Briuselis: Trečia diena

Dvi dienas mėgavomės visai neprastu briuselišku oru, tad per daug nenustebome, kai trečios dienos ryte mūsų palėpės langai buvo apsiniaukę ir rasoti. Papusryčiavusios ir apsiginklavusios skėčiais iškeliavome užsiimti tinkamiausia kultūrine veikla lietingam orui – tikrinti muziejų. Dienos šviesoje perėjome vakarykštės nakties maršrutą iki Muziejų kalvos, pakeliui užsukdamos į įspūdingai gražią Notre Dame du Sablon. XIV a. gotika visu pajėgumu, plius barokinė koplytėlė – labai gerai.

Nuo Sablon aikštės visai netoli iki mūsų dienos tikslo – Karališkojo vaizduojamojo meno muziejaus. Kadangi Gabija jau buvo buvusi šalimais įsikūrusiame Magritte muziejuje, šįkart nusprendėme apsiriboti klasikais. Na, pakeliui link klasikų dar apžiūrėjome parodą “Museum to Scale 1/7“, kur buvo eksponuojamos daugiau kaip šimto menininkų sukurtos variacijos tema “muziejaus salė su dviem durimis“. Mudvi su Gabija ilgai ir mąsliai apžiūrinėjome štai šį eksponatą, o labiausiai man smegenis sujaukė šitas. Ir dar šitas, nors gyvas jis atrodė įdomiau. Žodžiu, apžiūrėkit visus, nes yra labai daug gerų.

Susipažinusios su moderniąja muziejaus puse, prabangiais laiptais užlipome į antrą aukštą pažindintis su visu kitu. Ten pamatėme daug Bruegelio ir Rubenso, daug rausvaplaukių madonų su rausvaplaukiais kūdikiais, apėjome daug ant grindų susėdusių ir aktyviai klegančių pradinukų klasių. Mano favoritas iš Bruegelio salės:

P. Bruegel vyresnysis. “Ikaro kritimas“

Sužinojome, kad į Putiną panašūs ne tik Van Eyck personažai, bet ir daugmaž visi, kam teko laimė būti pozuoti to meto flamandų dailininkams.  Va čia, pavyzdžiui, Volodia jaunystėje, mąslus ir su kibiru ant galvos:

P. Christus “Mergaitės portretas“

Čia jau subrendęs studentas, dalyvauja Erasmus programoje:

Q. Massys “Erazmas Roterdamietis“

Bevaikščiodamos po muziejaus sales mudvi su Gabija, kaip visada, sušalome ir mirtinai išalkome, tad joms pasibaigus per daug nenuliūdome. Kitas punktas: Oranžinio maršruto pradžia afrikiečių kvartale Matonge su tikslu pavalgyti vienoje iš spalvingų vietinių įstaigėlių. Beje, ką tik atradau, kad ne per seniausiai panašią misija vykdė The Guardian žurnalistai, kurie netgi rado mūsų išsirinktą restoranėlį “Le soleil d’Afrique“, tik  lietingos rudens dienos vidury jis neatrodė toks populiarus. Jo sienos oranžinės ir išpuoštos visokiausiais piešiniais, o man teko garbė sėdėti ant zebro rašto sofos, kurią gaminant, pasak Gabijos, nenukentėjo nė vienas zebras. Gabija valgė kažkokią vištą egzotišku pavadinimu, o aš gavau afrikietišką samosų ir spring rolls’ų variantą su ryžiais, keptais bananais ir trijų rūšių padažais. Niam niam, eilinį kartą prisirijom iki negalėjimo.

Papietavusios pro dailią ir šiek tiek aptriušusią Saint-Boniface bažnytėlę patraukėme link prabangių parduotuvių rajono, kur, pasak mūsų Oranžinio maršruto aprašymo, turėjo kvepėti pinigais. Pinigų neužuodėm, bet matėm protesto demonstraciją prieš kažką ir svajingai stabtelėjom prie “Tiffany’s“ vitrinos. Paėjusios dar šiek tiek arčiau senamiesčio, radome Teisingumo rūmus, kurie buvo pastatyti XIX a. antroje pusėje ir tuo metu buvo didžiausias pastatas Europoje (26 tūkst. kvadratinių metrų – didesnis už Šv. Petro baziliką), o bandant jį sutalpinti pagal geriausias briuselietiškas tradicijas teko nugriauti šiek tiek senovinio Marolles rajono. Man garsiai beskaitant, ką apie šį gigantą turi pasakyti Oranžinis maršrutas, pro šalį ėjęs simpatiškas vyrukas stabtelėjo prie mūsų ir parekomendavo užeiti į rūmus, pasivaikščioti ir pasigėrėti jų įspūdingumu.

Taip mes su Gabija ir padarėme. Kadangi visas fasadas užstatytas pastoliais, iš pradžių pataikėme į kažkokį garažą, bet netrukus pasitaisėme ir ryžtingai įžengėme pro paradines duris. Na, žinot, tikrai įspūdinga.

Dingstančių žingsnių salė

Pasivaikščiojusios po rūmus, išlindome laukan, apgailėjome vis blogėjantį orą ir patraukėme prie nemokamo stiklinio lifto, kuris visus norinčius transportuoja nuo Teisingumo rūmų kalvos į apačioje susirazgiusias Marolles gatveles ir/arba atvirkščiai. Ten dar, pagal idėją, turėjo matytis graži panorama, bet jūrinis klimatas pasirūpino, kad matytųsi tik daug rūko.

Viduramžiais Marolles buvo raupsuotųjų tremties vieta, o prasidėjus pramonės revoliucijai joje įsikūrė darbininkai. Kaip jau minėjau, XIX a. dalį rajono nusinešė Teisingumo rūmų statybos, o XX a. 7-ajame dešimtmetyje buvo nutarta, tad rūmai visgi dar mažoki, tad juos reikėtų praplėsti, kartu nugriaunant dar kelias dešimtis senovinių namų. Bet Marolles gyventojai jau buvo pasimokę iš neseniai praūžusių verslo kvartalo statybų ir griežtai šiai iniciatyvai pasipriešino. Tad siaurų aptriušusių gatvelių raizgalynė ramiai sau stovi toliau, o Place du Jeu-de-Balle savaitgaliais vyksta įspūdingi sendaikčių turgūs.

Marolles gatvelėmis nuėjome iki Porte de Hal skverelio, kur trumpam prisėdimui su kavos puoduku išsirinkome mažą kavinukę “prie poliklinikos“. Interjeras ten vietinis, lankytojai irgi vietiniai, o vidutinio amžiaus barmenė šneka labai daug, garsiai ir su tokiu akcentu, kad net mano neprancūziškos ausys nutarė, kad ji gal ne visai vietinė. Mums labiausiai įstrigo pagyvenusi porelė, kurių barmenė paklausė, ar jiems “kaip visada“. “Kaip visada,“ atsakė šie. “Kaip visada“ pasirodė besą stiklinė apelsinų sulčių ir buteliukas “Perrier“. Sėdėjo abu ir gurkšnojo neskubėdami, dairydamiesi į lietų už lango.

Suvartojusios kavą, nuėjome į paskutinį mūsų spalvotųjų maršrutų punktą – Parvis de Saint Gilles aikštę ir aplinkines gatves, kur vyksta amžini turgeliai. Gerokai išvargusios nuo vaikščiojimo ir lietaus, radome gerai pasislėpusį metro įėjimą ir grįžome namo pailsėti prieš vakarienę su Egle.

Vakarui buvome nusižiūrėjusios vieną iš daugybės Briuselio grand-café, Le Cirio. Nors ji įsikūrusi pačioje Biržos ir Grand Place pašonėje, o interjeras alsuoja La Belle Époque prabanga, kainos ten visai neturistinės, lankytojų mišinys demokratiškas, o aptarnavimas labai malonus. Eglė ir Gabija ragavo vištienos waterzooi, o nelaimėlė vegetarė gavo tuno salotų. Bet jos buvo žiauriai skanios (ir gausios), tad skųstis tikrai negaliu. Dėdė padavėjas buvo žavus, alus skanus, o miestui besipuošiant Kalėdoms pradanginta elektra suteikė vakarui papildomo šarmo. Tai nutiko mums betyrinėjant sąskaitą ir besikuičiant piniginėse, tad jau įsivaizdavome, kaip mobiliakų šviesoje randame maždaug tinkamų banknotų ir išnykusios tamsoje paliekame vargšą dėdę juos skaičiuoti ir tikėtis, kad neapgavome. Bet ne, šviesa atsirado pačiu laiku.

Pasisotinusios ir laimingos grįžome namo valgyti desertui įsigyto citrinų pyrago bei aptarinėti visų svarbių reikalų, kurių dar nebuvome spėjusios apžvelgti iki tol.

Briuselis: Antra diena

Ryte teko pabusti nuo intensyvaus gręžimo. Briuselyje triukšmingais statybos ir remonto darbais galima užsiimti nuo 6 val. ryto, ir kaimynystėje besidarbavę piliečiai tuo aktyviai naudojosi, tačiau atostogų dvasia nugalėjo, ir mums su Gabija išsimiegoti pavyko visai neblogai. Vėliau pusryčiaudamos susikonstravome dienos planą ir entuziastingai ėmėmės jį vykdyti.

Iš namų išsiritusios prieš 11 val., metro pavažiavome iki Madou stotelės, nuo kurios prasideda Europos rajonas ir mūsų Mėlynojo maršruto trasa. Europą ten atstovauja diiidelis dangoraižis, kuriame nuo 2006 m. įsikūrė kažkoks kultūros centras, kurio ankstesnį pastatą Schumano aikštėje nugriovė. Visa kita lengvai apšepę, o paėjusios Rue Scailquin radome kitą maršruto punktą – nedidelį Saint-Josse-ten-Noode rajonėlį. Jis yra oficialiai skurdžiausias Briuselio rajonas, o vidutinės jo gyventojų pajamos dvigubai mažesnės už vidutines briuseliečių pajamas. Užtat jame kalbama gal 130 kalbų.

Kitas punktas – Marie-Louise aikštė su ežerėliu, vaizdu į Europos Komisijos Berlaymont pastatą ir fantastiškais art-nouveau namais aplink. XIX a. ten buvo pelkynas, kurį nusausinus ir pradėjus pardavinėti sklypus, jų pirkėjams buvo nurodyta statytis gražius namus, kad toks normalus rajonas gautųsi, prestižinis. Kaip jiems liepė, taip jie ir padarė.

Nuo ežerėlio prabangiąja ir gražiąja Palmerston aveniu nuėjome iki Ambiorix aikštės, nufotografavome vieną populiariausių namų visame Briuselyje. Beje, nuotraukų nededu dėl dviejų priežasčių: Gabijos nuotraukų dar neturiu, o garsiausio art-nouveau architekto Victor Horta pastatų nuotraukų dar ir negalima skelbti, nes gresia milžiniškos baudos.

Vėliau per pietus besidalijant įspūdžiais apie art-nouveau, Eglė mums papasakojo, kad Briuselyje šie namai nėra ypač vertinami, ir ištisus dešimtmečius buvo griaunami su tikslu jų vietoje pastatyti kažką modernesnio. Net ir dabar, kai dauguma jų įtraukti į architektūros paveldo sąrašus, kai kurie savininkai sugeba rasti būdų apeiti taisykles ir taip nustekenti vargšus gražuolius pastatus, kad jie būna pripažįstami besantys avarinės būklės ir tinkami nebent griovimui. Kad ir kaip bandžiau šį reiškinį suvokti, kol kas dar nepavyko, nes man asmeniškai art-nouveau yra architektūros meno viršūnė.

Tai štai, kaip jau turbūt supratote, apžiūrėjusios Ambiorix aikštę, pasukome Schumano aikštės ir Berlaymont giganto link, nes Eglė ketino mums pravesti mini ekskursiją po Europos Komisijos valgyklą su pigiais dienos pietumis. Berlaymont iš tolo atrodo kaip biurokratinė klaida, iš vidutinio atstumo – kaip kažkas nebaigto statyti ir apkarstyto pastoliais, bet atsistojęs prie pat jo staiga imi ir įsijauti į jo ritmišką didybę. Net įdomu, koks jausmas kasdien eiti į TOKĮ darbą.

Gavusios lankytojų lipdukus su raide V ir praėjusios apsaugą, nukeliavome į visomis kalbomis šurmuliuojantį Berlaymont maitinimo fabrikėlį, kur už 5.43 euro gali gauti ne stebuklingai skanius, bet labai sočius dienos pietus. Viskas dailiai sustyguota: iš anksto apžiūri dienos patiekalų pavyzdžius, susirenki padėklą ir įrankius, keliauji prie tų puodų, kuriuose garuoja išsirinktas maistas ir šalia kurių valgyklos moteriškės spėriai rikiuoja pilnai sukomplektuotas lėkštes, tada eini prie kasų, kuriose labai dalykiškai nusiteikusios tetutės dėbteli į tavo padėklą pro ant nosies galiuko kabančių akinių viršų, bukojo tušinuko galo pagalba skambiai sutarškina atitinkamą sumą į kasos aparatą, o gavusios pinigus padeklamuoja: “Merci, bon appétit, bon après-midi“. Prisipili į stiklinaitę vandens ir eini ieškoti nelabai užimto stalo. Pavalgęs nuneši padėklą ant konvejeriuko, kuris nuveža jį atitinkamai instancijai. Šią veiksmų seką panašiu metu vykdant šimtams kostiumuotų ir europietiškumu dvelkiančių žmonių, vaizdas tikrai įspūdingas.

Papietavusios dar išgėrėme kavos gretimoje salėje įsikūrusioje Berlaymont kavinukėje, o vėliau prisėdome pasidairyti tokiame lyg ir hole su spalvotais foteliukais. Kaip sakiau merginoms, aš esu didelė Europos projekto gerbėja, tad man iš tiesų baisiai patiko būti tame daugiakalbiame šurmulyje, kur visi atrodo (ir turbūt jaučiasi) svarbūs ir bendradarbiaujantys.

Atsisveikinusios su Egle pajudėjome link šalimais esančio Parc du Cinquantenaire (Penkiasdešimtmečio parko), kurį karalius Leopoldas II įrengė 1880 m., Belgijos nepriklausomybės jubiliejaus proga. Jame yra keli dideli muziejai ir triumfo arka, o mums nuotaiką gerino dar ir išlindusi saulutė bei visomis kryptimis tursenantys ir tokiu būdu naudingai pietų pertrauką išnaudojantys bėgikai. Vienu metu teko net pereiti į kitą gatvės pusę, nes mūsų link grėsmingai artėjo visa kuopa, apsiginklavusi spalvotomis obtiažkėmis.

Iš parko dailiomis gatvelėmis nukeliavome iki Jourdan aikštės su mintimi, kad galbūt ten paskanausime Antoine bulvyčių, laikomų geriausiomis visame Briuselyje. Tačiau pasiekusios Antoine kioskelį supratome, kad europietiški pietūs mūsų skrandžius užkimšo ilgam, tad tiesiog  per Léopold parkelį pasukome Europos Parlamento link. XIX a. čia buvo įsikūręs Briuselio zoologijos sodas, bet užsidarė išdvėsus visiems žvėrims. Tai va.

Europos Parlamentą galima nemokamai apžiūrėti iš vidaus, bet mudvi tam neturėjome laiko, nes buvome suplanavusios ekskursiją po miesto rotušę, kuri anglų kalba vyksta tik kartą per savaitę. Greitosiomis pasigrožėjusios įspūdingais pastatais, patraukėme metro link ir netrukus labai sklandžiai pasiekėme Grand Place su visais architektūriniais grožiais.

Briuselio Hôtel de Ville yra gražus ir didelis reikalas, atsiradęs iš XIV-XV a. didikų ir miestelėnų poreikio varžytis pastatų puikumu su bažnyčia ir tarpusavyje. Kaip pasakojo žiauriai smagi ir charizmatiška gidė: “Pasistatė Briugė rotušę – aukščiausią visoje Flamandijoje. Nagi mums irgi prireikė! Bet mes buvome kantrūs. Mes nuvažiavome į Briugę, viską išsimatavome, po 30 metų pasistatėme savo rotušę, ir žiūrėk tu man – mūsų aukštesnė!“ Ekskursija buvo tikrai be galo įdomi, 45 minutės pralėkė kaip vėjas, tad jei kada pasitaikys proga trečiadienį apie 15 val. būti netoli Briuselio Grand Place, mielai rekomenduoju.

Susipažinusios su rotuše, grįžome namo laukti Eglės ir ruoštis vakariniam planui susipažinti su šiuolaikinio Briuselio jaunimo kavinių kultūra. Susiruošusios iškeliavome į St. Gilles rajoną laukti tramvajaus, o belaukdamos apžiūrėjome St. Gilles rotušę (nes visos 19 miesto komunų turi po nuosavą rotušę, dažnai pastatytą tuo pačiu senu geru lenktyniavimo principu). Tramvajus nugabeno mus į Ixelles rajoną, kurio viena iš pažibų yra art deco stiliaus Flagey kultūros centras su populiaria kavine/baru, kurį Gabija mums buvo apibūdinusi kaip ŠMC ir “Neringos“ hibridą. Sakyčiau, gan tikslu. Vakaras prabėgo bedegustuojant keistas alaus rūšis ir bešnekučiuojant apie gyvenimą.

Prisišnekučiavusios zuikiu parvažiavome į centrą (mat teko labai greitai bėgti į autobusą, o vietinių ypatumų ekspertė Eglė mus užtikrino, kad tikimybė sutikti kontrolierius lygi nuliui). Išlipusios ant Muziejų kalvos, pasigrožėjome panorama ir neskubėdamos parėjome į Šampano gatvę. Prisikirtome sūrio, dar pašnekučiavome apie gyvenimą ir laimingos sumigome.

Atsidariau DELFI

Išmušė skyrelio “Atsidariau DELFI“ valanda. Šios dienos antraštės:

– Prokuroras S. Verseckas pasiūlė tokias bausmes, kad V. Uspaskichas užsimanė rašyti knygą

– Vilniaus merija sprendžia, kurį rajoną atiduoti afrikiečiams (straipsnio turinys: Vilniaus merija neapsisprendžia, kur ir kada išskirti patalpas afrikiečių bendruomenės centrui)

– Paaugę vaikai sutinka būti atimti už įsikūrimo pašalpas?

– Ką reiškia V. Uspaskicho „išėjimai“?

– Vabzdžių įgėlimas: skausmingas, niežulingas ir būna mirtinas (formuluotė – viens prie vieno kaip užsieniečių lietuvių kalbos studentų iš mūsų “Protmušio“ komandos, tik tie  šiek tiek ilgiau pagalvoję gal ir suprantamiau parašytų)

– Dar kirs per tarifus saulės jėgainėms 

– Ukraina ruošiasi grįžti į akmens anglies amžių

– Užkliuvus gražuolei už raudono Kanų kilimo pikantiški vaizdeliai pamalonino vyrų akis

… ir man visai negėda!

Prieš porą dienų netyčia užkliuvau už savo rašyto pernai metų Heineken Open’er dienoraščio ir, kaip man neretai pasitaiko, nusistebėjau: ir kaip aš tada sugebėjau taip gerai bei šmaikščiai viską aprašyti? Dabar jau niekaip nebepavyktų, nebėr polėkio. Tačiau patirtis rodo, kad kaskart taip pabėdojusi imu ir parašau kažką tokio vykusio, kad skaitydama po metų jau vėl galiu galvą linguoti ir stebėtis, kas čia per mūza mane užpuolusi buvo.

Dabar mąstom logiškai: ar gali būti geresnė proga po ilgos pertraukos atnaujinti savo blogą nei pirmas pagal WTF faktoriaus lygį metų renginys – tas “Eurovizijos“ pusfinalis, kuriame tenka laimė pasirodyti Lietuvos atstovui? Antras pagal faktoriaus lygį renginys būna finalas, nes iki jo žiūrovai jau būna maždaug susipažinę su tų metų derliumi. Kadangi šiandien teko bendrauti tik su tokiais žmonėmis, kurie į mano meilę “Eurovizijai“ žiūri kaip į šizofrenijos apraišką ir absoliučiai atsisako suvokti šio didingo kultūros produkto prasmę ir rekomenduotinus vartojimo būdus, bent sau pasipasakosiu, ką mačiau.

Kaip jau įprasta, veiksmo vieta vyko Eglės ir Gyčio būste, apsiginklavus nesveiku maistu, 5 skirtingomis alkoholio rūšimis bei drinking game taisyklėmis. Šįkart taisyklių atsispausdinę nebuvome, bet iš pernai metų sugebėjome atsiminti tokias kolektyvinio gėrimo sąlygas:

– Kai atlikėjas/-a nuo galvos iki kojų būna apsirėdęs/-džiusi baltai.

– Kai vidury dainos pakyla tonacija.

– Kai šaudo fejerverkai.

– Kai iš pradžių atrodo, kad dainuojama gimtąja kalba, bet eigoje pasirodo, kad visgi angliškai.

– Kai ant scenos stovi/guli koks nors nenaudojamas instrumentas.

– Kai kas nors groja “oro gitara“.

– Kai dainos eigoje pasikeičia pagrindinio atlikėjo kostiumas.

Kitiems metams planuojame pridėti punktą “kai pajuntame keistą dubstepo įtaką“.

Taigi, let the show begin. Transliacija prasideda krūva dailių šviesiaplaukių švedų vaikučių, kažką gražiai dainuojančių švediškai. Oi ne, čia gi pernai laimėjusi “Euphoria“, atliekama anglų ir kurčnebylių kalbomis. Štai ir pirmasis kolektyvinis gėrimas.

Vaikučiams pasišalinus scenoje pasirodė fatališka moteris su blizgančia undinės suknele ir įžūliai pareiškė būsianti vienintelė vakaro vedėja. Vargšai švedų vyrai: arba bobos juos visiškai užspaudusios ir neprileidžia prie šlovės, arba nė vienas nemoka prancūziškai. Mūsų kompanijos vyrai pasibaisėjo vedėjos senumu, aš pasibaisėjau kompanijos vyrais, bet atrodė ji tikrai gan gąsdinančiai, ką iš dalies galėjo įtakoti įprotis šypsotis plačiai išplėtus akis, ką iš dalies galėjo įtakoti odos patempimas. Vienintelis apygeris vakaro pokštas buvo “nesiskųskit, Norvegijoj dar brangiau“, bet, deja, jis sekė po poros labai liūdnų aliuzijų į ABBA ir James Bond’ą. Laimė, kadangi vedėja neturėjo su kuo šnekučiuotis, pernelyg neužtruko ir daugmaž sklandžiai perėjo prie pagrindinio veiksmo. Tai štai, atlikėjai.

Austrija. Sėdim pasipiktinę ekscentriškumo stoka. Adekvati mergaitė, adekvačiai apsirengusi, lyg ir nenusidainuoja, ir net daina klausoma. Tiesa, nuo pat dainos pradžios jaučiau galimybę gerti už tonacijos pasikeitimą ir nelikau nuvilta. Šiaip iš pasirodymo prisimenu tik sidabrines kelnes, garbanas ir žodį “shine“.

Estija. Estus tikrai turėjo atstovauti šitie, bet estai nutarė netaisyti to, kas nesulūžę, ir antrus metus iš eilės atsiuntė gražų sutvėrimą su balade gimtąja kalba. Šįkart tai buvo entuziastingai ūkavusi mergaitė, vilkėjusi baltą paklodę. Išgėrėme už apdaro baltumą ir ėmėme nekantriai laukti, kol ji tą paklodę nusimes ir galima bus išgerti už kostiumo pakeitimą. Deja, estai yra originali tauta, tad Birgit, ar koks ten jos vardas, didmoteriškai su paklode ištvėrė visą dainą. Kuri buvo šiaip sau, lengvai migdė, bet ausų nedraskė. Reikia pripažinti, kad estų kalba yra velniškai daininga, bet vis dar jaučiame ekscentriškumo stoką. Ai, buvo meninis sprendimas, dėl kurio pasirodymo pradžia buvo transliuojama nespalvotai, o mes, kaip nesuprantantys modernių meninių sprendimų, tuo metu aktyviai reguliavom teliko nustatymus.

Slovėnija. Na va, čia jau panašiau į “Euroviziją“. Odiniai apdarai, entuziastingas stūgsmas kardinaliai pro šalį ir pirmasis vakaro dubstepo antpuolis. Labai blogai, bet gražūs žvyneliai.

Kroatija. O, štai ir šiokia tokia ekscentriškumo dozė. Šeši dėdės kažkokių dragūnų aprėdais traukia tautinę sutartinę. Vienas atrodo kaip Pojavis ir antakius krutina panašiai. Nuobodu iki ašarų ir net nėra priežasčių gerti.

Danija. Irgi gražūs antakiai, šįkart moteriški. Karalienės Viktorijos pro-pro-(galbūt dar pora pro)-anūkė nusikosėjo iš pernai metų švedės sėdėjimą ant grindų, lakstymą basomis ir atrodymą ne visai sveiko proto. Prie šio punkto prisidėjo tai, kad pamiršo susišukuoti. Nindzės nebuvo, bet buvo daug būgnininkų, kurie panaudojo net tuos būgnus, už kuriuos mes jau tikrai planavome gerti kaip už butaforinius. Iš Balkanų nusikosėjo dūdeles ir “etno“ ritmą. Sakyčiau, gali netyčia būti winning combination.

Rusija. Šitą dainą kas nors dainuoja kasmet, kartais netgi ne po kartą. Bet ne visada taip sklandžiai ir be nusidainavimo, tad rusei galima būtų ir pagarbą pareikšti. Ir dar rusiškas akcentas buvo neįprastai subtilus, už ką irgi pagarba. O šiaip tai ką, nuobodu.

Ukraina. Jėzau Kristau. Moterį, laimėjusią konkursą “vestuviškiausia Eurovizijos suknelė“, į sceną atnešė kažkoks didelis padaras, kurį Gytis pavadino medžiu. Man labiau priminė mešką. Ji dainavo angliškai, bet tai supratome ne iškart, tad teko truputį gerti. Daug makalavimo rankomis, melodijos nerasta. WTF faktorius visai neprastame lygyje.

Nyderlandai. Va čia buvo įdomybė. Neformatas, gražus balsas, gražūs skruostikauliai. Man patiko apranga, nes aš taip apsirėdžiusi savaitgalio vakarais į miestą traukiu. Kitiems patiko viskas apskritai, bet mane visą laiką kankino jausmas, kad mergaitės balsas eina į priešingą pusę nei akompanimentas. Gal aš tiesiog nesupratau neformato. Šiaip primena kokio nors pusėtino filmo garso takelį.

Juodkalnija. Puikiausių atostogų šalis yra ir puikiausios muzikos šalis. Bent taip galima būtų teigti pavartojus to paties, ko ir visa Juodkalnija tuo metu, kai nutarė, kad šitas reikalas yra pats tas “Eurovizijai“. Eurodance + dubstep + angolietiškas kuduru + baltai apsirengę juodkalnietiškai repuojantys astronautai + vidury dainos iš grindų išlindusi sexy terminatorė su polinkiu klykti. Išdidžiai pripažįstu, kad už juos balsavau ir to nesigailiu. Tik niekaip nesuprantu, kodėl už juos nebalsavo niekas kitas.

Lietuva. Labai bijojom, bet buvo ne taip blogai, kaip galėjo būti. Visų pirma, kažkas Pojavį turbūt paauklėjo, kad pernelyg mojuojant antakiais už jį balsuos tik šizikai, o Juodkalnijoje žmonių ne taip ir daug. Deja, netekęs antakių artilerijos jis praktiškai neteko gebėjimo judėti, tad tiesiog stovėjo ir įdėmiai žvelgė į kamerą. Ai, dar priedainio pradžioje pakėlė viršun rankas, kaip kokia prezidentė apnuogindamas pilvuką. Šį vaizdą rodė per visus pakartojimus, ir tai turbūt buvo pagrindinė patekimo į finalą priežastis. O šiaip po visų tų baladžių su vestuvinėmis suknelėmis “The Killers“ skiedinys tikrai skambėjo jei ne gerai, tai bent išskirtinai.

Baltarusija. Šitą pakrikštijom Starošaite, nes labai stengėsi būti seksuali, daug rėkė ir buvo pavogusi Ruslanos “Wild Dances“ beatą. Gyvenime nesuprasiu, kaip europiečiai gali taip neturėti humoro jausmo, kad šita banalybė į finalą pateko, o ateiviai iš Juodkalnijos – ne. Kaip sako mano legendinis kolega Giedriukas, ai douant to liv on vis plianet enimo.

Moldova. Nieks neprisimena nė vienos natos, bet suknelė buvo toks meninis sprendimas, kad “Hobito“ specialieji efektai jai gali nebent iš tolo pagarbiai nusilenkti. Ji buvo rūžava, tada degė, tada žaibavo, tada pailgėjo kaip koks teleskopas, o tada gal dar kažką darė, nežinau. Reziumuojant ji visgi buvo balta, tad teko gerti.

Airija. Lietuvio konkurentas, nes su odine striuke. Ir odinėmis kelnėmis. Ir tokia amerikietiška šypsena, kad apakti galima nuo švytėjimo. Ir daug pusnuogių bernų su nupieštomis tatuiruotėmis. Ir daug būgnų. Ir eurodance bytais. Šūdų šūdas, ai douant bla bla bla…

Kipras. Vienintelis išskirtinumas – vietoje vestuvinės suknelės kiprietė pasirinko tokį pusjuodį peniuarą iš “Marks & Spencer“. Dainą turbūt kokius 17 kartų jau yra sudainavusi Celine Dion, tad kiprietei galima padėkoti jau vien už tai, kad ji nėra Celine Dion.

Belgija. Baisi daina, baisus nusidainavimas, bet žaviai ekscentriškos šokėjos su padavėjų uniformomis. Finale prognozuoju priešpaskutinę vietą, tiesiai virš Didžiosios Britanijos.

Serbija. Visas ekscentriškumas, pasirodo, buvo paliktas pabaigai. Aš nemoku tiksliai papasakoti, kas tai buvo per vaizdas ir garsas, bet štai jums filmukas, ir gaila, kad nesimato stiuardesių su mėtinėmis uniformomis.

***

Į finalą pateko: Nyderlandai, Moldova, Estija, Belgija, Baltarusija, Ukraina, Lietuva, Rusija, Airija, Danija.

***

Pirmas klausimas, kurį man uždavė taksi vairuotojas: “Ar jau baigėsi Eurovizija? Ir kaip?“ Taip nuoširdžiai su palengvėjimu atsiduso vyriškis, kai pasakiau, kad Pojavis praslydo. Geraširdis toks. Fone grojo “Gotan Project“.

Klasikinė rubrika

Atsidariau Delfi ir supratau, kad Užgavėnių proga pribrendo metas skyreliui “Atsidariau Delfi“. Taigi, šios dienos antraščių perliukai:

– A.Račas, P.Gražulis ir I.Šiaulienė apskundė A.Ramanauską, A.Račas – A.Užkalnį (raudonas papildymas: “apskųstas ir pats A.Račas“)

– Susipažinti su moterimi jums padės… 

– M. Marcinkevičiaus fondas apsiperka

– Pasipuošusi pavojinga iškirpte iki bambos JAV gražuolė liemenėlei tarė „ne“ (esu pastebėjusi, kad Delfi antraštėse liemenėlei kas nors ką nors taria bent kartą per savaitę)

– „Honda Gold Wing F6B“ – kebabinė ar šaldytuvas?

– Į „Žalgirį“ atvyko darbštusis niujorkietis D.McGrathas 

– Jei kalba primityvi, tai ir mintys primityvios

– Netradicinę religiją Amerikoje atradusi E.Santos: supratau, kad čia senukų su lazdelėmis tikrai nebus

– V.Gigevičius šokiravo ekshibicionistine – fetišistine fotosesija (prizas už grakščiausią brūkšnelio pavartojimą)

– Išgirdusi naujausią R.Williamso dainą, jo dukra apsivėmė

– Tenerifėje apsigyvenusi I.Martinkėnaitė: tikras pigumynas čia!

– Skorpiono ženklo moteris ir seksas

– V.Gigevič šukuosenų kolekcija – ir vėl provokuojanti (o taip pat ekshibionistinė – fetišistinė)

– Paparacio šūvis: ne džentelmeniški Merūno Vitulskio poelgiai 

– Dar vieni apdovanojimai – dar viena apnuoginta šlaunis

Apie užjūrio lovį

Likus kelioms dienoms iki antrojo rinkimų turo, nutariau dar šiek tiek papolitikuoti. Paskutinis toks bandymas susilaukė nemažai dėmesio ir pagyrimų, tad dabar reikia neužmigti ant laurų ir tęsti politikos apžvalgininkės karjerą. (NB: Kadangi atsitiktiniai šio blogo skaitytojai gan dažnai nesupranta mano  juokelių, iškart pranešu, kad šis sakinys kaip tik ir buvo saviironiškas juokelis. Anksčiau niekad nesuvokdavau, ką tiksliai žmonės vadina nesuprantamu britišku humoru, bet dabar jau imu galvoti, kad čia turbūt ir bus tokie maži nušnekėjimai, kurie mane kažkodėl labai linksmina, o aplinkiniai tik mirksi pasimetę.)

Man visada šiek tiek labiau patinka JAV prezidento rinkimai, nes ten ir cirkas paprastai kokybiškesnis, ir pačiai nereikia rinktis tarp dviejų blogybių, o ir palengvėjimas dėl sąlyginio mūsų visuomenės bei politikų normalumo didžiulis. Šiaip ar taip, Petras Gražulis JAV mastu būtų tiesiog šiek tiek labiau, nei įprasta, dėmesio trokštantis respublikonas, kurio pažiūros ne itin tenukryptų nuo partijos vidurkio.

Pastarosiomis savaitėmis Obama su Romney įnirtingai kaunasi TV debatuose, kurių santrauka galėtų skambėtų maždaug taip: “Taip, aš sutinku su Mittu dėl būtinybės vaidinti pasaulio policininką, pataikauti Izraeliui, skurdinti Irano žmones beprasmėmis sankcijomis, žudyti įvairaus pobūdžio žmones nepilotuojamomis skraidyklėmis, finansuoti milžinišką karo industriją, o įtariamuosius “terorizmu“ metų metus be jokių kaltinimų ir teismo laikyti uždarytus žmogaus teises pažeidžiančiomis sąlygomis, bet man labiau patinka moterys ir neturtingi amerikiečiai, tad balsuokit už mane“.

Kaip vyksta šie debatai? Juos nuo 1987 m. organizuoja Prezidento debatų komisija, kurią kontroliuoja abi didžiosios partijos ir kurios pagrindinis tikslas yra rūpintis, kad į eterį nepapultų nieko nesurežisuoto ir nesurepetuoto. Kaip ir viską JAV, šią komisiją finansuoja korporacijos. Praeitą savaitę į spaudą nutekėjo 21 puslapio apimties “memorandum of understanding“, kurį prieš debatus slapta suderino abu rinkimų štabai. Jame numatoma, kad kandidatai supratingai negali vienas kitam tiesiogiai užduoti klausimų ar išeiti iš jiems skirtos erdvės. Klausimus užduodantys žiūrovai po kandidatų atsakymų negali nieko pasitikslinti. Tiesą sakant, jie savo klausimus turi iš anksto pateikti debatų moderatoriui, kuris gali tiesiog išmesti tuos, kurie jam nepatinka. Beje, moderatorius irgi negali užduoti patikslinamųjų klausimų. Taigi, abu kandidatai debatų metu tiesiog pakartoja savo iki skausmo įgrisusius pažadus, šūkius ir pasišaipymus iš priešininko, o apžvalgininkai paskelbia debatų nugalėtoją.

JAV prezidento rinkimuose dalyvauja du kandidatai, ir jie abu atstovauja partijas, kurias milžiniškais pinigais remia milžiniškos korporacijos. Jie abu vienodi iki blogumo, tik demokratas paprastai įtikinamiau vaidina gyvą žmogų, o respublikonas dažniau žada uždrausti abortus. Trečio kandidato nėra, o kuo toliau, tuo mažesnė tikimybė jam atsirasti, – JAV politika yra sustyguota, susisteminta ir dėl tvirtumo aplieta betonu. Šalis, kuri nuolat visam pasauliui trimituoja apie laisvę ir demokratiją, gal ir turi laisvės mojuoti ginklais, bet demokratijos ten tėra dėl kvapo.

Ir štai todėl aš šiek tiek džiaugiuosi dėl Venckienės ir Co. Aišku, nedaug ji atneš naudos už ją balsavusiems žmonėms, bet ji, kaip ir daugelis buvusių prieš tai, yra gyvas įrodymas, kad mūsų šalyje labai panorėjęs ir surinkęs adekvačią paramą “į valdžią“ gali pakliūti bet kas. Gaila, kad išties protingi ir kompetetingi žmonės kol kas šio kelio vengia arba, dar blogiau, ieškodami asmeninės naudos šliejasi prie gerokai papuvusios moralės partijų ar partijėlių. Bet vien žinoti, kad reali galimybė visgi egzistuoja, yra malonu. Mūsų demokratija tikresnė už tų, iš kurių mes jau daugiau nei 20 metų bandome imti pavyzdį.

Olimpinė rungtis: sprintas link lovio

Na, ką aš galiu pasakyti apie šiuos rinkimus… Balsavau Naujamiesčio apygardos Gedimino apylinkėje, kaip ir kiti bomžų butą atstovavę fiktyvūs vilniečiai. Mano apylinkės rezultatų dar nėra, bet didžiuodamasi galiu pranešti, kad apygardos balsavimo aktyvumas buvo virš 60%, o daugiausiai balsų iš mūsų gavo konservatoriai ir Liberalų sąjūdis. Venckienės vienmandatėje neišrinksim (nors mano antipatija Degutienei irgi lipa per kraštus).

Bendri rezultatai manęs nenustebino. Žinau, dauguma draugų, kolegų, FB narių nusivylę, – gal tuo, kad kol kas atrodo, jog daugiausiai balsų gavo Darbo partija. Po antrojo turo tas vaizdas turėtų pasikeisti (taip manau, nes specialiai skaičiavau). Bet šiaip buvo ganėtinai aišku, kad laimės socialdemokratai, ypač turint galvoje, kad jie jau iš anksto buvo pasiskelbę pasirengę koalicijai su Darbo bei Tvarkos ir teisingumo partijomis.

Ir čia yra atsakymas į klausimą: “Kodėl Lietuvoje yra tiek daug durnių, kurie balsavo už Uspaskichą?“ Ogi todėl, kad Lietuvoje nėra nė vienos normalios kairiųjų partijos, už kurią ramia sąžine galėtų balsuoti mažas pajamas gaunantys žmonės. Pati rimčiausia “kairiųjų“ partija dar prieš rinkimus sudarinėja koalicijas su populistinėmis, oligarcho ir susitepusio prezidento vadovaujamomis partijomis, kurioms socialinė lygybė rūpi tik pusmetį prieš rinkimus ir tai tik žodžiais. Jau nekalbant apie tai, kad ta rimtoji partija yra tvirtai pasiryžusi mus toliau laikyti engergetinėje nelaisvėje. Gal tada bent už tą teistą, lietuviškai nemokantį oligarchą pabalsuoti: žada gi minimalų atlyginimą padidinti ir charizma trykšta į visas puses…

Pažįstu nemažai žmonių, kurie arogantiškai įsitikinę, kad konservatoriai yra atsakymas į visus Lietuvos žmonių prašymus, ir kad visi, balsavę ne už juos, yra šiek tiek asilai, bet teisybė yra tokia, kad nė vienoje pasaulio valstybėje konservatoriai neatstovauja daugumos gyventojų interesų. Jiems rūpi sumažinti mokesčius, ypač verslui, priversti atidirbti už socialines pašalpas ir pasirūpinti, kad visi gyventų padoriai susituokę. Jiems ypatingai rūpi subalansuoti biudžetą, net jei tai reikštų, kad kur nors Pakruojo rajone žmonės dėl to mirs badu, o norint jiems bemirštantiems rasti kokią nors ligoninę, reikės vežti 100 km. Ir nors išsilavinusių, aukštesnes nei vidutines pajamas gaunančių miestiečių nuomone  jie yra mažiausia blogybė, kurią galima išrinkti į Seimą, už minimumą fermų sandėliuose dirbančių žmonių nuomonė apie mažiausias blogybes gali ženkliai skirtis.

Tai štai, vienintelis būdas atsikratyti nuolat kaip Pilypai iš kanapių išdygstančių populistų ir turėti brandų parlamentą be, nepabijokim to žodžio, debilų yra užsiauginti normalią socialdemokratų partiją, kurios pagrindą sudarytų ne buvę komunistai, sielas pardavė Rusijai ir Gazpromui, o žmonės, nuoširdžiai tikintys socialinės atkirties mažinimo teikiama nauda. O va kada ir kokiu būdu tai gali nutikti – vienas velnias težino. Gal prireiks dar vieno partijos skilimo, o gal dinozaurai savaime išmirs… Iki tol galėsim kas ketveri metai stebėti štai tokį cirką.

Klasika

Kaip ir visada užstrigus blogo sraigteliams, mane gelbsti rubrika “Įsijungiau Delfi.lt“. Šios dienos antraščių perliukai:

– Studento iš Vilniaus nufotografuotas nakties dangus grožiu nenusileidžia profesionalių fotografų darbams (viena iš penkių svarbiausių naujienų)
– Klaipėdoje susirėmė Kalėdų senelis ir „Sodra“
– V.Uspaskicho verslo valdomi dvarai kelia siaubą
– Vorų nuodai – potencijai gerinti? (klasikinis antraštės su klaustuku variantas)
– Kaip uždėti apynasrį buliukui
– Talibano kovotojai apsimeta „Facebook“ gražuolėmis ir gundo karius
– Karinis šuo robotas grįžo su draugu
– Ieško IT specialistų už 850 Lt algą (šiaip smagus toks)
– Rusijoje pėstieji už savo teises kovoja „Van Damme’o“ stiliumi
– DELFI apklausa: kuriai garsiai netekėjusiai moteriai labiausiai tinka vestuvinė suknelė?
– Internete užtikta džentelmeno ieškanti E.Vaitkevičė
– E.Vėlyvio juostoje apsinuoginti išdrįsęs australas G.Darnellis uoliai mokosi lietuvių kalbos
– Laidoje „Pasaulis X“ – apie tai, kaip L.Kalpokaitė energetinį kūną valo kaimišku kiaušiniu

Olimpinė estetika

Jūs nemanykit, kad aš olimpines žaidynes žiūrėjau taip ramiai patriotiškai nekreipdama į estetinę jų pusę. Ne ne ne. Netgi sukompiliavau mano akiai labiausiai užkliuvusių olimpiečių sąrašiuką, į kurį įtraukiau abi lytis. Sąrašas pateikiamas abėcėlės tvarka.

Alina Talay
Baltarusija
Lengvoji atletika: bėgimas
100 m bėgimas su kliūtimis: į finalą nepateko.
4×100 m estafetė: į finalą nepateko.

Allyson Felix
JAV
Lengvoji atletika: bėgimas
4×100 m estafetė: auksas.
4×400 m estafetė: auksas.
200 m bėgimas: auksas.
100 m bėgimas: 5 vieta.

Ana Ivanovic
Serbija
Tenisas
Moterų vienetai: į pusfinalį nepateko.
Mišrūs dvejetai: į pusfinalį nepateko.

Anthony Ervin
JAV
Plaukimas
50 m laisvu stiliumi: 5 vieta.
NB: Gerai atrodo tik tada, kai nesišypso, bet tai būdinga daugeliui amerikiečių.

Bjorgvin Pall Gustavsson
Islandija
Rankinis
Į pusfinalį nepateko.

Christopher Tomlinson
Didžioji Britanija
Lengvoji atletika: šuoliai į tolį
6 vieta

Clemente Russo
Italija
Boksas
Kategorija iki 91 kg: sidabras
NB: Kadangi Jason Statham jau pamažu sensta, baigęs boksininko karjerą Clemente turi garantuotą užsiėmimą.

Derrick Atkins
Bahamai
Lengvoji atletika: bėgimas
100 m bėgimas: į finalą nepateko

Haifeng Fu ir Yun Cai
Kinija
Badmintonas
Vyrų dvejetai: auksas

Hugo Parisi
Brazilija
Šuoliai į vandenį
Šuoliai iš 10 m: į finalą nepateko

Jack Green
Didžioji Britanija
Lengvoji atletika: bėgimas
4×400 m estafetė: 4 vieta
400 m bėgimas su kliūtimis: į finalą nepateko

Jaqueline Carvalho
Brazilija
Tinklinis
Auksas

Kerron Clement
JAV
Lengvoji atletika: bėgimas
400 m bėgimas su kliūtimis: 8 vieta

Lolo Jones
JAV
Lengvoji atletika: bėgimas:
100 m bėgimas su kliūtimis: 4 vieta

Marsha Marescia
PAR
Žolės riedulys
Į pusfinalį nepateko

Maryam Yusuf Jamal
Bahreinas
Lengvoji atletika: bėgimas
1500 m bėgimas: bronza

Olha Saladuha
Ukraina
Lengvoji atletika: trišuolis
Bronza

Peter Gade
Danija
Badmintonas
Vyrų vienetai: į pusfinalį nepateko

Swin Cash
JAV
Krepšinis
Auksas

Plaukų klausimai

Bežiūrint vieną metalo klipą kilo klausimas.

Tie pikti vyrai metalistai ryškiai savo organizmuose turėtų turėti daug testosterono. Visgi agresijos kiekis neeilinis. Bet tokiu atveju jie turėtų anksti pradėti plikti. Tai kodėl jų visų plaukai ilgesni, gražesni ir labiau blizgantys negu mano, ką?!

Kas nors esat matę pliką metalistą?