Mama Africa: Kalėjimas ir kinas

Ketvirta diena

Kad ir kaip būtų netikėta, ryte kalnas buvo pasislėpęs po debesimis, iš kurių dar ir kažkas lašnojo. Šiaip ar taip, mes turėjome nusipirkę bilietus plaukti į Robbeno salą, tad šįkart plano B neprireikė. Apsiginklavome priemonėmis nuo lietaus (mano atveju tos priemonės susidėjo iš šalio, kuriuo karts nuo karto labai paslaptingai apsimūturiuodavau galvą) ir iškeliavome į V&A Waterfront, kurio prieplaukoje turėjome susirasti savo laivelį. Radę pastatą su užrašu “Robben Island Museum“ bei šalia jo stovintį laivelį, nutarėme, kad čia musėt bus mūsiškis, ir nuėjome pasiblaškyti po prekybos centrą. Ten mane du kartus užpuolė tas pats labai išraiškingas rankų kremų pardavėjas, nuo kurio aš abu kartus labai išraiškingai atsifutbolinau. Į šiuos veiksmus ir atoveiksmius įėjo balerūniškas mojavimas rankomis, artistiškai išlenkti antakiai, išpūstos akys ir Marcelio Marceau vertas išsiviepimas.

Iki plaukimo likus 10 minučių, nuėjome prie to savo laivelio ir su nerimu pastebėjome, kad ko tai mažoka žmonių. Tiksliau, gal netgi nulis. Dar šiek patrypinėję, užėjome į muziejų pasiklausti, kaip čia kas. Muziejaus darbuotoja įsisprendė į vieną iš savo plačių klubų, palingavo galva ir smerkiamai tarė: “You ah leht!“ Tada parodė kažkur kitapus įlankėlės stovintį laivelį, į kurį mes labai sėkmingai bėgte nubėgome ir netgi spėjome dar 10 minučių atstovėti eilėje prie metalo detektoriaus.

This slideshow requires JavaScript.

Kaip ir galima buvo tikėtis, apsilankymas Robbeno saloje buvo toks pat nuotaikingas, kaip ir tos dienos oras. Politinius kalinius į ją grūdo nuo pat XVII a.: iš pradžių kentėjo maištingi iš Azijos atvežti vergai, po to vietinės Xhosa tautos sukilimo dalyviai, o galiausiai apartheido priešininkai. Be to, čia buvo dar ir raupsuotųjų kolonija bei gyvūnų karantino stotis. Plokščia, pilka, izoliuota ir ne itin paliesta augmenijos sala tikrai atrodo kaip labai tinkama vieta tremčiai.

Po buvusį politinį kalėjimą mus vedžiojo vyriškis, kuriam pačiam teko nelaimė jame praleisti kelerius metus. Iš pradžių manėme, kad kasdien iš naujo išgyventi visą to meto patirtį turėtų būti baisu, bet vėliau supratome, kad mūsų gidas yra vienas tų žmonių, kurie nepavargdami gali savo istoriją pasakoti kiekvienam, kas tik nori klausytis. Ir kalba su tokiu giedru humoru, kad net kažkaip lengviau pasidaro. Man labiausiai užstrigo, kai jis pasakojo apie savo nesibaigiančius ginčus su dabartine muziejaus valdžia: “Bendrai paėmus, aš suprantu, kaip sugebėjau atsidurti kalėjime…“.

Apžiūrėję kalėjimo pastatus buvome susodinti į gražiai besišypsančios Faith vairuojamą autobusą ir perduoti kitam gidui. Šis duetas mums aprodė vietą, kurioje disidentas Robert Sobukwe trejus metus praleido izoliuotas nuo bet kokio kontakto su kitais žmonėmis, kasyklą, kurioje kaliniai buvo verčiami dirbti, ir kaimelį, kuriame gyvena apie 100 žmonių. Ir vieną krūmuose įsitaisiusį pingviną.

This slideshow requires JavaScript.

Į V&A Waterfront parplaukėme alkani kaip vilkai, tad misija Nr. 1 buvo rasti pietus. Juos radome afrikietiško maisto restorane “Karibu“, kuris buvo šiek tiek prabangokas, bet neblogas. Nepamenu, ką valgiau, bet pamenu, kad lėkštėje visko buvo daug. Pavalgę dar susiradome Alwino mėgstamą kavinukę su skaniomis arbatomis, desertais ir kėde-burbulu. Ir padavėja, kuri kiekvieną mūsų sakinį palydėdavo entuziastingu “Perfect!“.

Tolesnis planas buvo iki 18:15 nusigauti į mažą nepriklausomą kino teatrą nekaltu pavadinimu “Labia“ ir pažiūrėti naujausią Wes Anderson šedevrą “The Grand Budapest Hotel“. Aišku, pakliuvome į kamštį, tada prisiparkavome padoriu atstumu nuo kino teatro, tada gerokai vėluodami per lietų nuskuodėme pasiklausti, ar mus dar įleis, o tada sužinojome, kad visi bilietai išpirkti, ir šiuo metu į salę nešamos papildomos kėdės, į kurias bilietai taipogi išpirkti. Tad įsigijome bilietus kitam seansui ir per tą patį lietų išdidžiai nužirgliojome į kavinę gretimoje Kloof gatvėje. Pakeliui į kino teatrą aš žemėlapyje buvau netoliese atradusi Beckham gatvę, tad tarp kavinės ir kino dar teko per balas nuklampoti į ją ir nufotografuoti ženklą.

Filmas buvo dieviškas. Alwinui taip patiko, kad po to dar porą dienų jis vis leisdavosi į monologus, nutraukdamas juos ryžtingu “Fuck it!“. Niekad nebuvau girdėjusi jo taip besikeikiančio.

This slideshow requires JavaScript.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s