PENKETAS LIETUVAIČIŲ EGZOTIŠKAJAM MAROKUI TARĖ “TAIP”: Atvykimas į Fesą

Pirma diena

Nuotykis prasidėjo vieną gražų šeštadienį, kai po savaitės rudeniško oro Vilnių nutvieskė saulė, tarytum apsidžiaugusi mūsų išsinešdinimu. Dieną prieš kelionę aš savo gerklėje buvau aptikusi nenuginčijamų peršalimo simptomų, tad apsiginklavau vaistinėle bei termometru, pasisvėriau lagaminą, nustebau, kad jau beveik viršiju leistiną “Ryanair“ rankinio bagažo svorį, ir išvažiavau į oro uostą.

Skrydis į Bergamą praėjo sklandžiai, o ten turėjome apie 5 valandas, todėl dar spėjome nuvykti iki miesto centro ir paturistauti. Suvalgiau makaronų ir susišnekėjau su bobute stotelėje, tad jau galiu sakyti, kad esu buvusi Italijoje!

Skrydis į Fesą buvo įdomesnis jau vien tuo, kiek marokiečiai su savimi gabenosi vaikų. Turbūt apie pusė lėktuvo keleivių buvo nepilnamečiai. Riksmų choras kylant ir leidžiantis buvo neprastas, tačiau ne toks baisus, kokio galima buvo tikėtis. Ir apskritai, leidžiantis man didesnį nerimą kėlė peršalusios ausies būgnelis, kuris lyg ir taikėsi sprogti, bet kažkaip atsilaikė.

Nusileidome kartu su saule, išsiropštėme iš lėktuvo ir nuėjome stovėti eilėje prie pasų patikros. Čia atradome, kad marokietiška eilė nėra toks jau visai stabilus darinys, ir joje geriausia stovėti kaip nors įsisprendus į šonus, kad niekas pro šalį neprasmuktų. Šiaip ar taip, gavome antspaudus, išsikeitėme eurus į dirhamus (daug kur buvau skaičiusi, kad oro uoste dirhamo kursas geras, bet vėliau paaiškėjo, kad ne itin), apsilankėme moterų tualete, iš kurio kažkodėl išlindo kažkoks dėdė, ir išėjome į lauką ieškoti Giedrės nužiūrėto vietinio autobuso.

Šiek tiek pasiblaškę, pasekėme kažkur į šalį plūstančia vietinių minia. Iki autobusų stotelės ji mus atvedė, bet tada beveik visa draugiškai nuplūdo į šalia esančią automobilių stovėjimo aikštelę. Stotelėje su mumis liko tik jauna pora, prisėdusi ant kalno lagaminų. Aišku, stotelėje jokio grafiko nė kvapo, mes sutrikę, čia prisistato taksistas ir ima mums siūlyti kelionę iki pat viešbučio už 150 dirhamų, kas yra po maždaug 3 eurus kiekvienam. Kadangi autobusas už 4 dirhamus veža iki geležinkelio stoties, nuo kurios vis tiek tektų imti taksi už velniai žino kiek, man šitas pasiūlymas atrodė logiškas, bet šios nuomonės laikėsi ne visi. Visą istoriją sutrumpinus, mes toje stotelėje patamsyje prastovėjome mažiausiai 40 minučių, kartais pasiklausydami taksisto įtikinėjimų, kartais pasitikslindami pas ant lagaminų sėdinčią gražią merginą, ar ji vis dar neprarado vilties, kartais pravesdami tarpusavyje debatus ar netgi vieną kitą balsavimą. Bet jis atvažiavo!

Net jeigu mums pirmam vakarui dar būtų nepakakę kultūrinių potyrių, tai autobusui pradėjus važiuoti, ypač per gausius žiedus, jau turbūt vis tiek būtume įvertinę Maroko kultūros savitumą. Aprašyti tai sudėtinga, tad gal užteks pasakyti, kad mūsų vyrai šioje vietoje šiek tiek sunerimo dėl būsimo kokių 3 tūkst. kilometrų vairavimo nuomota mašina. Iš pirmo žvilgsnio jokių eismo taisyklių neįžvelgėme – visi tiesiog važiavo, kur jiems reikia, trys eismo juostos sutalpindavo iki penkių eismo dalyvių, pėstieji per gatvę skuodė skersai arba išilgai priklausomai nuo individualių poreikių, dviračiai ir motopirdai keliavo priešinga eismo juosta ir t.t., ir pan. Vėlesnėmis dienomis šiokias taisykles jau radome, ko geriausias įrodymas turbūt buvo sveika Baby Dacia ir jos keleiviai. Bet jo, ten kažkas tokio.

Atkakę iki paskutinės stotelės prie geležinkelio stoties, pasikonsultavome su gražiąja mergina dėl tinkamos taksi kainos ir nuėjome medžioti. Čia vėl buvo daug tąsymosi, derybų ir lakstymo su lagaminais pirmyn atgal, bet galiausiai visi susigrūdome į taksi, kuris mus sklandžiai nulakdino iki Feso medinos (senamiesčio). Kadangi ši yra viena didžiausių pasaulio urbanistinių pėsčiųjų zonų, iki pat viešbučio mūsų neprivežė, bet jis įsikūręs medinos pakraštyje, tad taksistas greitai suorganizavo mums vedlį iki pat durų.

Rašydama apie viešbutį aš šiek tiek pamelavau, nes ten buvo riadas – vienas iš turbūt šimtų Feso senojoje dalyje esančių mažyčių viešbutukų, įkurtų neseniai restauruotuose tradiciniuose marokietiškuose namuose su kiemeliu. Vietiniai jų viešbučiais nelaiko, o Tripadvisor priskiria prie B&B. Bent jau mūsiškis Riad L’Artiste buvo labai žavus, o po visų kelionės peripetijų nuvirsti ant savo asmeninės dvigulės lovos buvo labai gera.

Tą vakarą dar patyrinėjome stogo terasą, kurioje ryte turėjo būti puikus vaizdas, ir nuėjome miegoti.