PENKETAS LIETUVAIČIŲ EGZOTIŠKAJAM MAROKUI TARĖ “TAIP”: Fesas ir jo gėrybės

Antra diena

Pirmąjį rytą pakirdę Maroko žemėje iš nesvietiškai malonaus ir paslaugaus viešbučio administratoriaus gavome pusryčius bei prabangaus licencijuoto gido rekomendaciją. Pusryčiai susidėjo iš kavos, kruasanų ir bagečių su visokiais sviestais ir džemais, virtų kiaušinių ir gal dar ko nors. Kol kas nieko labai marokietiško.

Prabangus gidas mums buvo reikalingas todėl, kad Feso medina yra laikoma viena klaidžiausių vietų pasaulyje. Ši UNESCO saugoma teritorija yra geriausiai išsilaikęs Viduramžių miestas arabų pasaulyje, daugiausiai gyventojų turinti urbanistinė pėsčiųjų zona pasaulyje ir apskritai toks neblogas daugiau kaip 3 tūkst. gatvelių labirintas. Vėliau sužinojome, kad paslaugusis administratorius gidą mums prakišo su maždaug trečdaliu antkainio, bet kaipgi dabar nuvažiuosi į Maroką ir nebūsi bent penkis kartus išdurtas?

Gidas pasitaikė baisiai šnekus kokiomis 6-7 skirtingomis kalbomis ir visomis vienodai švepluojantis. Kita vertus, tai padėjo panorėjus gan lengvai nuo jo šnekučiavimo atsijungti. Dar neįžengę į medinos teritoriją jau buvome išmokyti esminių arabiškų frazių: “mra mra“ (“karts nuo karto“), “wacha“ (gerai), “jela“ (“einam“), “merhaba“ (“sveiki atvykę“) ir dar kelias. O įžengę gan greitai išvydome tokius Feso medinos hitus kaip šiukšles gabenantys asiliukai, į narvus po 10 sukištos vištos, “merhaba“ mums šūkaujantys jaunuoliai, nuo kai kurių prekystalių sklindantis švinktelėjusios mėsos aromatas, pačių įvairiausių nuotėkų balos, visur lakstantys motopirdai bei visomis įmanomomis priemonėmis ir kryptimis gabenami kroviniai, kurių gabentojai labai profesionaliai iš tolo perspėja pėsčiuosius dingti iš tako. Tiesa, kai kurios gatvelės tokios siauros, kad dingti nelabai yra kur.

Nors dauguma Maroko mečečių ir medresių (tradicinių Korano mokyklų) kitatikiams bent iš dalies uždarytos, į kai kurias užsukti galima. Fese aplankėme XIV a. Al-Attarine medresėje, kur gidas aprodė mozaikines sienas ir grindis, raižyto alebastro lubas, papasakojo apie islamo menininkų naudojamus geometrinius motyvus ir spalvų reikšmes, pademonstravo, kaip musulmonai apsiprausia prieš maldas, kokia tvarka melsdamiesi klaupiasi ir.pan. Pastarieji demonstravimai kilo iš to, kad mes nusistebėjome kol kas dar negirdėję muezinų riksmų iš minaretų. Jis nuramino, kad turbūt ryte tiesiog kietai miegojome, ir turbūt buvo teisus. Ai, dar parodė programėlę, kur nurodyti kiekvienos dienos maldų laikai. There’s an app for everything.

Kitas ekskursijos ryškulys buvo garsiosios Feso odų raugyklos. Gaila, kad ten lankėmės sekmadienį, kai visos dažų spalvos buvo susimaišiusios, ir vaizdas jau nebuvo labai įspūdingas. Pirmadienį turėjo būti kur kas geriau, bet užtat kvapas vis tiek buvo įspūdingas. Matote, Fese odos apdirbamos tradiciniu būdu, į kurį įeina balandžių šūdukuose esantis amoniakas, nuo kurio, savo ruožtu, visa medina atsiduoda sunkiai nupasakojamu aromatu. Mes veiksmą stebėjome iš vienos iš daugelio aplink raugyklas išsidėsčiusių odos gaminių parduotuvėlių, ir pirmas dalykas, kurį pamatėme įžengę į jos terasą, buvo vieno iš pardavėjų mums tiesiamos mėtų šakelės. Pasikiši tokią puokštelę po nosimi, kaip kokia dama su kamelijomis, ir kentėti jau šiaip taip galima. Man labiausiai įsiminusi raugyklų istorija buvo ta, kad mamos čia kartais atveda sūnus, kad pamatytų, kur dirbs, jei prastai mokysis.

Dar buvome Nejjarine medžio dirbinių muziejuje, įsikūrusiame buvusiame karavanserajuje, o iš tarpdurių apžiūrėjome kelias mečetes. Taipogi į ekskursiją įėjo apsilankymai keliose įvairių amatų dirbtuvėse-parduotuvėse, kur Maroko profai ant mūsų išbandė visas savo pardavimo gudrybes. Tik mes tuo metu dar buvom per daug išsigandę, kad ką nors pirktume. Nors aš vis tiek įsigijau overpriced argano aliejaus ir molio kaukę.

Ekskursija baigėsi gido pasiūlytame restorane, kur jo rekomenduoti penkiese pasiėmėme tris pietų komplektus ir gavome pirmąsias tikro marokietiško maisto porcijas: kuskuso, tadžino, sriubos, keistų salotų ir ultra saldžios mėtų arbatos. Buvo neblogai, bet būtų buvę dar geriau, jei mums bevalgant kiti gidai nebūtų atgabenę dar kelių turistų grupelių. Ne pati autentiškiausia patirtis.

Užtat tikrai autentiška patirtis laukė išėjus iš restorano jau be gido kompanijos. Prieš tai vaikštinėdami ne kartą pagalvodam, kad perspėjimai apie prekeivių kabinėjimąsi gatvėse buvo smarkiai perspausti. Tada išlindome iš restorano ir maždaug po 30 sekundžių sužinojome, ką reiškia būti Feso medinoje be gido. Paskui stebuklingąjį Dainiaus GPS staigiuoju būdu patraukėme bet kokia kryptimi, kad tik atrodytume lyg žinantys, kur einam. Beje, čia prasidėjo ir iki paskutinės dienos nemirė tendencija mus laikyti lenkais bei rėkti “dzień dobry“ ir “Polska?“.

Priėję vienus iš daugelio medinos vartų ir išnirę iš siaurų vėsių gatvelių, stabtelėjome pasitarti dėl kokio nors konkretesnio tikslo. Juo tapo Jnan Sbil sodas, nes po pusdienio praleisto žiūrint į rusvus tonus jau visai norėjosi pagriūti po kokiu nors medeliu. GPS parodė trumpiausią kelią atgal per mediną, tad vėl teko skuosti kuo greičiau ir kuo užtikrinčiau. Čia prasidėjo vietinių vaikiščių tendencija rėkti, kad mūsų kelias uždarytas, ir mums derėtų eiti štai ta kryptimi. Sklandžiai gimė aksioma, kad jei vietinis sako, jog kelias uždarytas, galim būti tikri, kad einame teisingai.

Sodą radome, medžių irgi, tik su dribtelėjimu po jais buvo sudėtinga. Matot, Fese medžių ir žolės nėra tiek daug, kad su jais galima būtų elgtis taip atsainiai, todėl viskas tvarkingai aptverta, ir sėdėti galima tik ant suoliukų. O šių nėra per daug, ir ant jų sėdi tie, kurie spėjo ateiti pirmi. Bet bent jau buvo pavėsio, paukštukų, bambukų ir daug atsipalaidavusių fesiečių. Vienos iš parko aikščių kampe sėdėjo keli berniūkščiai su Cristiano Ronaldo šukuosenomis (didelis hitas 15-25 metų kategorijoje) ir brazgino gitara. Kitame kampe būrys įvairaus amžiaus ir užsidengimo lygio moterų skardžiai plepėjo, juokėsi, dainavo ir aiškiai kažką šventė. Nutarėme, kad turbūt sužadėtuves. Galų gale išgirdome sutartinį muezinų bliovimą iš gretimų mečečių minaretų.

Pailsėję sode dar nukeliavome iki mellah – istorinio žydų kvartalo. Pasimalę po apgriuvusias jo gatveles pasijutome jau kaip reikiant pavargę, tad patraukėme link savo riado, pakeliui dar bandydami rasti nusipirkti maisto vakarienei terasoje. Tinkamų parduotuvėlių aptikti kažkaip nepavyko, o pasiekę riadą jau buvome tiek išvystę sugebėjimą negirdėti aplinkinių šūksnių, kad vos nepraėjome pro savo administratorių, rėkiantį, kad pasukom ne į tą gatvelę.

Draugai nutarė dar pasimalti mūsų rajone ir paieškoti užkandžių, o aš pasirinkau opciją “eiti į savo kambarį matuotis temperatūros“. Nes juk kaip tikra pernelyg uoli keliauninkė buvau iš namų įsidėjusi termometrą, už ką vėliau tą vakarą iš manęs visi uoliai tyčiojosi. Temperatūros radau, bet mūsų geriamas vanduo buvo užrakintas kitame kambaryje, tad teko paracetamolį užsigerti vandeniu iš čiaupo, tuo pat metu tingiai svarstant, kaip labai aš noriu prie savo sveikatos problemų prisidurti dar ir triedimą. Iš anksto pranešiu, kad mano virškinamojo trakto bakterijos pasirodė kaip reta atsparios savo marokietiškoms giminaitėms, tad peršalimas ir liko vienintelė [iki šiol besitęsianti] problema.

Kol prisirijusi paracetamolio drybsojau lovoje ir gailėjausi savo žlungančių atostogų, mano chebrytė patyrė pirmąjį iš Trijų Didžiųjų Kultūrinių Šokų. Kitaip sakant, kažkokiu būdu įsivėlė į pokalbį su vietiniais vaikiščiais, atsakingais už turistų tempimą į kitus riadus. Tada teko iš to pokalbio išsivelti, tada – skubiai apleisti pokalbio vietą, tada – tiesiogine to žodžio prasme bėgti pagal GPS rodmenis, o tada – bėgti bele kur, nes GPS rodmenys bebėgant pasimetė. Tada jie dar sugebėjo visgi savarankiškai užsukti į kažkokį riadą patikrinti, ar jis kartais ne pigesnis už mūsiškį, tokiu būdu užsitraukdami dar didesnį berniūkščių pyktį. Žo, grįžo už kokių pusantros valandos su vienu maišeliu vynuogių, nerado administratoriaus ir rėkė man po langu, kol aš išlindau iš po antklodės, susiradau šlepetes ir keikdamasi nusileidau į apačią atrakinti durų.

Reziumė: pirmoji pilna diena Maroke veltui nepraėjo. Laukite tęsinio. Jei norite rasti ankstesnius įrašus, spauskite ant tag’o “Marokas“ šio įrašo viršuje.

PS: Atsiprašau už nuotraukų trūkumą. Mano iPhono kameroje vėl pasirodė smėlio grūdelis, kurį aš jau maniau išgrūdusi, todėl visose nuotraukose matosi kažkoks blynas. Bet nenusiminkite: ketvirtą kelionės dieną pasiekėme tokį gražų miestelį, kad neiškentusi vėl pradėjau fotografuoti į kairę ir į dešinę.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s