Mama Africa: Pusbrolis ir degalinė

Keturiolikta diena

Šios dienos tikslas – už 130 km į šiaurės rytus esantis Uniondale miestelis. Jis garsėja istorija apie vietinį pakelės vaiduoklį, anglų-būrų karo laikų fortų liekanomis ir charakteringomis plokščiomis kalvomis, kurių paviršius ramiai sau liko vietoje nuo pat Juros periodo, kai tuo tarpu viską aplink smarkiai nušienavo erozija (Stalo kalnas irgi atsirado panašiu būdu). Bet Alwino šeimoje Uniondale labiausiai garsėja tuo, kad ten gyvena ekscentriškasis jo pusbrolis Rico.

Atvažiavę į vietą pirmiausiai patikrinome, ar kas nors yra Rico bažnyčioje/ex-kavinėje/vietos teatre, bet nieko neaptikę išėjome ieškoti turistų informacijos biuro ir plano, kaip nusigauti į artimiausią fortą. Eidami pagrindine gatve sutikome Rico, kas turbūt neblogai parodo, kokio dydžio yra Uniondale. Šis baisiausiai apsidžiaugė, emocingai mojuodamas rankomis pasiskundė, kad jam savo ex-kavinėje/teatre per dieną reikia suorganizuoti pietus 60 žmonių, kuriuose turi dalyvauti meras ir kažkokie hiphopo šokėjai, ir pakvietė baigus miestelio apžiūrą pas jį užsukti. Taip ir padarėme, ko pasėkoje Alwinas gavo papjaustyti paprikų. Beje, manau, šioje vietoje tikrai reikėtų parodyti skaitytojams, kaip ta ex-kavinė/teatras atrodo:

This slideshow requires JavaScript.

Sakyčiau, ši patalpa be didelių pastangų pateko į man didžiausią įspūdį palikusių Pietų Afrikos vietų top 5. Aš netgi gavau dovanų parsivežti “į Rusiją ar Latviją ar kaip ten“: atitinkamai blizgančią pakabinamą žuvį iš vielos ir stikliukų, kuri turėjo užimti garbingą vietą mano lange, bet pamačiusi fantastišką katino entuziazmą nutariau ją dar kol kas palaikyti paslėptą.

Nors Rico buvo apimtas didžiulio streso (kol mes trumpam jį palikę papietavome, jis spėjo sulaužyti šaldytuvą), vis tiek spėjome maloniai ir įdomiai pabendrauti. Kai nesirūpina miestelio turizmo vystymu, jis vykdo įvairius socialinius projektus su vietos vaikais, ir apskritai yra labai įkvepianti asmenybė.

Be pietų vietiniame restorane ir Rico surengtų atrakcijų, dar spėjome užvažiuoti į fortą. Pakeliui į kalvą jau beveik buvome susitaikę su nemaža tikimybe nusiridenti nuo kelio, bet, laimei, pavyko to išvengti. Paties forto ten nelabai likę, bet vaizdai nuostabūs.

This slideshow requires JavaScript.

Išvažiuodami iš Uniondale patyrėme esminį nuotykį, apie kurį užsiminiau pačioje šios sagos pradžioje ir apie kurį tikrai verta papasakoti plačiau – adrenaliną degalinėje.

Miestelio pakraštyje užsukome užsipilti šiek tiek kuro. Kadangi visos Pietų Afrikos degalinės turi aptarnaujančius vyrukus, tokiems buožėms kaip mes net nereikia iškišti nosies iš mašinos – užtenka rankos su pinigais. Tai štai, Alwinas jau atsiskaitinėjo už užpiltą benziną, kai staiga pastebėjo įdomų reiškinį: tarp dviejų kuro kolonėlių eilių stovėjo rimtas džipas, kurio nemažiau rimtas vairuotojas ramiausiai vaikštinėjo aplink rūkydamas cigaretę. Neatitraukdamas akių nuo įdomiojo reiškinio  Alwinas skubiai atsimojavo su degalinės vyrukais ir dar skubiau pabandė užvesti mašiną, suspaudydamas kažkokius ne tokius mygtukus, tad mašina užsirakino ir ėmė kaukti. True story. Degalinės vyrukai džiaugsmingai puolė konsultuoti, Alwinas iš paskutiniųjų bandydamas galutinai nepulti į paniką šiaip ne taip rado, kas ten su tais mygtukais negerai, ir galų gale pavykus užvesti variklį taip skubiai mus iš ten evakuavo, kad net pervažiavo šalikelės žolytę. Aš iki šiol kartais pakikenu, prisiminusi šią šventvagystę.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s