Mama Africa: Įžanga (ir, nieko nelaukiant, didžiausias nuotykis)

Kai prieš metus susipažinau su vienu originalesnių užsieniečių legiono Vilniuje atstovų – lietuvių kalbą besimokančiu šviesiaplaukiu pietų afrikiečiu Alwinu, – net nenutuokiau, kad kitą pavasarį pažymėsiu atsakomuoju vizitu Keiptaune. Tiksliau, gal rudenį, nes ten vasara jau kaip ir baigiasi. Ai, nu žodžiu, buvau Pietų Afrikoje, ir dabar reikia apie tai papasakoti, tad susėskite, mieli draugai, aplink lauželį ir įdėmiai klausykitės sagos apie du vandenynus, pingvinus, vynus, lagaminus ir adrenaliną degalinėję.

Diena Nr. -1: Vilnius – Warsaw

Iš vakaro kruopščiai susikroviau daiktus į lagaminą, o iš ryto prisiminusi, kad neįsidėjau plaukų džiovintuvo, lagaminą radikaliai perkrausčiau, bet šiaip viskas pavyko labai sklandžiai. Netgi Vilniečio kortelės nepalikau (nors teko grįžti nuo durų jos pasiimti), tad galite įsivaizduoti, koks gi didis nustebimas mane apėmė pakeliui į autobusų stotį patikrinus rankinuką ir neradus jame telefono! Toks netgi gal link absoliutaus pasibjaurėjimo savo sugebėjimu suknisti taip puikiai sustyguotą kelionę jai dar net neprasidėjus. O juk su tokiu jauduliu tikėjausi įrodyti sau, kad galiu viena pati be jokių didelių dramų nukakti 10 tūkst. kilometrų – nepavėluoti į skrydį, nepamesti bagažo, nepalikti namie paso arba bilietų…

Laimei, nors ir pilna pasibjaurėjimo savimi, autobusų stotyje visgi sugebėjau užregistruoti įdomų faktą, kad autobusas į Varšuvą važiuoja per Kauną. Taigi, iš šalia sėdėjusios nuostabiai mielos, draugiškos ir gelbėti durnelius linkusios merginos pasiskolinau telefoną ir per išganingąjį Facebooką (nes, aišku, nepamenu numerio) parašiau broliui, kad jis per pusantros valandos turi suveikti man telefoną su internetu ir pristatyti jį į Kauno autobusų stotį. Čia reikėtų paminėti, kad mano brolis dirba telefonais prekiaujančioje įmonėje už maždaug 1 km nuo stoties, o mama, kurios nenaudojama SIM kortelė atsidūrė laikinajame telefone, gyvena maždaug už 2 km. Žodžiu, sėkmė tvirtai stovėjo mano pusėje, ir netrukus jau galėjau tęsti kelionę apsirūpinusi visais reikalingiausiais daiktais. Kol išmokau bent paviršutiniškai naudotis Androidu, stresas nuslūgo, o autobusas įriedėjo į Lenkiją.

Varšuvą pasiekėme apie 22 val., o stotyje laukė specialus “Simple Express” užsakytas taksi, nugabenęs mane iki oro uosto. Beje, “Simple Express” yra absoliutus gėris, ypač palyginus su TOKS autobusu, kuriuo grįžau atgal, – Wi-Fi ir asmeninio ekrano nebuvimą atleisti dar galima, bet tarptautinių reisų autobusas su neveikiančiu tualetu jau yra šis tas. Bet neužbėkime įvykiams už akių. Diena Nr. -1 buvo prabangiojo autobuso diena.

Įdardinusi lagaminą į beveik tuščią oro uostą, ėmiau ruoštis esminei kelionės daliai – nakčiai laukimo salėje. Nors tai buvo tik antras solo skrydis mano gyvenime, jau nekalbant apie 15 val. trukmės skrydį į kitą pusrutulį, solo nakvojimas ant metalinio suoliuko su lagaminu po juo kėlė daugiau streso. Bet nepasakyčiau, kad labai daug, – taip lengvai išsisukusi iš telefoninio liapsuso jaučiausi daugmaž nenugalima. Tad nusižiūrėjau kavinę su minkštais suoliukais, kuri, mano apskaičiavimu, turėjo netrukus užsidaryti, ir įsitaisiusi netoliese sugraužiau šiek tiek riešutų. Po kokio pusvalandžio nutariau, kad užmigsiu greičiau, negu ta velnio kavinė užsidarys, tad pasitraukiau toliau nuo padavėjų keliamo triukšmo ir susisukau tikro bomžo vertą guolį ant suoliuko. Ten ir praleidau likusią naktį, nors bendras išmiegotų valandų skaičius turbūt būtų kažkur apie 1,5.

Diena Nr. 0: Warsaw – Amsterdam – Cape Town

Apie 4 val. nusibodo būdrauti ir iškeliavau praustis, pusryčiauti bei priduoti bagažo. Eidama pro apsaugą netekau “Bug’o” padažo indelio, kuris man atrodė labai mažas, o apsauginiams – ne toks mažas. Kadangi tūris ant jo nurodytas nebuvo, o masė buvo didesnė negu 100 g, mano bandymai 5 val. ryto, ir dar po nakvynės ant suoliuko, įrodyti savo tiesą remiantis tankio sąvoka žlugo. Ech, viena dovana mažiau.

Amsterdamą pasiekiau be tolesnių nuotykių (išskyrus tai, kad sugebėjau pramiegoti pakilimą), o Schiphole jau ėmiau užuosti atostogas, mat koridoriais vaikštinėjo būriai keliauninkų su trumpomis rankovėmis ir šortais. Lėktuve radusi savo vietą, ėmiau morališkai ruoštis 12 valandų, kurias turėjau joje praleisti. Ir staiga išvydau mano pusėn traukiančią bandą paauglių su vienodomis raudonomis sportinėmis aprangomis. Trumpai tariant, tas 12 valandų praleidau apsupta visos penkiolikmečių kanadiečių futbolo komandos, ir buvo stebėtinai smagu. Prisiklausiau fantastinio gilumo juokelių, nelabai sėkmingai bandžiau prakalbinti šalia manęs sėdėjusį drovuolį latino Justiną Bieberį (vėliau jis išsitraukė prancūzų kalbos namų darbus, susilaukdamas vienintelio komentaro iš draugų: “Bro, are you serious?”), pažiūrėjau du filmus, išsprendžiau kelis kryžiažodžius, paskaičiau šiek tiek knygos, kokią valandikę numigau ir štai – Keiptaunas.

Kadangi nusileidome prieš 23 val., oro uostas buvo beveik tuščias. Paskui raudonąjį kanadiečių būrį nuvinguriavau iki pasų kontrolės, kur manęs laukė oficialus pasveikinimas atvykus į Afriką: aš ją mintyse iškart pavadinau Shaniqua, bo labai priminė šitą veikėją iš filmo “Crash”:

Žinau, kad pietų afrikietės šansai būti pavadintai Shaniqua nėra labai dideli, bet, šiaip ar taip, buvo žiauriai juokinga: ji mūsų trumpo ir malonaus pokalbio (“How long are you staying?” “16 days.”) metu aršiai čiaumojo gumą, porą kartų plačiai nusižiovavo, į pasą nirtulingai trinktelėjo antspaudą ir numetė jį man, nepasivarginusi dar ko nors pasakyti ar bent pakelti akių mano pusėn. Bagažo atsiėmimo punktą pasiekiau šiek tiek pritrenkta, bet išsišiepusi.

Oranžiniu šaliku papuoštas mano lagaminas atvažiavo netikėtai greitai, tad į atvykimo salę išėjau viena pirmųjų (pralenkusi puikiuosius futbolininkus). Išvydus laukiantį Alwiną galutinai atslūgo kelionės įtampa, ir jau ganėtinai letargiškos būklės leidausi nugabenama į jo bičiulio Davido namus.

Iš to vakaro įspūdžių pamenu malonią šilumą, žiauriai didelę baltų ir sidabrinių mašinų koncentraciją oro uosto stovėjimo aikštelėje (vėlesni tyrimai parodė, kad pietų afrikiečiai išties vairuoja šviesesnių spalvų automobilius negu lietuviai, ir tai į akis krenta net tokiai antivairuotojai kaip aš), žalią Davido sodo kvapą, svirplius ir mus virtuvėje pasitikusį šunelioką Tako. Buvau perspėta, kad mano miegamajame gali pasirodyti koks vienas kitas visai nepavojingas driežiukas, bet jų nesulaukiau. Sulaukiau kažkokių ant stogo krentančių ir juo žemyn dardančių vaisių. Nieko, išsigandau tik pirmą kartą. Labanakt.

Advertisements

2 responses

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s