puikiosioms pono Antoine bulvytėms. Nors oras buvo tragiškas, po Antoine kiosko stogeliu bulvytes iš po padažo žvejojo gan nemažai žmonių, o ir eilė mums valgant nė kiek netrumpėjo. Nežinau, koks velnias mane privertė pasiimti didelę porciją, bet buvo sunku. Labai skanu, bet sunku.

Pilvams pasiekus kritinę ribą, o lietui net neketinant nustoti, atšaukėme planą apsipirkti ir grįžome į Schuman metro stotį, iš kurios be jokių errorų pasiekėme namus. Buvo penktadienis, tad Eglė jau buvo spėjusi pasinaudoti trumpesnėmis darbo valandomis ir grįžti namo ir nors kartą parėjusi nerado “dviejų lovoje drybsančių ir besiilsinčių katukų“. Kadangi iki vakarui numatyto Kalėdų eglės įžiebimo ir šviesų spektaklio Grand Place dar buvo likę nemažai liko, drybsojimas ir poilsis vis tiek įvyko pagal įprastą programą.

Po kelių valandų galų gale išsiruošėme mėgautis Kalėdų dvasia ir nuėjome į Grand Place. Kas pusvalandį vykęs šviesų spektaklis jau buvo prasidėjęs, bet nieko rimto nepraleidome: ant gražiųjų aikštės pastatų pagal muziką blyksėjo šviesos ir buvo visai miela, bet su šiemetiniu Vilniaus arkikatedros gėriu nepalyginsi. Pasirodymui pasibaigus pasivaikščiojome senamiesčio gatvelėmis ir pasažais, pawindowshopinome, pasidžiaugėme papuošimais, kol galiausiai atsidūrėme Saint-Catherine aikštėje įkurdintoje kalėdinėje mugėje. Kruopščiai apžiūrėjome maisto, stiklo, keramikos, dailės, tekstilės ir viso kito kioskus, Gabija rado netgi briedžio galvą, o pabaigoje apsistojome ties įvairiaspalviais kamuoliukais, iš kurių galima pačiam susirinkti savo svajonių kalėdinę girliandą. Abi merginos nutarė, kad joms tų kamuoliukų labai reikia, aš ilgai svarsčiusi nutariau, kad gal ne, o dabar jau lyg ir gailiuosi. Šiaip ar taip, kamuoliukais ir lemputėmis buvo apsirūpinta.

Jau gerokai sušalusios nutarėme Eglei parodyti rožinių drambliukų barą – jai patiko. Beje, jame radome štai tokio alaus plakatą:

Tai dabar sakykit: ar čia belgai nusirašė nuo lietuvių, ar lietuviai nuo belgų ir apsimetė, kad tas spanguolių gėralas yra Bobelio garbei, ar Bobelis savo pavardę nusirašė nuo belgų?

Parėjusi namo Eglė puolė gaminti savo svajonių girliandos, kurios iškilmingą įžiebimo ceremoniją pamenu jau kažkaip per miegus.
Penkta diena

Paskutinė mūsų viešnagės diena buvo šeštadienis, tad Eglė pagaliau galėjo prie mūsų prisijungti. Dienos tikslas buvo prieš išvažiuojant dar šiek tiek apsipirkti, tad iškeliavome į mūsų jau aplankytą Louise parduotuvių kvartalą. Oras pasitaikė neprastas, tad ėjome pėsčios.

Pakeliui apžiūrėjome jau besibaigiantį Marolles blusų turgų, kuriame turint laiko ir kantrybės išties galima rasti visokių lobių. Tada liftu pakilome prie Teisingumo rūmų, nuo kurių šįkart atsivėrė tikrai įspūdinga miesto panorama. Didelėje unviersalinėje parduotuvėje bandėme ieškoti mano užsimanytos kosmetikos, bet neradome, tad tolesnis punktas buvo parduotuvėlė Dille & Kamille. Įsivaizduokite Alan Deko, Tiger ir dar gal šiek tiek Jysk hibridą, kur visko daug, viskas labai gražu, skoninga ir visai nebrangu. Rojus ieškantiems smulkių dovanėlių arba namų apyvokos prekių. Eglė iš ten saujom tempia magnetukus atvirutėms prie radiatoriaus kabinti, o mes su Gabija tvarkingai susipirkome beveik visas lauktuves.

Po to dar stabtelėjome COS parduotuvėje, kur viskas buvo pasibaisėtinai gražu ir smarkiai už mano atostogų biudžeto bei lagamino ribų. Jei COS atsidarytų Lietuvoje, aš ten turbūt pamažu susipirkčiau visą garderobą.

Baigusios trumpą, bet nuotaikingą pirkinių sesiją, nusileidome atgal į Marolles papietauti mieloje, tik šiek tiek visokiais priskrudusiais reikalais trenkiančioje blyninėje. Man pavyko pasakyti “crêpes au saumon fumé“ ir nebūti perklaustai – turbūt todėl, kad sinchroniškai dar ir bakstelėjau į meniu. Niam niam.

Su pora stabtelėjimų dar kelioms lauktuvėms parvinguriavome namo ir interneto pagalba staiga supratome du dalykus: 1) mūsų skrydis šiek tiek anksčiau, nei manėme; 2) traukinys į Charleroi važiuoja tik kas valandą ir artimiausias bus už kažkur 20 min. Mūsų didelei garbei reikia paminėti, kad per tas 20 min į Gare du Midi mes visgi atkakome, bet laiko ieškoti tų pagerintų bilietų automatų nebeliko, tad sklandžiai perėjome prie plano B: dušmano. Jau atvykstant mus oro uoste labai kalbino įvairūs abejotino legalumo taksistai, bet mes buvo sąžiningos (žr. errorų dieną) ir nelabai jais pasitikėjome. Eglė pasakė, kad pasitikėti jais galima, o ir pakliuvus į maksi kamštį, kaip neseniai nutiko Gyčiui, dušmanų vairuotojai ras kitą kelią, skirtingai nei oficialaus shuttlo vairuotojas, kuris ginkdie nepakrutins nė piršto, kad pagelbėtų psichuojantiems, į lėktuvus vėluojantiems keleiviams.

Atėjome labai laiku, nes vienas dušmanas jau kaip tik ieškojo paskutinių dviejų aukų. Atsibučiavome su Egle, abi buvome įsodintos į priekinę sėdynę prie vairuotojo ir patyrėme kelionę Bruxelles-Charleroi 140 km/h greičiu. Visai nieko buvo, ypač Gabijai, kuri nematė spidometro. Bet oro uostą pasiekėme sveikos, gyvos ir anksčiau už tą traukinį, į kurį pavėlavome. Daugiau nuotykių lyg ir nebuvo, neskaitant visuose ekranuose užstrigusios skrydžių informacijos lentelės, kuri niekaip nenorėjo mums parodyti, prie kurių vartų stovi lietuvių eilė į Ryanairą, bet čia jau toks minimalus erroras.

Parskridusios supratome, kad Briuselyje visgi buvo labai šilta.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s