Heineken Open’er 2009 (3)

Trečia diena

Dienotvarkė.
Mes nė vieną dieną nebuvome itin veiklūs, tačiau labiausiai tai į akį krito trečiąją, kai kažkuris iš Rožinių kepuraičių, o gal Mykolas ėmė zyzti, kad reikia važiuoti į miestą pavalgyti, o Arnas atsakė: “Bet juk iki koncerto liko tik šešios valandos – mes niekaip nespėsim…“ Dienotvarkės principas: išlendi iš palapinės, pasitepi kremu nuo saulės, bandai organizuotis pavėsį (dažniausiai nesėkmingai), pasiunti ką nors alaus ir daug blevyzgoji.

Muilo burbulai.
Kažkodėl Vaida su Gabriele juos savo bagaže rado tik trečią dieną. Bet suėjo. Linksma, gražu ir puiki vaikinų kabinimo taktika. Kartu su Vaidos marškinėliais “Porque no te callas?“

Jeremy a.k.a. Jeronimas.
Su Vaida grįžom iš dušų aptarinėdamos jau anksčiau minėtuosius gražiuosius festivalio vaikinus ir cho, štai vienas mūsų palapinių “kieme“ sėdi ir blevyzgoja. Pasirodo, chebra jį jau buvo atradusi tą atmintiną vakarą, kai nuėjo miegoti pusę dvylikos. Kanadietis, kuriam dėl kažkokių priežasčių baisiai patinka Rytų Europoje, o Lenkijoje jis lankęsis daugiau kartų negu JAV. Dėl to moka ne tik universalųjį lenkų žodį iš K raidės, bet ir stipresnį jo variantą. Žinoma, mums su Vaida teko jį kažkaip dalintis, o Arnas su Gabriele baisiai linksminosi stebėdami šį platonišką threesome.

Madness.
Visiškas šio festivalio atradimas. Pasirodo, jei žinote kažkokių krūtų pop/ska dainų, bet nežinote, kas jas atlieka, tą tarpą puikiai užpildo Madness. “Our House“, “It Must Be Love“, “House of Fun“, “One Step Beyond“ ir mano mėgstamiausia “My Girl“. Jei egzistuoja koks nors būdas sėkmingai virsti senstelėjusiu panku, Madness jį gerai įvaldę. Nuostabūs vyrukai. Beje, per jų koncertą galų gale palijo. Nieks dėl to nepyko.

Atsitiktinumas.
Po Madness su Vaida grįžom į palapinę prasidžiovinti ir sukalti mano “Žalių devynerių“. Sukalėm, išsiropštėm ir patraukėm ieškoti, kur groja Buraka Som Sistema. Už trijų metrų nuo mūsų palapinės Vaida padarė tą, ko laukėme nuo pat pirmos nakties: užkliuvo už kažkurios palapinės virvės ir plojosi į žemę. Pasijuokėme ir patraukėme toliau, burbulus pūsdamos. Netrukus iš už nugaros pagirdo tas nenormaliai neutralus ir už ausies nekliūnantis kanadietiškas akcentas: “Lithuanians and their bubbles…“. Kai dabar pagalvoji, skamba įdomiai. Šiaip ar taip, po kokios minutės Jeremy uždavė esminį klausimą: “Don’t you know who just tripped and fell on my tent?“ Juokėmės.

Buraka Som Sistema.
O va jų mes taip ir neradom. Vietoj jų World Stage grojo kažkokie Village Kollektiv, kurie skambėjo kaip vienas ilgas soundcheck’as.

M83.
Netyčia pataikėm. Nu, tokie pusė velnio. Elektro-rock. Jeremy tai pasirodė kaip emotional rollercoaster, bet įtariu, kad tai galėjo būti sarkazmas.

Timpos.
Grįžę prie savo palapinių radom Rožines Kepuraites užkariavusius mūsų “kiemą“ ir dar atsitempusius dvi mergas su tigrinėm “obtiažkėm“. Tuo tarpu visa kita chebra buvo susispaudusi prie Laurynų palapinės ir piktai žvalgydamiesi anų pusėn tvarkė “Žalias devynerias“ su sultimis. Mergos buvo gavusios Timpų pravardę ir kėlė daug neigiamų emocijų. Man visai gal pusė velnio pasirodė, bet turbūt todėl, kad aš su jom nekalbėjau.

Lietuvių uraganas.
Visą trečiąją naktį tinkininkų/alkoholikų/narkomanų chebra šventė kažkurio iš jų gimtadienį. Taip, kad į procesą buvo įtraukti visi aplinkiniai lietuviai. Visas palapinių laukas skambėjo nuo “Ilgiausių metų“, “Su gimimo diena“, “Ant kalno mūrai“, “Kas nori šventę švęst?“ bei “Kas laimės, kas laimės? Gargždų Banga!!!“

Reklama