PENKETAS LIETUVAIČIŲ EGZOTIŠKAJAM MAROKUI TARĖ “TAIP”: dar truputis Feso ir kelionė į Chefchaoueną

Trečia diena

Trečią dieną aš praleidau mūsų mielojo riado lovytėje gerdama paracetamolį, skaitydama Tomo Mano apsakymus apie mirtį beatostogaujant ir žaisdama “Candy Crush“. Vienas labiausiai jaudinančių atostogų momentų. Tuo tarpu mano kompanija dar šiek tiek patyrinėjo Fesą ir iškeliavo aplankyti netoliese esančio Mekneso miesto. Tai jie padarė tarpmiestiniu autobusu, ir ši patirtis į istorijos analus įeis kaip Antrasis Didysis Kultūrinis Šokas. Aišku, labai tiksliai nenupasakosiu, bet šokas susidėjo iš maždaug tokių elementų: pavėlavimas išvažiuoti kokia valanda; trijų vairuotojų kaitaliojimasis vietomis; aršus bandymas prieš išvažiuojant prisirinkti kuo daugiau keleivių; melagingas variklio užkūrimas apsimetant, kad jau tuoj važiuos, su tikslu prisirinkti kuo daugiau keleivių; melagingas pajudėjimas iš vietos, kuris pasikartojo n kartų; reguliarus trijų vairuotojų šokinėjimas iš ir į atseit jau važiuojantį autobusą; išvažiavimas tik po to, kai vienas iš vairuotojų susipešė su konkuruojančiu vairuotoju, ir jam teko bėgti ir šokti į važiuojantį autobusą; važiavimas atidarytomis durimis; labai pavojingas važiavimas atidarytomis durimis. Manau, Gabija komentaruose dar patikslins kokią nors svarbią detalę.

Ketvirta diena

Čia mūsų viešnagė Fese baigėsi, ir ryte papusryčiavę išvažiavome į oro uostą pasiimti išsinuomotos mašinos. Kadangi jau buvome apturėję linksmos patirties su autobusu ir dar internete pasiskaitėme, kad patyrę keliautojai po Maroką sudėtingiausia kelionės atkarpa laiko nusigavimą iki Feso oro uosto, šįkart priėmėme paslaugiojo administratoriaus pasiūlymą iškviesti mums taksi.

Pasiekę oro uostą vyrai nuėjo aiškintis dėl mašinos, o moterys su lagaminais prisėdo ant šaligatvio bordiūro. Po kokio pusvalandžio užsirišom skaras, kad negautume saulės smūgio. Po kokios valandos pradėjom nerimauti, o sulaukusios atgarsių apie vyrų pažangą sužinojom, kad nuomos firmos darbuotojas iš pradžių buvo kažkur išėjęs, po to lyg tai grįžo, bet ten kažko neužpildė, po to lyg tai kažko nesusišneka, ir t.t., ir pan. Žodžiu, nepraėjo nė dvi valandos, o mes jau susipažinom su savo Baby Dacia. Baby todėl, kad mėnesio amžiaus. Dacia todėl, kad tokia gimė, – pigi, plastmasinė, barškanti, su mažiausiu įmanomu rankenėlių ir mygtukų skaičiumi, bet užtat su grandiozine, turbūt lavonų gabenimui pritaikyta bagažine ir iš priekio visai graži.

Susipakavę lagaminus, pasidaliję vietas, įsijungę GPS ir pasidžiaugę laukiančia kelione, išsukome iš stovėjimo aikštelės ir nuvažiavome nuotykių keliu. Nuotykiai prasidėjo nuo to, kad teko prasukti Feso pakraščiu, o tam reikėjo įvaldyti vietinį variavimo stilių ir suprasti, kaip važiuoti nelemtaisiais žiedais. Pirma taisyklė: Viskas, kas vyksta už mašinos, yra esančių už mašinos reikalas. Vairuotojas turi žiūrėti tik į priekį ir dar kartais užmesti akį į šonus, nes ten vis kas nors kur nors bando pralįsti. Antra taisyklė: Žiedai yra dvejopi – normalūs ir vietiniai. Normaliais važiuoti normaliai, o vietiniais – įleisti visus įvažiuojančius iš dešinės. Taip, tai išties panaikina bet kokį žiedo funkcionalumą, nu bet ką dabar tu jiems padarysi? Trečia taisyklė: Pėsčiųjų praleisti nebūtina, nebent eina labai ryžtingai ir dar nusisukę.

Palikę Fesą ir pasiekę sąlyginai civilizuotą greitkelį, atsipalaidavome ir pradėjome sukinti radiją. Reikia pastebėti, kad arabiška muzika arabiškuose keliuose labai gerai dera. Tik kad daugumoje radijo stočių jie labai mėgsta šnekėti, tad galiausiai apsistojome ties nemirtinguoju “Hit Radio“ (“Ythadioooo!“). Čia šnekėjo mažai, o grojo daug, tad dabar esam nuodugniai susipažinę su visais vasaros hitais, įskaitant Justino Bieberio bei vietinių žvaigždžių.

Nuo Feso pavingiavę kokius 100 km išalkome ir sustojome miestelyje, kuris, pagal Google Maps rodmenis, galėjo būti Jorf El Melha. Prasiėję aplink jo centrinį žiedą ir apžiūrėję apetitą žadinančius avių karkasus, kuriuos restoranų savininkai kažkodėl mėgsta pasikabinti kaip reklamą, pasirinkome nedidelį žuvies restoraniuką. Jis turėjo vieną patiekalą – tešloje keptas sardines su šviežių pomidorų padažu ir tradicine duona. Mums penkiems davė du bendrus bliūdus su sardinėmis, kelis indelius su padažu, krūvą duonos ir jokių stalo įrankių – suprask, reikia valgyti rankų ir duonos pagalba. Kaip nevietiniai, dar gavome bulvyčių. Tai buvo vienintelė vieta per visą kelionę, kur vyrai nesugebėjo įveikti viso maisto, kad ir kaip stengėsi. Ai, ir visa tai mums atsiėjo 10 eurų per visus.

Dar po šiek tiek daugiau nei 100 km pasiekėme “mėlynajį perlą“ Chefchaoueną. Jį 1471 m. įkūrė Mahometo palikuonis ilgu vardu, Rifo kalnuose pastatęs nedidukę tvirtovę apsisaugoti nuo portugalų puldinėjimų. Po ispanų Rekonkistos, kurios metu krikščionys išgrūdo arabus iš Iberijos pusiasalio ir šiaurinio Maroko, čia kartu su vietinėmis gentimis įsikūrė daug žydų ir moriskų (musulmonų, prievarta atverstų į krikščionybę). 1920 m. šią teritoriją užsigrobė Ispanija, bet 1956 m. Marokui gavus nepriklausomybę, Chefchaouenas grįžo į jo valdžią. Tiesa, kiekvieną vasarą jį ir toliau užkariauja ispanų turistai, kuriems čia nuo Ceutos eksklavo – kaip nuo Vilniaus iki Kauno, neskaitant kelto per Gibraltaro sąsiaurį.

Pasistatę mašiną po šikančių paukščių pilnu medžiu ir palikę Dainių matuotis temperatūros (taip, čia oficialiai prasidėjo žaidimas “Išlikimas“), iškeliavome apžiūrėti Chefchaoueno medinos mėlynumo bei ieškoti viešbučio. Pastarųjų paieškų gal labai nedetalizuosiu, bet jos truko ilgai, o aš netgi gavau galimybę su vienu dėde pasikalbėti ispaniškai. Ir mes vienas kitą supratom! Eigoje prisijungė ir Dainius, o finale radome mažiuką hostelį “Yasmina“, įsikūrusį vienoje iš prekybinių gatvelių, už kampo nuo pagrindinės medinos aikštės. Jis buvo paprastas, bet švarus ir, be abejo, su mėlynomis kambarių lubomis.

Sutemus palikome vargšą Dainių gydytis ir keturiese patraukėme į pagrindinę aikštę, Plaza Uta el-Hammam, pavakarieniauti. Mano išankstiniai tyrimai rodė, kad geriausia vieta prisėsti bus restoranas “Morisco“, and boy was I right. Iki šiol pasistengusi galiu mintyse atgaminti to ančiuvių tadžino su marinuotomis citrinomis skonį. Kiti irgi buvo labai laimingi, įskaitant vietines kates, kurios teisingai identifikavo mus kaip silpnąją grandį ir sutūpė aplink kaulyti maisto. Šiek tiek gavo, o tada jau jomis atsikratyti buvo labai sunku.

Gretimame lauko restorane sėdėjo grupė vyrukų, kurie susijungė aparatūrą, pasistatė mikrofoną, ir vienas iš jų surengė gyvą akustinį koncertą gitarai ir balsui. Aplink netrukus susispietė būrelis moteriškos lyties gerbėjų, bet jas kažkaip kukliai ir netikėtai nukonkuravo mergina nuo gretimo staliuko, kurią, kaip suprantu, draugės įtikino irgi padainuoti. Tai buvo kažkas dangiško.

Po Feso triukšmo buvo labai malonu pabuvoti ramiame ir atsipalaidavusiame turistiniame miestelyje, kur niekas niekur nelaksto, pardavėjai ne tik nesigainioja, bet ir apskritai dažnai būna kažkur išėję, o vakare turistai ir vietiniai kartu tingiai slankioja tomis pačiomis gatvėmis. Beje, Chefchaouenas garsėja didžiausia marichuanos ir hašišo gamyba Maroke, kas jau savaime yra pasiekimas.

PENKETAS LIETUVAIČIŲ EGZOTIŠKAJAM MAROKUI TARĖ “TAIP”: Atvykimas į Fesą

Pirma diena

Nuotykis prasidėjo vieną gražų šeštadienį, kai po savaitės rudeniško oro Vilnių nutvieskė saulė, tarytum apsidžiaugusi mūsų išsinešdinimu. Dieną prieš kelionę aš savo gerklėje buvau aptikusi nenuginčijamų peršalimo simptomų, tad apsiginklavau vaistinėle bei termometru, pasisvėriau lagaminą, nustebau, kad jau beveik viršiju leistiną “Ryanair“ rankinio bagažo svorį, ir išvažiavau į oro uostą.

Skrydis į Bergamą praėjo sklandžiai, o ten turėjome apie 5 valandas, todėl dar spėjome nuvykti iki miesto centro ir paturistauti. Suvalgiau makaronų ir susišnekėjau su bobute stotelėje, tad jau galiu sakyti, kad esu buvusi Italijoje!

Skrydis į Fesą buvo įdomesnis jau vien tuo, kiek marokiečiai su savimi gabenosi vaikų. Turbūt apie pusė lėktuvo keleivių buvo nepilnamečiai. Riksmų choras kylant ir leidžiantis buvo neprastas, tačiau ne toks baisus, kokio galima buvo tikėtis. Ir apskritai, leidžiantis man didesnį nerimą kėlė peršalusios ausies būgnelis, kuris lyg ir taikėsi sprogti, bet kažkaip atsilaikė.

Nusileidome kartu su saule, išsiropštėme iš lėktuvo ir nuėjome stovėti eilėje prie pasų patikros. Čia atradome, kad marokietiška eilė nėra toks jau visai stabilus darinys, ir joje geriausia stovėti kaip nors įsisprendus į šonus, kad niekas pro šalį neprasmuktų. Šiaip ar taip, gavome antspaudus, išsikeitėme eurus į dirhamus (daug kur buvau skaičiusi, kad oro uoste dirhamo kursas geras, bet vėliau paaiškėjo, kad ne itin), apsilankėme moterų tualete, iš kurio kažkodėl išlindo kažkoks dėdė, ir išėjome į lauką ieškoti Giedrės nužiūrėto vietinio autobuso.

Šiek tiek pasiblaškę, pasekėme kažkur į šalį plūstančia vietinių minia. Iki autobusų stotelės ji mus atvedė, bet tada beveik visa draugiškai nuplūdo į šalia esančią automobilių stovėjimo aikštelę. Stotelėje su mumis liko tik jauna pora, prisėdusi ant kalno lagaminų. Aišku, stotelėje jokio grafiko nė kvapo, mes sutrikę, čia prisistato taksistas ir ima mums siūlyti kelionę iki pat viešbučio už 150 dirhamų, kas yra po maždaug 3 eurus kiekvienam. Kadangi autobusas už 4 dirhamus veža iki geležinkelio stoties, nuo kurios vis tiek tektų imti taksi už velniai žino kiek, man šitas pasiūlymas atrodė logiškas, bet šios nuomonės laikėsi ne visi. Visą istoriją sutrumpinus, mes toje stotelėje patamsyje prastovėjome mažiausiai 40 minučių, kartais pasiklausydami taksisto įtikinėjimų, kartais pasitikslindami pas ant lagaminų sėdinčią gražią merginą, ar ji vis dar neprarado vilties, kartais pravesdami tarpusavyje debatus ar netgi vieną kitą balsavimą. Bet jis atvažiavo!

Net jeigu mums pirmam vakarui dar būtų nepakakę kultūrinių potyrių, tai autobusui pradėjus važiuoti, ypač per gausius žiedus, jau turbūt vis tiek būtume įvertinę Maroko kultūros savitumą. Aprašyti tai sudėtinga, tad gal užteks pasakyti, kad mūsų vyrai šioje vietoje šiek tiek sunerimo dėl būsimo kokių 3 tūkst. kilometrų vairavimo nuomota mašina. Iš pirmo žvilgsnio jokių eismo taisyklių neįžvelgėme – visi tiesiog važiavo, kur jiems reikia, trys eismo juostos sutalpindavo iki penkių eismo dalyvių, pėstieji per gatvę skuodė skersai arba išilgai priklausomai nuo individualių poreikių, dviračiai ir motopirdai keliavo priešinga eismo juosta ir t.t., ir pan. Vėlesnėmis dienomis šiokias taisykles jau radome, ko geriausias įrodymas turbūt buvo sveika Baby Dacia ir jos keleiviai. Bet jo, ten kažkas tokio.

Atkakę iki paskutinės stotelės prie geležinkelio stoties, pasikonsultavome su gražiąja mergina dėl tinkamos taksi kainos ir nuėjome medžioti. Čia vėl buvo daug tąsymosi, derybų ir lakstymo su lagaminais pirmyn atgal, bet galiausiai visi susigrūdome į taksi, kuris mus sklandžiai nulakdino iki Feso medinos (senamiesčio). Kadangi ši yra viena didžiausių pasaulio urbanistinių pėsčiųjų zonų, iki pat viešbučio mūsų neprivežė, bet jis įsikūręs medinos pakraštyje, tad taksistas greitai suorganizavo mums vedlį iki pat durų.

Rašydama apie viešbutį aš šiek tiek pamelavau, nes ten buvo riadas – vienas iš turbūt šimtų Feso senojoje dalyje esančių mažyčių viešbutukų, įkurtų neseniai restauruotuose tradiciniuose marokietiškuose namuose su kiemeliu. Vietiniai jų viešbučiais nelaiko, o Tripadvisor priskiria prie B&B. Bent jau mūsiškis Riad L’Artiste buvo labai žavus, o po visų kelionės peripetijų nuvirsti ant savo asmeninės dvigulės lovos buvo labai gera.

Tą vakarą dar patyrinėjome stogo terasą, kurioje ryte turėjo būti puikus vaizdas, ir nuėjome miegoti.

Proginis intarpas

Žinau, kad dar nepabaigiau aprašinėti sagos apie PAR (tas faktas, kad liko aprašyti paskutinę dieną, ir to nesugebu padaryti jau kokias 3 savaites, turbūt daug ką pasako apie mano asmenybės ypatumus). O bet tačiau, šiandien prasideda Pasaulio futbolo čempionatas’2014, o aš jau taip seniai nelepinau jūsų fantastiškai paviršutiniškai įrašais apie gražius vyrus. Tad štai jums mano rinktinis line-up’as, sudarytas ne visai pagal būsimą įvarčių, rezultatyvių perdavimų ir perimtų kamuolių skaičių.

Vartininkas:

Gianluigi Buffon (Italija). Šioms mėlynoms akims aš ištikima nuo 2002-ųjų čempionato Japonijoje ir Pietų Korėjoje, kuomet apskritai susidomėjau futbolu. Tas faktas, jog Gigi laikomas vienu geriausių visų laikų vartininku, situacijos tikrai negadina.

Centro gynėjas Nr. 1:

Mats Hummels (Vokietija). Nežinau, kaip jis su tokia d’Artanjaniška šypsenėle gali būti vokietis, bet su faktais nepasiginčysi. Euro 2012 žaidė puikiai, tad ir Brazilijoje į jo sugebėjimą nukenksminti priešininkų puolėjus vokiečiai deda daug vilčių.

Centro gynėjas Nr. 2:

Benedikt Höwedes (Vokietija). O, čia jau tikras vokietis – Akvilei patiks, Gabrielei ne. Šitas į dideles žvaigždes nepretenduoja, bet į sąrašą įtraukiamas cuz cute.

Kairiojo krašto gynėjas:

Patrice Evra (Prancūzija). Penkiskart Premier League čempionas, Čempionų taurės savininkas ir dar visoks koks nugalėtojas, bo žaidžia Manchester United. Buvimas Prancūzijos kapitonu kol kas nieko gero neatnešė, bet dar ne vakaras. Užtat šypsenos mielumas per gyvenimą turbūt atnešė daug visokių gėrybių.

Dešiniojo krašto gynėjas:

Mathieu Debuchy (Prancūzija). Kadangi centrą atidaviau vokiečiams, logiška kraštuose irgi laikytis simetrijos ir juos palikti prancūzams. Šitas Newcastle United gėris ir grožis gėdos tikrai nepadarys.

Centro saugas Nr. 1:

Raul Meireles (Portugalija). Mano meilę šitam pankui galima paaiškinti trimis esminiais punktais: 1) barzda; 2) tatuiruotės; 3) liūdnos akys, kurios, pasak mano buvusios kolegės Milenos, kelia norą apkabinti ir paguosti. O dar jis įmušė vienintelį mano gyvai matytą Premier League įvartį. Na, ir dar jis – be konkurencijos didžiausias hipsteris futbolo pasaulyje.

Centro saugas Nr. 2:

Xabi Alonso (Ispanija). Dar viena ryža barzda iš Iberijos pusiasalio. Tobulai gražus vyras, kuris Euro 2012 išvedė Ispanijos rinktinę į pusfinalį, įmušęs du įvarčius amžiniems nelaimėliams prancūzams.

Kairiojo krašto saugas:

Neymar (Brazilija). Žudikas kūdikio veidu, į kurį brazilai šiemet sudėję turbūt visas viltis.

Dešiniojo krašto saugas:

Antonio Valencia (Ekvadoras). Dar vienas iki ausų tituluotas ir akių pernelyg neapsunkinantis Manchester United žaidėjas.

Centro puolėjas Nr. 1:

Sergio Agüero (Argentina). Nenormaliai talentingas futbolininkas ir buvęs Maradonos žentas. Tiek ir pakaks.

Centro puolėjas Nr.2:

Fernando Torres (Ispanija). Kadangi turiu vieną rimtą puolėją, galiu turėti vieną ir dėl grožio. Nors šitas turi savybę pačiu netikėčiausiu momentu staiga prisiminti savo auksinius laikus. Žiū, gal ims ir parodys ką nors.

Mama Africa: Vyno keliu

Penkta diena

Netikėtumai tęsiasi: Stalo kalnas pasislėpęs. Ta proga dienos planas – kelionė į vynų krašto atkarpą tarp Stellenbosch ir Franschhoek su tikslu priragauti vyno iki nugriuvimo (man) ir šiek tiek kultūringai jo paragauti (vairuotojui Alwinui) bei nusipirkti tiek butelių, kad tilptų į lagaminą su visais kitais daiktais (man), ir tiek, kad tilptų į tokią gan erdvią tanko bagažinę (Alwinui).

Kelias į Stellenbosch vedė pro oro uostą, iš kurio aš buvau atvežta jau visai sutemus, tad nebuvau pastebėjusi palei greitkelį plytinčių townships su prie jų prisišliejusiais lūšnynais. Pastarųjų dėka nuotaika subjuro ilgam (bent jau iki pirmos vyno taurės). Labai daug šia tema tikrai nepapasakosiu, tik galiu pasakyti, kad mano galvai labai sunku suvokti, kaip vienoje valstybėje gali taip sklandžiai išsitekti pirmo ir trečio pasaulio šalys. Be abejo, žinojau, kad PAR Gini indeksas yra ketvirtas nuo galo visame pasaulyje (neskaitant šalių, kurios nepateikė duomenų), bet žiūrėdama į statistikos lenteles to nesuvokiau taip aiškiai, kaip sėdėdama Hyunday Santa Fe ir važiuodama degustuoti vyno pro vieną ant kitos sugrūstas pašiūres iš šiferio ir plastiko.

Pravažiavus Stellenbosch atsivėrė tokia daili vynuogenojų eilėmis nuklotų slėnių panorama, kad jau kažkaip nebeišėjo būti labai surūgusiai. Pasiekę itin fotogenišką Helshoogte perėją, išsukome link pirmojo dienos laimikio – Thelema. Aš čia atradau nuostabų shirazą (kurį vakar labai sėkmingai suvartojome su Gabriele), o Alwinas nieko nelaukęs ėmėsi pirkimo dėžėmis, nes reikėjo apsirūpinti ir asmeninėmis atsargomis, ir įvykdyti artimųjų užsakymus. Dar čia radome labai įspūdingą tetutę, kuri vis prašė mūsų ją nufotografuoti įvairiomis vynų žinovės pozomis, šypsojosi kaip vidutinio dydžio krokodilas, išvadino mus vokiečiais, išvadino Alwiną medicinos studentu ir apskritai uoliai mus linksmino.

Kitas punktas – už poros kilometrų esantis Camberley vynuogynas, kurį Alwinas su nostalgija prisiminė iš ankstesnio vizito, kuomet beragaujant vyną ūkio savininkas jį daugmaž nugirdė. Šįkart mums vynus pristatinėjo kitas vyrukas, bet šis irgi buvo neprastas: jau nuo vidurdienio ramiai sau degustavo kartu su klientais, daug šnekėjo ir pasirodė bežinąs apie Lietuvą. Žinios susidėjo iš to, kad Lietuva yra va tooookio mažumo, ir joje daug medžių. Apie medžius žino todėl, kad pirmasis jo sutiktas lietuvis buvo medkirtys. Aš tokio padaro gyvenime nesu sutikusi, bet štai – pasirodo, Lietuvoje ne tik yra medkirčių, bet jie dar ir gyvena Londone bei pasakoja pietų afrikiečiams apie lietuvišką medieną.

Išeidama užsiroviau ant keturkojų Camberley gyventojų – dviejų žiauriai mielų labradorų. Vienas iš jų ką tik buvo apgraužęs kažkokį apipuvusį obuolį ir mielai juo pasidalijo apseiliodamas man ranką.

Toliau –  vėlgi čia pat netoliese įsikūręs Zorgvliet ūkis (per visą laiką taip ir neišmokau nei tarti, nei rašyti šito pavadinimo, tad ir dabar nuorodą radau tik su didele Google pagalba). Įspūdingi balti Cape Dutch stiliaus pastatai ir aplink plačiai nusidriekę vynuogynai taip ir prašėsi fotografuojami. Iš pradžių pasirodė, kad su žavingu afrikaans akcentu kalbantis barmenas kažkodėl mūsų vizitu ne itin apsidžiaugė, bet išvydę dosnia ranka pripildytas taures degustavimui nutarėme, kad mes jam turbūt visgi patikome. Vynas mums irgi patiko, ypač žavus lašišos spalvos cabernet franc.

Kadangi nė viename iš trijų ūkių neradome Alwino mamos užsakytų vyno, grįžome į Thelemą paimti jai “ko nors panašaus“. Už baro stovėję vyrukas baisiai mumis apsidžiaugė, o atsisveikindamas priminė, ka jie dirba iki 17 val., tad dar lauks mūsų kokią 16:45. Tada nuvažiavome į šalimais esantį Hillcrest uogyną, kur apsirūpinome pietumis ir saldžiomis dovanomis draugams.

Baigę reikalus šalia Stellebonsch, pavažiavome 20 km į rytus, kur mūsų laukė très Français miestelis Franschhoek. Jį 1688 m. įkūrė 176 nuo pasiutusių prancūzų katalikų pasprukę hugenotai, ir vynuogynų pavadinimai iki šiol puikiai atspindi elegantišką baltųjų miestelio gyventojų kilmę. Kad ir mūsų aplankytas Haute Cabrière. Tiesa, po visų išragautų vynų man jau visi atrodė “labai skanūs“, o Alwinas tvirtai nutarė, kad šis ūkis bus paskutinis ir saugumo tikslais jam reikėtų valandėlę kitą praleisti niekur nevairuojant. 

Pirmyn atgal išvaikščioję ne itin ilgą pagrindinę miestelio gatvę, logiškai pavadintą hugenotų garbei, ir iš tolo apžiūrėję paminklą tiems patiems hugenotams, gavom lietaus ir nutarėme, kad būtų pats tas metas vakarienei. Kadangi Franscchoek yra laikomas PAR vyno ir maisto sostine, galima buvo tikėtis labai didelio gėrio. Deja, pirmas mūsų išsirinktas restoranas ketino atsidaryti tik 18 val., tad mes dar turėjome beveik valandą. Radom kitą, bet tas pasirodė beketinąs 18 val. užsidaryti. Būtume ėję ieškoti trečio, bet tas lietus kažkaip gadino reikalus, tad tiesiog pradėjome nuo deserto antroje vietoje, o tada sklandžiai perėjome prie normalaus maisto pirmoje.

Padavėjai paminėjus vyną mūsų veidai turbūt pasirodė labai iškankinti, tad ji greit perėjo prie kitų pasiūlymų. Pavyzdžiui, sugebėjo man prie vegetariško burgerio garnyrui dar įpiršti su žolelėmis troškintų grybukų. Jie buvo baisiai skanūs, bet aš tikrai nesitikėjau, kad burgeris už maždaug 15 Lt ganėtinai aukšto lygio restorane bus TOKIO dydžio ir turės TIEK visokių priedų. Alwinas irgi nuskriaustas neliko, tad susidoroti su visu tuo maistu pavyko tik prisimenant badaujančius Afrikos vaikus. Beje, susipažinusi su PAR porcijų dydžiais aš nutariau, kad mielai mokėčiau tą pačią kainą už tai, kad trečdalį porcijos restoranas paaukotų žmonėms, kuriems to maisto realiai reikia.

Prisikimšę ir atlikę dienos programą tingiai grįžome į Keiptauną, ir jau nebepamenu, ką veikėme vakare. Gal tai buvo vienas tų vakarų, kai 23 valandos žmonės ėmė lūžinėti vos sulaukę 22 val.

This slideshow requires JavaScript.

Heineken Open’er 2013: antra diena

Pirma diena

Rytas.
Pagal geriausias festivalių tradicijas 7 val. pabudau nuo perkaitimo. Kadangi su Gabija buvome sustrategavusios keltis anksti ir bėgti į dušą, išsirioglinome iš palapinės ir su džiaugsmu nustatėme, kad lenkai į karštį kol kas reaguoja vangiai, ir eilės prie dušų  dar labai pakenčiamos. Duše trūko spaudimo, tad prausiantis teko viena ranka prilaikyti tą cibuką, kuris liepia vandeniui tekėti arba iš dušo galvutės, arba iš čiaupo. Tačiau skųstis tokiais menkniekiais vos 10 min palaukus eilėje ir gavus šilto nemokamo vandenuko būtų tiesiog nuodėmė. Užtat kol nusiprausėme, eilės ištįso ir susirangė kaip gyvatės.

Kelionė.
Papusryčiavę, padrybsoję palapinių kiemelyje ir pablevyzgoję, nutarėme keliauti į jau tradicinę maudymosi vietą – Hel neriją. Dešimtiese susipakavom į aštuonvietį busiką, maloniai susiklijavom įkaitusiais šonais, ir kelionė prasidėjo. Šįkart sėdėti ant galinės sėdynės buvo labai naudinga, nes bagažinėje gulėjo daili “Heineken“ paletė. Būtent šio pasivažinėjimo metu gimė nemarioji “Šy šy šy fa fa fa“ tradicija, kurią papildomai pakurstė fone grojęs “Alt-J“ albumas.

Pliažas.
Pasiekus paplūdimį kažkur dingo saulė, bet tai nesutrukdė visiems ryžtingai išsidėstyti ant rankšluosčių, o kai kuriems netgi išsimaudyti ne pačios aukščiausios temperatūros Baltijoje. Kurį laiką blevyzgojom ir pozavom geriesiems atostogų polaroidams, bet galiausiai visi skaniai sumigom su bangų mūša ausyse. Nepamenu, kada paskutinį kartą miegojau paplūdimyje, tačiau buvo visiškai puiku. Atsibudusi nuo tolumoje grumenančio griaustinio, išvydau neramiai į dangų besidairančią Gabrielę ir dangumi atslenkančią nerimo priežastį – didžiulį tamsų audros debesį. Kol ramiai, neskubėdami susipakavome, pradėjo kristi stambūs lašai, ir jų ėmė sparčiai daugėti, tad busiką pasiekėme ristele ir jau šiek tiek sušlapę. Vis tiek labai smagu.

Pietūs.
Pietavome kažkokiame pakelės viešbutuke Gdynios pakraštyje. Kol jį pasiekėme, galinės sėdynės ketvertukas spėjo paragauti viskio su kola ir viskio su “Schweppes“. Pastarąjį rekomenduojame tik tokiu atveju, jei labai neturite zagėrono. Šiaip ar taip, buvome smagučiai ir labai nusiteikę mėgautis lenkiškos virtuvės ypatumais, o pakelės viešbutukas nudžiugino puikiu aptarnavimu, tradiciškai milžiniškomis porcijomis už labai padorias kainas ir visai neprasta maisto kokybe.

Tame Impala.
Kol pavalgėme ir grįžome į festivalio teritoriją, mus pasivijo lietus, tad į koncertus teko eiti apsiginklavus lietpalčiais ir botais. Gabija apsiginklavo dar ir “muiline“, kurią griežtieji apsauginiai atėmė, nes ji priartina 10 kartų, o galima įsinešti tik tokias, kurios traukia 6 kartus. Tokiu būdu Gabija apturėjo dar vieną poros kilometrų pasivaikščiojimą pirmyn ir atgal, o aš didžiąją dalį “Tame Impalos“ prašokinėjau viena. Buvo neblogai, bet jų muzikai tiesiog gyvybiškai reikia saulės ir atostogų atmosferos, tad be lietaus būtų buvę kur kas geriau.

Arctic Monkeys.
Tiems, kas mane pažįsta, turbūt nereikia per daug pasakoti, ką aš manau apie šį pasirodymą. Geriau pacituosiu Gabiją koncertui maždaug įpusėjus: “Jau galvoju, kad visai norėčiau dar kartą į juos nueiti…“ Grynas rokenrolas, galų gale šiaip ne taip įvaldyta padorių roko žvaigždžių verta šou atmosfera, komiškos intonacijos a la Las Vegaso konferansjė ir visai padūkusi minia – aš irgi noriu dar. Net neabejoju, kad kai jų koncerte būsiu kitą kartą, jie bus dar paaugę, patobulėję, atradę kažką naujo, bet nepraradę nė lašo savojo rimtu veidu pateikiamo humoro. Alexiukas turbūt pats sau tyliai kikeno tardamas šį perlą iš naujojo šoumeno arsenalo: “I’m yours! But the question is… The question is… R U Mine?!“

Na, ir dar pati pradžia – labai gerai primena tą nekantrų trypimą ant botų galiukų:

Nick Cave & The Bad Seeds.
Dėl šito veikėjo labai nerimavome, kadangi prieš kelias dienas koncerto metu jis buvo nusivertęs nuo scenos, ir gydytojai jam buvo pasiūlę porą savaičių laikytis nuo jos atokiau. Laimei, jis jų nepaklausė, o ir iš to incidento nė trupučio nepasimokė, nes ir šįkart buvo susikūręs ne vieną progą susitraumuoti. O pats pasirodymas buvo dieviškas: fantastiška energija, charizma, maloniai nuprotėję, smuikų strykais besimėtantys “The Bad Seeds“ ir pono Cave balso bei tekstų derinys. Uch… Mums su Gabija labai patiko ši vieta: “I wrote this song for the wife number…. [pauzė] …three. It was a very long time ago“. Ai, ir dar padėkojo “Arctic Monkeys“ už “Red Right Hand“ išgarsinimą, “for which we’re eternally grateful“.

Šitą reikia pažiūrėti iki galo – geriausia naujo albumo daina ir tobulas jos atlikimas:

Ir dar truputis:

Po šio vakaro koncertų savo palapinę pasiekėme apsvaigusios nuo gėrio ir grožio. O dar laukė trečia diena su “Queens of the Stone Age“ ir “The National“…

Trečia diena
Ketvirta diena
Rihannos diena

Reabilitacijos trejybė

Mano nuotaika šiandien baisi. Ruduo daro savo: jau kuris laikas norisi siųsti visus aplinkinius kur nors toliau, o dar geriau – save pačią išsiųsti kur nors toliau. Pageidautina, kur šilta. 

Kai apima tokia būsena, kad norisi tik verkšlenti susisukus į kamuoliuką, kalu į Winampą šventą reabilitacijos trejybę (būtent šia tvarka):

1. Foo Fighters – Walk. Iš principo, nuotaikai apsukti 180 laipsnių kampu gali užtekti ir šio vieno gabalo, bet tik su sąlyga, kad lakstysiu po kambarį rėkdama: “I never wanna die, I never wanna die, forever whatever, I never wanna die!!!“ Jei tokiam manevrui esu per liūdna, einu prie antro punkto.

2. The Strokes – Under Cover of Darkness. Čia jau teks lakstyti ir šokinėti, kitaip neišeina.

3. Arctic Monkeys – The Hellcat Spangled Shalala. Šios dainos terapinė jėga daugiausia kyla iš galimybės rėkti “šalalala!!!“ ir pasiekia kulminaciją ties “sing another fucking shalalala!“ Bet su tikros femme fatale grakštumu šokio žingsneliu slankioti po kambarį irgi galima – tikrai nepakenks.

Po šios trejybės dar mėgstu visą reikalą užtvirtinti playlistu, kurį vis žadu Gabijai įrašyti į kompaktą klausyti vairuojant, bet vis pamirštu. Jis vadinasi “Happy Songs“, ir jame yra tokių esminių gabalų kaip MGMT “Time to Pretend“, Beach Boys “Good Vibrations“ bei Queen “Don’t Stop Me Now“. Ten yra net vienintelė man žinoma nuoširdžiai linksma Nirvanos daina – “Son of a Gun“.

Blyn, kaip “WordPress“ sukniso postinimo sistemą… Nu tik nusisuk porai mėnesių! Kur dingo mano kategorijos?

Šunybės

Po kontorą ant prakasų laksto vokiečių aviganė/haskė Dakota. Nasruose įsikandusi laiko oranžinį pypsiuką ir bando visus kolegas įtikinti, kad užuot dirbę jie svaidytų tą pypsiuką po kabinetus. Visi susileidę ir šneka mažybiniais žodeliais.

Mano mėgstamiausas tipažas – vyriška #17 versija →

http://www.lucypepper.com/wdpr/?p=47

Rytinis grojaraštis 4 sav.

Pirmadienis

Antradienis

Trečiadienis (Kai ryte pabudau su šia daina ausyse, buvau įsitikinusi, kad čia Kings of Leon. Perkasiau visą YouTube, bet nieko neradau. Kitą dieną išgirdusi per radiją sužinojau, kad čia kažkokie MONA. Ale ir panašiai skamba…)

Ketvirtadienis (O štai ir jie.)

Penktadienis (Šiek tiek grandioziškumo.)

 

Rytinis grojaraštis 5 sav.

Pirmadienis (šitos dainos klipas jau buvo, tad dabar eilė visapusiškai gražiam jos coveriui)

Antradienis (ar man tik atrodo, ar šitas narkomanų ir seksomanų simbolis jaunystėje tikrai atrodė kaip vyriška Angelinos versija? Oi, kaip aš jį norėčiu savo akim išvysti, kol dar kanopų neužvertė…)

Trečiadienis (kartais mano pasąmonės radijas mane išduoda)

Ketvirtadienis (o kartais – išduoda su muzika, kurią verta nutremti į aštuntą pragaro ratą, devintąjį paliekant Radžiui ir Susan Boyle)

Penktadienis (phew, grįžau į normalią būseną – nerealus klipas, beje)