PENKETAS LIETUVAIČIŲ EGZOTIŠKAJAM MAROKUI TARĖ “TAIP”: Fesas ir jo gėrybės

Antra diena

Pirmąjį rytą pakirdę Maroko žemėje iš nesvietiškai malonaus ir paslaugaus viešbučio administratoriaus gavome pusryčius bei prabangaus licencijuoto gido rekomendaciją. Pusryčiai susidėjo iš kavos, kruasanų ir bagečių su visokiais sviestais ir džemais, virtų kiaušinių ir gal dar ko nors. Kol kas nieko labai marokietiško.

Prabangus gidas mums buvo reikalingas todėl, kad Feso medina yra laikoma viena klaidžiausių vietų pasaulyje. Ši UNESCO saugoma teritorija yra geriausiai išsilaikęs Viduramžių miestas arabų pasaulyje, daugiausiai gyventojų turinti urbanistinė pėsčiųjų zona pasaulyje ir apskritai toks neblogas daugiau kaip 3 tūkst. gatvelių labirintas. Vėliau sužinojome, kad paslaugusis administratorius gidą mums prakišo su maždaug trečdaliu antkainio, bet kaipgi dabar nuvažiuosi į Maroką ir nebūsi bent penkis kartus išdurtas?

Gidas pasitaikė baisiai šnekus kokiomis 6-7 skirtingomis kalbomis ir visomis vienodai švepluojantis. Kita vertus, tai padėjo panorėjus gan lengvai nuo jo šnekučiavimo atsijungti. Dar neįžengę į medinos teritoriją jau buvome išmokyti esminių arabiškų frazių: “mra mra“ (“karts nuo karto“), “wacha“ (gerai), “jela“ (“einam“), “merhaba“ (“sveiki atvykę“) ir dar kelias. O įžengę gan greitai išvydome tokius Feso medinos hitus kaip šiukšles gabenantys asiliukai, į narvus po 10 sukištos vištos, “merhaba“ mums šūkaujantys jaunuoliai, nuo kai kurių prekystalių sklindantis švinktelėjusios mėsos aromatas, pačių įvairiausių nuotėkų balos, visur lakstantys motopirdai bei visomis įmanomomis priemonėmis ir kryptimis gabenami kroviniai, kurių gabentojai labai profesionaliai iš tolo perspėja pėsčiuosius dingti iš tako. Tiesa, kai kurios gatvelės tokios siauros, kad dingti nelabai yra kur.

Nors dauguma Maroko mečečių ir medresių (tradicinių Korano mokyklų) kitatikiams bent iš dalies uždarytos, į kai kurias užsukti galima. Fese aplankėme XIV a. Al-Attarine medresėje, kur gidas aprodė mozaikines sienas ir grindis, raižyto alebastro lubas, papasakojo apie islamo menininkų naudojamus geometrinius motyvus ir spalvų reikšmes, pademonstravo, kaip musulmonai apsiprausia prieš maldas, kokia tvarka melsdamiesi klaupiasi ir.pan. Pastarieji demonstravimai kilo iš to, kad mes nusistebėjome kol kas dar negirdėję muezinų riksmų iš minaretų. Jis nuramino, kad turbūt ryte tiesiog kietai miegojome, ir turbūt buvo teisus. Ai, dar parodė programėlę, kur nurodyti kiekvienos dienos maldų laikai. There’s an app for everything.

Kitas ekskursijos ryškulys buvo garsiosios Feso odų raugyklos. Gaila, kad ten lankėmės sekmadienį, kai visos dažų spalvos buvo susimaišiusios, ir vaizdas jau nebuvo labai įspūdingas. Pirmadienį turėjo būti kur kas geriau, bet užtat kvapas vis tiek buvo įspūdingas. Matote, Fese odos apdirbamos tradiciniu būdu, į kurį įeina balandžių šūdukuose esantis amoniakas, nuo kurio, savo ruožtu, visa medina atsiduoda sunkiai nupasakojamu aromatu. Mes veiksmą stebėjome iš vienos iš daugelio aplink raugyklas išsidėsčiusių odos gaminių parduotuvėlių, ir pirmas dalykas, kurį pamatėme įžengę į jos terasą, buvo vieno iš pardavėjų mums tiesiamos mėtų šakelės. Pasikiši tokią puokštelę po nosimi, kaip kokia dama su kamelijomis, ir kentėti jau šiaip taip galima. Man labiausiai įsiminusi raugyklų istorija buvo ta, kad mamos čia kartais atveda sūnus, kad pamatytų, kur dirbs, jei prastai mokysis.

Dar buvome Nejjarine medžio dirbinių muziejuje, įsikūrusiame buvusiame karavanserajuje, o iš tarpdurių apžiūrėjome kelias mečetes. Taipogi į ekskursiją įėjo apsilankymai keliose įvairių amatų dirbtuvėse-parduotuvėse, kur Maroko profai ant mūsų išbandė visas savo pardavimo gudrybes. Tik mes tuo metu dar buvom per daug išsigandę, kad ką nors pirktume. Nors aš vis tiek įsigijau overpriced argano aliejaus ir molio kaukę.

Ekskursija baigėsi gido pasiūlytame restorane, kur jo rekomenduoti penkiese pasiėmėme tris pietų komplektus ir gavome pirmąsias tikro marokietiško maisto porcijas: kuskuso, tadžino, sriubos, keistų salotų ir ultra saldžios mėtų arbatos. Buvo neblogai, bet būtų buvę dar geriau, jei mums bevalgant kiti gidai nebūtų atgabenę dar kelių turistų grupelių. Ne pati autentiškiausia patirtis.

Užtat tikrai autentiška patirtis laukė išėjus iš restorano jau be gido kompanijos. Prieš tai vaikštinėdami ne kartą pagalvodam, kad perspėjimai apie prekeivių kabinėjimąsi gatvėse buvo smarkiai perspausti. Tada išlindome iš restorano ir maždaug po 30 sekundžių sužinojome, ką reiškia būti Feso medinoje be gido. Paskui stebuklingąjį Dainiaus GPS staigiuoju būdu patraukėme bet kokia kryptimi, kad tik atrodytume lyg žinantys, kur einam. Beje, čia prasidėjo ir iki paskutinės dienos nemirė tendencija mus laikyti lenkais bei rėkti “dzień dobry“ ir “Polska?“.

Priėję vienus iš daugelio medinos vartų ir išnirę iš siaurų vėsių gatvelių, stabtelėjome pasitarti dėl kokio nors konkretesnio tikslo. Juo tapo Jnan Sbil sodas, nes po pusdienio praleisto žiūrint į rusvus tonus jau visai norėjosi pagriūti po kokiu nors medeliu. GPS parodė trumpiausią kelią atgal per mediną, tad vėl teko skuosti kuo greičiau ir kuo užtikrinčiau. Čia prasidėjo vietinių vaikiščių tendencija rėkti, kad mūsų kelias uždarytas, ir mums derėtų eiti štai ta kryptimi. Sklandžiai gimė aksioma, kad jei vietinis sako, jog kelias uždarytas, galim būti tikri, kad einame teisingai.

Sodą radome, medžių irgi, tik su dribtelėjimu po jais buvo sudėtinga. Matot, Fese medžių ir žolės nėra tiek daug, kad su jais galima būtų elgtis taip atsainiai, todėl viskas tvarkingai aptverta, ir sėdėti galima tik ant suoliukų. O šių nėra per daug, ir ant jų sėdi tie, kurie spėjo ateiti pirmi. Bet bent jau buvo pavėsio, paukštukų, bambukų ir daug atsipalaidavusių fesiečių. Vienos iš parko aikščių kampe sėdėjo keli berniūkščiai su Cristiano Ronaldo šukuosenomis (didelis hitas 15-25 metų kategorijoje) ir brazgino gitara. Kitame kampe būrys įvairaus amžiaus ir užsidengimo lygio moterų skardžiai plepėjo, juokėsi, dainavo ir aiškiai kažką šventė. Nutarėme, kad turbūt sužadėtuves. Galų gale išgirdome sutartinį muezinų bliovimą iš gretimų mečečių minaretų.

Pailsėję sode dar nukeliavome iki mellah – istorinio žydų kvartalo. Pasimalę po apgriuvusias jo gatveles pasijutome jau kaip reikiant pavargę, tad patraukėme link savo riado, pakeliui dar bandydami rasti nusipirkti maisto vakarienei terasoje. Tinkamų parduotuvėlių aptikti kažkaip nepavyko, o pasiekę riadą jau buvome tiek išvystę sugebėjimą negirdėti aplinkinių šūksnių, kad vos nepraėjome pro savo administratorių, rėkiantį, kad pasukom ne į tą gatvelę.

Draugai nutarė dar pasimalti mūsų rajone ir paieškoti užkandžių, o aš pasirinkau opciją “eiti į savo kambarį matuotis temperatūros“. Nes juk kaip tikra pernelyg uoli keliauninkė buvau iš namų įsidėjusi termometrą, už ką vėliau tą vakarą iš manęs visi uoliai tyčiojosi. Temperatūros radau, bet mūsų geriamas vanduo buvo užrakintas kitame kambaryje, tad teko paracetamolį užsigerti vandeniu iš čiaupo, tuo pat metu tingiai svarstant, kaip labai aš noriu prie savo sveikatos problemų prisidurti dar ir triedimą. Iš anksto pranešiu, kad mano virškinamojo trakto bakterijos pasirodė kaip reta atsparios savo marokietiškoms giminaitėms, tad peršalimas ir liko vienintelė [iki šiol besitęsianti] problema.

Kol prisirijusi paracetamolio drybsojau lovoje ir gailėjausi savo žlungančių atostogų, mano chebrytė patyrė pirmąjį iš Trijų Didžiųjų Kultūrinių Šokų. Kitaip sakant, kažkokiu būdu įsivėlė į pokalbį su vietiniais vaikiščiais, atsakingais už turistų tempimą į kitus riadus. Tada teko iš to pokalbio išsivelti, tada – skubiai apleisti pokalbio vietą, tada – tiesiogine to žodžio prasme bėgti pagal GPS rodmenis, o tada – bėgti bele kur, nes GPS rodmenys bebėgant pasimetė. Tada jie dar sugebėjo visgi savarankiškai užsukti į kažkokį riadą patikrinti, ar jis kartais ne pigesnis už mūsiškį, tokiu būdu užsitraukdami dar didesnį berniūkščių pyktį. Žo, grįžo už kokių pusantros valandos su vienu maišeliu vynuogių, nerado administratoriaus ir rėkė man po langu, kol aš išlindau iš po antklodės, susiradau šlepetes ir keikdamasi nusileidau į apačią atrakinti durų.

Reziumė: pirmoji pilna diena Maroke veltui nepraėjo. Laukite tęsinio. Jei norite rasti ankstesnius įrašus, spauskite ant tag’o “Marokas“ šio įrašo viršuje.

PS: Atsiprašau už nuotraukų trūkumą. Mano iPhono kameroje vėl pasirodė smėlio grūdelis, kurį aš jau maniau išgrūdusi, todėl visose nuotraukose matosi kažkoks blynas. Bet nenusiminkite: ketvirtą kelionės dieną pasiekėme tokį gražų miestelį, kad neiškentusi vėl pradėjau fotografuoti į kairę ir į dešinę.

Reklama

Penketas lietuvaičių egzotiškajam Marokui tarė “taip“: Įžanga

Po maždaug milijono metų pertraukos galiausiai atsirado nauja tema, kuria tiesiog negaliu neparašyti. Tad štai, nuo šiandienos prasideda nauja įrašų serija apie dvi savaites trukusį penkių draugų valkiojimasį po egzotiškąjį Maroką. Tą egzotiką mažiau išmanantys žmonės gal kartkartėmis ir pavadina bomžynu arba bardaku, bet they know nuffin, Jon Snow. Atostogos buvo tokios geros, kad grįžus į ūkanotą Vilnių iškart norėjosi dumti atgal dar kokiam pusmečiui.

Kadangi šiandien daug rašyti tingiu (nes esu namie, nes darbe teko dirbti), pradžiai apsiribosiu bendrais apmatais. Tokiais kaip:

Dalyvių sarašas

  • Artūras – atsakingas už procesų skubinimą ir galinės sėdynės avelių pykinimą. Linkęs jam nepatinkantiems dalykams taikyti eufemizmą “specifinis“.
  • Dainius – atsakingas už bendrų išlaidų administravimą, mašiną aka Baby Dacia ir visus įmanomus GPSus. Vis dar linkęs optimizuoti.
  • Gabija – atsakinga už ryšius su prancūziškai kalbančiais vietiniais ir labai puikų riadą (viešbutuką su kiemeliu per vidurį) Feze. Vis dar linkusi į smulkias nelaimes ir nuotykius. Pamišusi dėl medinių dėžučių.
  • Giedrė – atsakinga už bendrų išlaidų taupymą ir “Rough Guide to Morocco“ informaciją. Linkusi derėtis kaip tikra “good berber“.
  • Rustė – atsakinga už bendrų išlaidų registravimą, dykumų turą ir “Hitradio“ hitų skaičiavimą. Linkusi mintyse keiktis žiūrėdama į vieną tašką horizonte (alternatyva: žaisti “Candy Crush“). Pamišusi dėl šlepetukų.

Esminės frazės

  • Dzień dobry, my friend! Come look around, looking is free! You’re welcome. Where are you from? Lituania? Merhaba! Come, I show you! I give you good price! Good price for me, good price for you! Only 500 dirhams. What’s your price? 100?! Noooo…. See, it’s good quality! It’s not from China, it’s Moroccan quality! Ok, I give you special good price – 400 dirhams. 300. 200! Last price – 200 dirhams! Ah, ok ok, take it for your price… Take it. Shukran. Come back tomorrow, inshallah.
  • La shukran / Merci, non / No, thanks / Jėzau, patraukit jūs jį nuo manęs…
  • Ne avis veži!
  • Yellah yellah!
  • Asiliuuuuuukas…
  • Kur Gabija?

Garso takelis

Absoliutus hitas

Vairavimo hitas

Vietinis hitas

Dainiaus hitas

Enrikės hitas, įkvėpęs “Hitradio“ dainų skaičiavimą

Tas fainas hitas

“Hitradio“ sąrašo nugalėtojas (9 kartai jau po to, kai neapsikentusi pradėjau skaičiuoti)

Open’er 2014: Trečia diena

Pirma diena
Antra diena

Pliažas.
Oras ryte atrodė ne visai aiškus, bet nutarėm vis tiek važiuoti seniai pramintais takais į Hel neriją. Jei bus vėsu, bent pamiegosim ant smėliuko. Vėsu nebuvo, bet vandens temperatūra man nepatiko, tad daugiausiai laiko paskyriau blauzdų deginimui, alaus gėrimui ir jau aplankytų koncertų aptarinėjimui. Ai, dar saugojimuisi, kad frisbis nenuneštų viršutinės kaukolės dalies. Kita vertus, aplinkiniams pasisekė, kad pati frisbio nežaidžiau, bo tai visada kelia žodžiais nenusakomą grėsmę. Kadangi mums su Gyčiu reikėjo spėti į Foals koncertą, o prieš tai dar papietauti, mūsų ekipažas paplūdimį apleido anksčiau už Akvilinos ir Co. autobusiuką, bet pakeliui sugebėjome pasiklysti ir padaryti tokį ratą, kad pietų planas nuplaukė.

Foals.
Aš, Gytis ir Jeremy koncertą pasiekėme, o Gabija su Egle nutarė, kad joms dar reikia į dušą ir kavos ir dar gal biškio alkoholio, bo kitaip sunku visą vakarą ištverti. Taip joms ir reikia, nes buvo netgi labai smagu. 2011-aisiais Foals grojo po Pulp, per nenormalų lietų, ir mano kantrybė iki jų neatlaikė, bet šįkart pavyko atsigriebti su kaupu. Laimė, Yannis nejautė poreiko dalintis savo pastebėjimais apie gyvenimą, kūrybą ir kitus muzikantus, nes iš interviu panašu, kad jis šioje srityje priklauso Thom Yorke mokyklai: “Aš esu didis menininkas, o visi kiti – apsimetėliai ir lochai. Fuck them.“


Royal Blood.
Oi, kaip Gytis nenorėjo ten eiti ir kaip bandė išsisukti… Deja, iki Wild Beasts dar buvo likęs pusvalandis, o ir žmonos akiratyje nesimatė, tad teko jam pasiduoti mano įkalbinėjimui ir lįsti į Alter Stage palapinę paklausyti šitų virintojų. Ties antra daina paaiškėjo, kad jis ją turi Spotify ir išvis, jam čia viskas labai patinka. Ačiū už padėką, kam tos gėlės. Reziumė: šita triukšminga porelė buvo festivalio atradimas, ilgam įsitvirtinęs mano grojaraštyje. Išėjome mažumėlę apkurtę bei gerokai pridusę nuo karščio ir oro trūkumo, bet buvo verta.


Wild Beasts.
Nors Gytis vis dar prisibijojo Tent Stage akustikos, noras išgirsti šiuos giedorėlius buvo per didelis. Ir teisingai, nes viskas ten skambėjo tobulai. Vėliau eidami Main Stage kalbėjome, kad rasti grupę su vienu tikrai išskirtinio tembro vokalistu yra ne taip paprasta, o grupė su tokiais dviem yra išties reta prabanga. Juo labiau, kad jie taip fantastiškai kartu dera – grynas malonumas ausims.


Jack White.
Prieš pat ketvirtą iš eilės puikų to vakaro koncertą prie mūsų galų gale prisijungė abi gražuolės su įraudusiais skruostais, o Eglė – dar ir su aguonų vainiku ant galvos (aguonų prisiskynė vieno iš daugelio pasiklydimo įtakotų stabtelėjimų metu). Jackas buvo prikimęs, bet plyšauti jam tai netrukdė, tad visa smuikininkės Mirtišės, klavišininko Su Ūsais, dieviškai energingo būgnininko ir kitų spalvingų veikėjų komanda užvirė mums tikrą pirtį. Didžioji dalis setlisto buvo iš abiejų solo albumų, bet netrūko ir visų septyniolikos jo grupių repertuaro. Be abejo, paskutinę grojo “Seven Nation Army“, po ko visą vakarą ir rytojaus rytą iš visų pašalių girdėjosi bliaunamas “ooo-o-oo-o-o-ooooo-ooooo!“ Prisipažinsiu, bliovėm ir mes. Kitaip negalėjom. Beje, Jacko mama liepė jam iš Lenkijos negrįžti be žmonos. Jis vieną tokią kandidatę išsitraukė iš publikos, bet ta buvo stuporo būsenoje, tad iki vestuvių turbūt nepriėjo.


Lykke Li.
Penktas to vakaro koncertas, nors ir palaimintas paties Jacko (“God bless Lykke Li!“), mane į miegų karalystę nusiuntė dar net neprasidėjęs. Belaukdami Lykkės ant žemės pasitiesėme paklotuko ir ant jo mažumėlę sukritome, tad netrukus aš jau periodiškai atsibudinėjau, vis nustebdama, kodėl čia dar nieks nevyksta. O tada kažkas pradėjo vykti, Lykke pradėjo kniaukti taip, lyg ant jos sinusų būtų užkritęs kaip minimum Jupiteris, užtamsintoje scenoje pasirodė žvaigždės, ir po penkių dainų man teko evakuotis kempingo link. Kitiems labai patiko.

OPEN’ER 2014: ANTRA DIENA

Pirma diena

Veikla.
Pradinis planas buvo važiuoti į pliažą, bet oras ryte buvo kažkoks sunkiai prognozuojamas, todėl pliažą atidėjom rytojui. Vietoj jo su Mykolu ir Co. nusigavom į geležinkelio stotį ir iškeliavom paturistauti į Gdanską. Mano atminty vis dar gyvavo 2011-ųjų Gdanskas su liūtimi ir krentančiomis kelnėmis, tad jaučiausi morališkai pasiruošusi pažintį atnaujinti. Šįkart jis visas švytėjo nutviekstas saulės, o aš kremu nuo saulės buvau pasitepusi labai atsainiai, tad galima sakyti, kad čia pradėjau savo tris savaites trukusią neplanuoto deginimosi epopėją. Dabar esu rekordiškai ruda – maždaug tokios spalvos, kokios vidutinis lietuvis būna vidury žiemos.

Gdanskas.
Grįžtam prie svarbiausios temos – turizmo. Tai štai, buvo saulėta, gražu, laimingi pamaklinėjom po senamiesčio gatveles, pametėm dalį draugų, o po to juos radom pakeliui į puikiosios Šv. Marijos bazilikos bokštą. 400 laiptelių! Ta bažnyčia vis dar yra vienas mano mėgstamiausių pastatų pasaulyje – gotikiniai jos langai yra tokio dydžio, kad viduje šviesu lyg atviroje galerijoje. O vaizdas nuo stogo išvis pasakiškas.

photo

Dar Foursquare reitingų dėka pavyko labai sėkmingai išsirinkti pietų vietą – hipsterinį kabačioką pavadinimu “Original Burger“. Turbūt mėnesį chebra galvas suko, kol tokį originalų pavadinimą sugalvojo. Šiaip ar taip, maisto daug ir jis nuostabiai skanus. Ir, nors kabačiokas įsikūręs Pilies gatvės atitikmenyje, kainos labai lenkiškai padorios.

Svajonių gatvelė.
Po pietų dar pasimalėme krantine, prie apie būsimą Backstreet Boys koncertą reklamuojančių plakatų sudainavome “I Want It That Way“, vėl išsiskyrėme su draugais ir pakeliui į stotį prasukome pro anksčiau nužiūrėtą jaukią Šv. Marijos gatvelę (taip, ten Lenkija, ten viskas arba Mariacka, arba Jana Pawla, arba Pilsudskiego). Gatvelėje yra virš 50 namų, ir jie visi turi “peronus“ – atviras terasėles su laiptais per vidurį. Iki XIX a. pabaigos tokias turėjo dauguma Gdansko namų, bet tada vietos gudragalviai nutarė, kad jos trukdo eismui, ir jie daugumą nugriovė. Eismui gal ir nepadeda, bet atrodo fantastiškai. Be to, čia ant kampo radome begrojantį gatvės muzikantų kvartetą, kuris tapo mėgstamiausia Eglės festivalio grupe. Teko prisėsti ant vieno iš “peronų“ laiptelių ir niekaip negalėti pajudėti.


MGMT.
Gdanską teko palikti anksčiau nei norėjosi, nes manęs ir Gyčio laukė MGMT. Eglė būtų mielai pasilikusi klausytis gatvės muzikantų, o Gabija apskritai nesigaudė, kas per velnias tie MGMT, kol traukinyje aš jai visai apsimiegojusiai paniūniavau “Kids“ melodiją. Tada ji puolė tapšnoti sau per skruostus ir kitaip budintis, nes “Kids“ yra gerai. Tai ne, blyn. Tiesa, aš iš mūsų kompanijos vienintelė žinojau, kad ši grupė yra apsirūkę pankiukai, kuriems per netyčiom pavyko parašyti 2,5 superhito, kuriems nepatiko būti žvaigždėmis, ir kurie tolesnėje kūryboje nutarė užsiimti Pink Floyd ir Brian Eno stiliaus menais. Tad, kaip aš ir tikėjausi, koncertas buvo visiškai marichuaninė šiza su tripinėmis video projekcijomis ir žaliu Andrew megztuku. Ai, dar papais, kuriuos dosniai pademonstravo viena vaikinui ant pečių įsitaisiusi žiūrovė. Bendrai paėmus, man patiko, o kiti nelabai suprato. Vargšas Gytis “Kids“ praleido stovėdamas eilėje prie tacos, apie kuriuos papasakosiu vėliau, nes jie tikrai verti atskiro skyrelio.


MØ.

Šitą Gytis buvo nusižiūrėjęs kaip labai vertą dėmesio, o mes kaip ir nelabai turėjom daugiau ką veikti, tad nuėjome prie Here & Now scenos (tos, kur per vidurį tarp Main ir Tent), pasitiesėme Gabijos paklotuką, kuris buvo vienas iš esminių viso festivalio herojų, ir sukritome ant jo klausytis danės išsikalinėjimo. Pliusai: puikus vokalas, nenormaliai daug energijos; minusas: panašu į Lykke Li, Lana Del Rey ir visas kitas pastarojo meto hipsteres. Šiaip ar taip, kolektyviniams Pilateso pratimams ant paklotuko bei juos lydėjusiam isteriškam žvengimui šis koncertas tiko puikiai. MØ vis bandė užsimušti šokinėdama į minią, bet liko gyva.


Tacos.
Per MGMT Gyčiui pavyko suvalgyti labai rekomenduotinų tacos, tik jų reikėjo ilgai laukti. Paskaičiavom, kad iki Pearl Jam pradžios gal ir nelabai spėsim, bet nė vienas iš mūsų nesijautėm besantys dideli jų gerbėjai, tad tacos it is. Man užsisakinėjant jų vegetarišką variantą, berniukas prie kasos labai perspėjančiai perspėjo, kad teks laukti mažiausiai 20 minučių. Ok, mes alaus per tą laiką išgersim, normaliai. Bet tikrai mažiausiai 20 min. Taip taip, supratau ir pirmą kartą. Šiaip ne taip iš trečio karto sugebėjo labai ilgame klientų sąraše užsirašyti mano vardą, tada tą pačią procedūrą praėjo Gabija, ir išėjom gerti alaus. Kol išgėrėm, 20 minučių jau kaip ir ėjo į pabaigą, be to, buvo gan vėsu, tad nuėjome pastovėti kiosko ir iš arčiau pažiūrėti, kaip ten vykdomi mūsų užsakymai. O tu Jėzau tu Marija. Trys merginos uoliai kepa tacos, o viena iš jų dar ir dėlioja juos į dėžutes, laksto nuo orkaičių prie klientų, dalina įrankius ir servetėles bei atsiprašinėja klientų už vėlavimą. Vienas, jau minėtas, vyriškis stovi prie kasos ir dažniausiai tiesiog mąsliai žvelgia į tolį, nes naujai atėję klientai mano, kad mes stovim eilėje ir stoja už mūsų. Jis tuo nesipiktina, nes kuo ilgiau jie nesusipras, tuo ilgiau jis galės mąsliai žvelgti į tolį. Na, o paskutinis, esminis komandos narys pjausto daržoves – pjausto taip, lyg ne tik rankose peilio gyvenime nebūtų laikęs, bet ir daržovės neregėjęs. “Neskuba“ būtų per prastas žodis apibūdinti jo darbo tempams. Labiau gal “užmigo, ėmė lunatikuoti, užsuko į virtuvę ir jį vis dar miegantį pristatė prie darbo“.

Iš viso laukėm kažkur apie 40 minučių, kas nebūtų trukdę mums klausytis Pearl Jam, jei ne šalia bumbsėjusi Beat scena. Oi, prigadino šitas velnio išmislas mums nervų. Kai galų gale atėjo mano eilė atsiimti maistą, prietranka kasininkas dar kartą perskaitė mano vardą “Rasti“, nors aš jam jau prieš tai buvau sakiusi, kad skaitytų lenkiškai – kaip parašyta, blet. Kai šįkart parodžiau lengvą nepasitenkinimą, jis atsakė “Whatever“. Jei būčiau žinojusi, kaip man baigsis tacos valgymas, bučiau iškart sugrūdusi jam juos į snukį, bet tada dar turėjau vilties, kad visa šita nesąmonė turi bent kažkokią prasmę. Pradėjus valgyti paaiškėjo, kad jie į tacos pridėjo tiek su didele meile supjaustytų pomidorų, kad tešla išskydo ir pradėjo irti dar net neatsikandus. Prisiekiu, kad vienu momentu sėdėjau apsidrabsčiusi įdaru bei tešlos liekanomis ir užvertusi galvą į žvaigždėtą dangų rėkiau iš pasiutimo kaip koks Bruce Willis. Fuck, net vėl susinervinau prisiminusi.

Pearl Jam.
Baigę nervų gadinimą (beje, Gabijai pomidorų kliuvo mažiau, tad jai tacos valgymas praėjo gan sklandžiai ir skaniai), visi keturi išėjome prie Main Stage. Šiek tiek ten stabtelėjome, nustatėme, kad vis dar nesame gerbėjai, šalta, o palapinėse laukia kontrabanda įsineštas alkoholis, tad nėr čia mums ką veikti. Čia pabudo Gabijos gyvenimo principas “atvažiavus šitiek tūkstančių kilometrų…“, ir ji pasiliko dar paklausyti, o mes nušlepsėjome į kempingą. Ten įsikūrėme mūsų su Gabija būstinėje ir pradėjome lietuviško džino vartojimą. Ilgai bandę nustatyti, koks geriausias jo santykis su toniku, atradome, kad tai būtų 0% džino ir 100% toniko, bet su visokiais traškančiais užkandžiais suėjo. Gabija grįžo dar labai negreitai, nes koncertas jai kuo toliau, tuo patiko labiau. Kaip suprantu, kulminacija buvo The Who “Baba O’Riley“ atlikimas su žaliojo MGMT megztuko pagalba. Atrodo neblogai, bet vis tiek nepasakyčiau, kad labai gailėčiausi praleidusi.


Po to Gabija dar sugebėjo klasta išsmukti į Rudimental. Tipo, trys merginos prieš miegą išėjo į tūliką, bet viena iš jų į tūliką išėjo su kuprine. Na, bet jau tų tai aš tikrai nesigailiu, nes, nors diena lyg ir nebuvo labai turininga, pavargudi buvau žvėriškai. Turbūt vakar dienos turiningumas prisivijo.
Trečia diena

Open’er 2014: Įžanga ir pirma diena

Mano šeštasis iš eilės apsilankymas Kosakowo aerodromo lauke buvo ypatingas dėl kelių priežasčių: iš pavadinimo išmesto “Heineken“, galų gale įkalbėtų prisijungti Eglės ir Gyčio, po 5 metų pertraukos sutikto Jeremy iš mano pirmojo festivalio bei rekordiškai trumpos ir sklandžios kelionės. O bet tačiau gal pradėkime viską iš pradžių, kad netyčia ko nors svarbaus nepraleistume.

Pirma diena

Pagrindinis ekipažas.
Jis susidėjo iš The Awesome Foursome: Eglės, Gyčio, Gabijos ir manęs. Mudvi su Gabija dvejus metus zyzėme kitai Foursome pusei, kad reikia važiuoti į Gdynią, bet Eglės šita mintis kažkodėl nežavėjo. Gal todėl, kad ji nemėgsta kokių 95% čia grojamos muzikos? Gal ir taip, bet, šiaip ar taip, su aktyvia Gyčio pagalba šiemet ją įkalbėti pavyko, tad ekipažas buvo štai toks.

Kelionės niuansai.
Bėdelė buvo tokia, kad Gabija iš komandiruotės Šveicarijoje parskrido pirmąją festivalio dieną, apie 1 val. nakties. Todėl po visų daiktų rinkimų, išvažiavimų, grįžimų ir vėl išvažiavimų mums Vilnių palikti pavyko tik apie 3 val. Parašiau kito ekipažo atstovui Mykolui, kad užimtų vietą mūsų palapinėms, bet jie irgi važiavo su niuansais, tad sutarėme, kad vietą užims tie laimingieji, kurie sugebės pirmi pasiekti tikslą. Aš visą naktį šturmanavau, bet neišgerto ir atitinkamai neišmyžto alaus dėka stojome tik vieną kartą ir netgi per daug neviršydami greičio apie 10 val. vietos laiku jau buvome Gdynioje. Pakeliui pasigėrėjome nuostabiu ūkanotu saulėtekiu Mozūrijos miškeliuose, ir Lenkija Eglės ir Gyčio akyse užsidėjo pirmą pliusą.

Kempingas ir orai.
Laimė užimti vietą palapinėms visgi kliuvo mums, bet didelio streso tai nesukėlė, mat šiemet turbūt pirmą kartą nuo tada, kai aš pradėjau lankytis Opener’yje, jis buvo mažesnis nei pernai. Kempinge vietos buvo sąlyginai nemažai, ir organizatoriai nebuvo taip smarkiai nusiteikę spausti palapinių vienos prie kitos kaip ankstesniais metais. Mykolas ir dalis jo Co. pasirodė maždaug po valandos ir puolė statytis savo ir likusių Co. narių palapinių. Mes išėjome apsirūpinti pinigais ir maistu, o belaukiant maisto kilo toks mielas škvaliukas su perkūnija. Stengdamiesi pakelėje neišmėtyti bulvyčių, greituoju ėjimu parvarėme į palapinę ir į ją belįsdami su užuojauta užfiksavome liūtyje besimaudančią bei milžinišką ne savo palapinę vėjyje betąsančią kaimynų draugiją. Deja, altruizmo savyje užfiksuoti pavyko nedaug, tad susitelkėme į kirmino marinimą.

Tolesni orai.
Pavalgę sukritome šiek tiek nusnausti, bet daugiausiai po valandos atsibudome nuo perkaitimo, – lietus baigėsi ir pasirodė visas likusias festivalio dienas karaliavusi saulė. Tik visą kelionę pramiegojusi Gabija temperatūros pokyčiams nepasidavė ir ramiausiai sau parpė su džinsais ir dar rankšluosčiu ant galvos, kad jau tikrai nesušaltų.

Gdynia.
Kadangi miegoti buvo sudėtinga, šiaip ne taip prižadinome Gabiją ir iškeliavome į Gdynią apsirūpinti vandeniu, alumi ir rimtesniu maistu. Kadangi legaliai į kempingą įsinešti galima tik “Heineken“, aplink stotį esančios parduotuvės per keturias dienas turbūt pasidaro pusmečio pardavimų planą. Apsipirkę dar sustojome restoranėlyje užkąsti, ir aš pirmą kartą paragavau įdomaus lenkų patiekalo pavadinimu chłodnik litewski. Kaip ir priklauso, chlodnikas buvo ružavas, bet tuo jo “litewski“ savybės ir baigėsi, bo lenkai pamiršo įdėti kefyro, išvirti bulvių, vietoj šviežių agurkų pridėjo raugintų, o baigiamajam akordui dar įmetė porą rūgštynių lapų. Brudas konkretus. Tiesa, Gytis irgi gerai užsirovė ant barszcz czysty, kuris susidėjo iš raudono vandenėlio taškas.

Interpol.
Dabar va specialiai įsijungiau “NYC“ klipą, kad galėčiau palyginti, ar tikrai Paul Banks visada skamba kaip ožys. Sakiau gi, kad ne! Įraše skamba kaip normalus depresuotas dviejų natų diapazono tenoriukas, tokia kūdesnė Tom Smith iš Editors (beje, labai sėkmingas įvadas į pernykštį festą) variacija. O va gyvai skambėjo kaip žiauriai erzinantis, per lėkštes šakutėm braukantis ožys – tiesa, vis dar dviejų natų. Dar gali būti, kad mes labai nesėkmingai atsistojome prie kokios nors kolonėlės, nes filmuke irgi neatrodo labai baisiai. Žo, iškentėm kokias tris dainas ir nutarėm paėjėti saugesniu atstumu link alaus. Iš toliau buvo geriau.


Metronomy.
Kadangi Interpol nuvylė, galėjau ramia sąžine eiti klausyti šių multikinių vaikių. Mums su Gabija labai patiko, o Eglė su Gyčiu pasibaisėjo Tent Stage akustika. Vėliau išvedžiau teoriją, kad jie tiesiog nepriima triukšmo kaip sudėtinės muzikos dalies, ir jie su manimi nesiginčijo. Aš muzikoje priimu viską, kas nėra per daug monotoniška ir neskamba kaip barzdoti kanopiniai, tad mėgavausi iš širdies, ir didžioji dalis palapinėje susigrūdusios publikos darė tą patį.


The Black Keys.
Gabijos koncertas nr. 1, po kurio ji paskelbė, kad festivalis oficialiai pavyko, ir daugiau jau niekas nebesvarbu. Tvarkingas bliuzrokas be jokių didesnių išsidirbinėjimų dar niekam nepakenkė, tad belieka pripažinti, kad buvo žiauriai smagu. Tiesa, bent šiek tiek išsidirbinėjimo koncertui gal būtų  suteikę daugiau energijos ir šarmo, bet švarus, profesionalus atlikimas savo vertės irgi turi. Ypač vokalas, Mr. Banks! Ai, dar The Black Keys mus pradžiugino be konkurencijos šūdiniausiomis ekranų projekcijomis, kurios rodė lyg ir tai, kas vyksta scenoje, tik su visokiais filtrais, trūkinėjimais ir nesinchronizuotu vaizdu. Pirmas minutes atrodė, kad kažkas sugedo, o po to supratom, kad čia gal visgi Mianas. Down with this sort of thing!


Haim.
The Black Keys užturbino taip, kad išsipildė mano svajonė po bemiegės nakties ištverti iki Haim. Nuėjom atgal į Tent Stage tikėdamiesi mergaitiško popso, gavom maždaug vieną tokią dainą, o tada moterys pradėjo virinti heavy metalą. Eglė ir Gytis staigiai evakavosi, Gabija pusiau miegodama dar liko, o aš patyriau nušvitimą ir visą koncertą prašokinėjau kaip užsukta. Bosistė savotiškai priminė mūsiškę Jazzu – fantastiška atlikėja, kol nepradeda šnekėti. Tada apima didelė svetima gėda. Dar šio koncerto metu prasidėjo tendencija Lenkijoje ieškoti antrų pusių, nes kažkas iš publikos bandė pirštis gitaristei Daniellei, o bosistė Este atskaitė moralą apie tai, kad taip paprastai prie jos sesers nieks neprieis.


Foster the People.
Po Haim užsiturbinau dar labiau, tad labai neprieštaravau Gabijos norui pasiklausyti šitos dviejų gabalų grupės. Vieną iš jų pagrojo iš karto, kad nesikankintume, o antrą pasiliko pabaigai, kad nepabėgtume. Deja, per vidurį ėmė groti kažkokius gilius menus, o apie 2 val. nakties taip su žmonėmis elgtis negalima. Taip mes “Pumped Up Kicks“ ir neišgirdom, bet dienos pasiekimai jau ir taip buvo labai neprasti, tad per daug nesigailėjom. Atradimas: pasirodo, kad ten dainuoja ne vaikinas ir mergina, o tik vienas dviem frontais varantis vaikinas, kankinamas mano mėgstamiausios amerikietiškos ligos – pernelygbaltidantito.

Antra diena
Trečia diena

Mama Africa: Pabaiga

Šešiolikta diena

Kadangi jau atsirado naujų aprašinėtinų nuotykių, skubu galų gale pabaigti savo smarkiai per ilgai užsitesusią sagą apie PAR.

Tai štai, priešpaskutinę mano kelionės dieną nutarėme grįžti iš arčiau apžiūrėti Knysnos, kuri jau buvo spėjusi mane nudžiuginti anksčiau. Pakeliui užsukome į šeštadieninę mugę, kur jau irgi buvome lankęsi prieš savaitę, ir šįkart netgi nepavėlavome pusryčiams, kuriuos mums praskaidrino Donovan garso takelis. Beje, neseniai sužinojau, kad Donovan yra panašus būtent PAR būdingas fenomenas kaip ir Rodriguez, – gal jiems ten patinka ne per daug energingi vyriškai, pasivadinę mononimais. Morrissey turėtų irgi prasinešti.

Atvykę į Knysną, visų pirma patrumpinome kelią link lankytino objekto per autobusų stotį, tad man galų gale pavyko bent trumpam atsidurti vietoje, kur be manęs ir Alwino daugiau baltų veidų nesimatė. Dar ten buvo didelis sambrūzdis, grojo muzika, ir sklido kažkur vietoje kepamo neįprasto maisto kvapai. Žodžiu, praktiškai galiu teigti, kad Afrikos biškį mačiau.

Dar truputį pasimalėme po miestą, radome pagal Keiptauno pavyzdį įrengtą Waterfront ir apžiūrėjome vieną keisčiausių šioje kelionėje matytų vietų – Thessen salą. Tai yra su sausuma tik vienu tiltu sujungtas gyvenamasis kvartalas, kurio namai turbūt yra tokie pat prašmatnūs, balti ir vienodi, kaip ir jo gyventojai. Sakau “turbūt“, nes nė vieno gyventojo nemačiau, – jausmelis buvo kaip atsidūrus zombių apokalipsėje. Šiaip ar taip, šiek tiek pasidairę ir pažvengę iš prabangaus Faneros gatvės pavadinimo evakavomės atgal į gyvųjų zoną.

This slideshow requires JavaScript.

Prekybos centre suvartojome po milžinišką kiekį deserto ir, kadangi sėdėjome prie pat praėjimo, prisižiūrėjome pačių įvairiausių asmenybės ir stiliaus egzempliorių. Viena stilinga asmenybė apsipirkti išėjo su makiažu, papuošalais ir labai elegantiška virtuvine prijuoste – nebent aš kažko nežinau apie tradicinius PAR apdarus. Pavalgę dar prasiėjome po knygyną, kur aš įsigijau fantastiškai gero detektyvų kūrėjo Deon Meyer romaną (dabar jau skaitau kitą, parsisiųstą iš bookdepository.co.uk).

Baigę reikalus prekybos centre, nuvažiavome į turbūt populiariausią Knysnos turistinį objektą – kalvą, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Knysnos lagūną. Po to pasijutome jau suvirškinę desertą, tad papietavome kalvos papėdėje įsikūrusiame itališkame restoranėlyje su ne ką prastesniu vaizdu. Labai daug pasakoti nėra ką, bet užtat dar yra nuotraukų.

This slideshow requires JavaScript.

Jau nepamenu, ką veikėme vakare grįžę, bet vakaras buvo ramus. Turbūt dar kankinau Boots. Beje, prieš porą savaičių nutiko tragiška nelaimė: vargšė Boots pakliuvo po automobilio ratais ir iškeliavo į amžinojo peliavimo plotus. O štai kokia rami, soti ir viskuo patenkinta ji buvo prieš mums atsisveikinant:

20140405_194725

Septyniolikta diena

Ankstų rytą kėlusi, susikroviau lagaminą ir nustebau pamačiusi, kad viskas į jį kuo puikiausiai telpa, o ir svorio gal tik kokiu 1.5 kg daugiau nei atvykstant. Štai ką reiškia rimtos šokoladinės lauktuvės iš Lietuvos!

Kelionė į Keiptauną buvo ilga ir karšta, bet nuotaikinga, o ir pietūs netoli Stellenbosch įsikūrusioje “Buena Vista Social Cafe“ visiems patiko. Man šis paskutinis pasivažinėjimas PAR greitkeliais labiausiai įstrigo tuo, kad betyrinėdamą atlasą galų gale supratau, kas man negerai su vietine saule, – ogi dieną ji šviečia iš šiaurės. Štai jums ir mažytis subtilus atradimas paskutinę kelionės dieną.

Oro uoste atsibučiavusi su Alwinu ir jo mama bei pasilikusi laiko minimaliam lauktuvių pirkimui praėjau apsaugą. Tada pasukau ten, kur rodė rodyklės, ir gan greitai pasiekiau kamštį, kuriame ir praleidau likusią valandą su aplink psichuojančiais kolegomis keliauninkais. Aišku, tai, kad prie kokių aštuonių pasų patikros kompų sėdėjo kokios trys Shaniquos, iš kurių vienai tas kompas dar ir neveikė, nebuvo labai gerai, bet vis tiek man labiausiai norėjosi aprėkti visus tuos spirgančius asilus. Nu neišskris, bliamba, lėktuvas be tavęs, nes ir visi kiti jo keleiviai stovi toj pačioj jobanoj eilėj! Trumpai tariant, savo vietą pasiekiau ne pačios geriausios nuotaikos ir be lauktuvių.

Futbolininkų nebuvo; “KLM“ maistas man patiko labiau nei “Air France“; miegoti sekėsi prastai, bet užtat vidury nakties paguodai gavau ledų; “Air France“ filmų pasirinkimas patiko labiau nei KLM – pažiūrėjau “The Great Dictator“ (tiesa, paskutines 20 minučių su garsiąja Chaplino kalba pramiegojau, o po to tingėjau atsukti) ir “The Graduate“ (nieko nepramiegojau).

Aštuoniolikta diena

Paryžiuje leidomės kažkokiu bedieviškai ankstyvu laiku, o persėdimui turėjau apie 3 val., tad net klaidžiajame CdG oro uoste pasiklysti nepavyko. Nupirkau pavėluotų saldžių lauktuvių kolegoms ir smirdinčio sūrio sau, o likusį laiką prameditavau laukimo salėje.

Varšuvoje buvau apie pietus, kurį laiką pasiblaškiau ratais bandydama surasti saugyklą daiktams ir išsikeisti jai reikalingų monetų, bet galų gale viskas pavyko. Nuvažiavau į centrą, nuėjau papietauti į pirmą pasitaikiusį noodle barą ir iškart ėmiau ilgėtis PAR maisto. Iki šiol dar kartais pasiilgiu. Kadangi pasirodė, kad noodle baras melavo apie savo WiFi būklę (o WiFi buvo vienintelė priežastis, dėl kurios aš ten apskritai ėjau), teko pasiguosti vizitu “Starbuck’s“.

Sutvarkiusi skrandžio ir komunikacijos reikalus, jau ramiai pasivaikščiojau Nowy Swiat gatve, apžiūrėjau universiteto parką, senamiestį. Smegenys dar būtų norėjusios tyrinėti toliau, bet kojos kategoriškai atsisakė, tad parvažiavau į oro uostą ir su knyga įsitaisiau laukti išganingojo autobuso į Vilnių.

Autobusas pasirodė ne toks išganingas, kaip “Simple Express“, kuriuo atvažiavau iš Vilniaus, bet jau buvau ne tos būklės, kad labai dėl ko nors piktinčiausi. Nu, neveikė tas tūlikas, nu, rėkavo tie ukrainiečiai, bet miegojosi visai neprastai.

Devyniolikta diena

Atradau būdą, kaip iš atostogų paryčiai grįžus į lietingą Vilnių pajusti milžinišką malonumą, – tiesiog reikia keliauti pusantros paros. Tas faktas, kad kažkur šiame mieste yra mano lova, automatiškai atpirko visas susiraukusias bobutes 1G autobuse. Grįžau namo.

Mama Africa: baidarės, sraigės ir nastiness

Penkiolikta diena

Mano vizitui PAR artėjant prie pabaigos, dar buvo likę keletas neįgyvendintų planų, tad dieną nr. 15 paskyrėme vienam jų – plaukimui baidare. Praeitą vasarą per lietų irkluodamas nenormaliai siaura ir vingiuota Verkne, Alwinas buvo ir sužavėtas, ir pasibaisėjęs, nes iki tol jo patirtis apsiribojo plaukimu plačia ir visiškai netemperamentinga upe Touws. Bet užtat vaizdai ten įspūdingi: abipus žaliuoja aukšti, statūs, tankiu subtropiniu mišku apaugę krantai, kurių aš nenufotografavau, nes saugumo sumetimais nutariau iš brolio pasiskolintą telefoną palikti ant kranto. Google rodo štai ką:

Pairklavus šiek tiek mažiau nei valandą, upė tampa tokia sekli, kad toliau plaukti nebeįmanoma. Šioje vietoje reikia išlipti (susirinkus daiktus, kad atgal skubantys kiti baidarininkai netyčia neišplauktų su ne savo rankinukais daiktadėžėse) ir maždaug 2 km keliauti palei šlaitą nutiestu pėsčiųjų taku iki labai fotogeniško krioklio. Čia aš jau tikrai gailėjausi, kad nepasiėmiau telefono, – tuo labiau, kad apsiversti ar kaip nors kitaip jo sušlapinti buvo praktiškai neįmanoma. Baidarių nuomos firma Eden Edventures rodo štai ką:

Screen Shot 2014-05-22 at 16.58.00 Screen Shot 2014-05-22 at 16.58.34

Pagal planą prie krioklio turėjom nusimaudyti, bet vandens lygis buvo labai pakilęs, o krioklys piktai šniokštė, tad po ilgų strateginės vietos paieškų maudymąsi atidėjome prie baidarių nuomos punkto esančio Wilderness miestelio paplūdimiui. Prisisėdėję ant saulėje įšilusių akmenų grįžome prie savo baidarių ir parsipliuškenome atgal. Beje, nors į priekį plaukėme prieš srovę, potvynio dėka atgal plaukti buvo kur kas sunkiau.

Parsikasę į Wilderness pavalgėme ispaniškame paplūdimio restoranėlyje ir išėjome pasivaikščioti pakrante. Didžiausia atrakcija buvo bangų į krantą išmestos medūzos ir jomis mintančios mažytės jūros sraigės, kurios man varė visišką siaubą. Bangos jas irgi išmeta į krantą – šimtus, tūkstančius sraigiukų, – ir jos iškart įsikasa į smėlį. O tada, iš kelių ar net keliolikos metrų užuodusios medūzą, išsikasa ir pradeda piligrimystę grobio link. Pagal tai, kaip liūdnai atrodo besimėtantys nususę medūzų gabalėliai, panašu, kad tos sraigės yra aršūs gyvūnai. Aš susidūrusi su visu šituo vaizdu įvaldžiau tokį ilgą pasibjaurėjimo pilną “eeeee“ su iškištu liežuviu. Alwinui viskas atrodė baisiai juokinga.

Kol aš baigiau savo pliuškenimąsi ir šokinėjimą per bangas, jau buvo po 17 val., ir saulė ryžtingai traukė vakarop. Be manęs besimaudančių daugiau nebuvo, nors Indijos vandenyno vanduo, mano lietuvišku supratimu, tikrai šiltas.

Pasukome atgal link mašinos ir jau visai netoli jos išvydome vieną geriausių kelionės metų regėtų scenų. Arabas, pagal vilkimą ir ant galvos ryšimą paklodes turbūt saudis, trys jo žmonos su pilnom burkom ir trys vaikai pliaže susistatę kuoliukus žaidžia kriketą. Laksto, krykštauja sau – gražu žiūrėti, ypač į lakstančias ir krykštaujančias burkas. Aš eidama pro šalį svarsčiau, ar būtų padoriau rankšluosčiu prisidengti viršutinę maudymuko dalį, ar apatinę, bo abiem rankšluosčio nepakako. O priešais mus ėjo dvi moteriškės su miniatiūriniu šuniuku iš terjerų giminės. Tas pamatė kriketo kamuoliuką ir puolė jungtis prie žaidimo, o visi musulmonai, kuriems šunys yra nešvarūs ir besikandžiojantys gyvūnai, baisiai išsigando ir puolė klykauti. Žodžiu, bendras vaizdas buvo kaip iš kokio 80-ųjų siurreaalistinio muzikinio klipo.

Kol aš persirengiau ir mudu apkeliavome Wilderness centrą bei suvalgėme po desertą, saulė galutinai nusileido, tad grįždami į Groot-Brak dar turėjome progą sustoti pafotografuoti reto gražumo dangaus. Na, o grįžę ėmėme ruoštis savaitės projektui – vizitui legendiniame “McNasty’s“. Deja, turiu jus nuvilti: niekas nesusimušė, niekas ant nieko neišpylė alaus, niekas neturėjo ištatuiruotų svastikų, ir apskritai viskas vyko labai padoriai. Geriausia vakaro dalis buvo vieno žmogaus grupė, susidėjusi iš vieno žmogaus, jo gitaros bei kažkokiu stebuklingu būdu skambančių būgnų, boso ir vietomis netgi styginių. Pastangas įvertinome.

This slideshow requires JavaScript.

Mama Africa: Pusbrolis ir degalinė

Keturiolikta diena

Šios dienos tikslas – už 130 km į šiaurės rytus esantis Uniondale miestelis. Jis garsėja istorija apie vietinį pakelės vaiduoklį, anglų-būrų karo laikų fortų liekanomis ir charakteringomis plokščiomis kalvomis, kurių paviršius ramiai sau liko vietoje nuo pat Juros periodo, kai tuo tarpu viską aplink smarkiai nušienavo erozija (Stalo kalnas irgi atsirado panašiu būdu). Bet Alwino šeimoje Uniondale labiausiai garsėja tuo, kad ten gyvena ekscentriškasis jo pusbrolis Rico.

Atvažiavę į vietą pirmiausiai patikrinome, ar kas nors yra Rico bažnyčioje/ex-kavinėje/vietos teatre, bet nieko neaptikę išėjome ieškoti turistų informacijos biuro ir plano, kaip nusigauti į artimiausią fortą. Eidami pagrindine gatve sutikome Rico, kas turbūt neblogai parodo, kokio dydžio yra Uniondale. Šis baisiausiai apsidžiaugė, emocingai mojuodamas rankomis pasiskundė, kad jam savo ex-kavinėje/teatre per dieną reikia suorganizuoti pietus 60 žmonių, kuriuose turi dalyvauti meras ir kažkokie hiphopo šokėjai, ir pakvietė baigus miestelio apžiūrą pas jį užsukti. Taip ir padarėme, ko pasėkoje Alwinas gavo papjaustyti paprikų. Beje, manau, šioje vietoje tikrai reikėtų parodyti skaitytojams, kaip ta ex-kavinė/teatras atrodo:

This slideshow requires JavaScript.

Sakyčiau, ši patalpa be didelių pastangų pateko į man didžiausią įspūdį palikusių Pietų Afrikos vietų top 5. Aš netgi gavau dovanų parsivežti “į Rusiją ar Latviją ar kaip ten“: atitinkamai blizgančią pakabinamą žuvį iš vielos ir stikliukų, kuri turėjo užimti garbingą vietą mano lange, bet pamačiusi fantastišką katino entuziazmą nutariau ją dar kol kas palaikyti paslėptą.

Nors Rico buvo apimtas didžiulio streso (kol mes trumpam jį palikę papietavome, jis spėjo sulaužyti šaldytuvą), vis tiek spėjome maloniai ir įdomiai pabendrauti. Kai nesirūpina miestelio turizmo vystymu, jis vykdo įvairius socialinius projektus su vietos vaikais, ir apskritai yra labai įkvepianti asmenybė.

Be pietų vietiniame restorane ir Rico surengtų atrakcijų, dar spėjome užvažiuoti į fortą. Pakeliui į kalvą jau beveik buvome susitaikę su nemaža tikimybe nusiridenti nuo kelio, bet, laimei, pavyko to išvengti. Paties forto ten nelabai likę, bet vaizdai nuostabūs.

This slideshow requires JavaScript.

Išvažiuodami iš Uniondale patyrėme esminį nuotykį, apie kurį užsiminiau pačioje šios sagos pradžioje ir apie kurį tikrai verta papasakoti plačiau – adrenaliną degalinėje.

Miestelio pakraštyje užsukome užsipilti šiek tiek kuro. Kadangi visos Pietų Afrikos degalinės turi aptarnaujančius vyrukus, tokiems buožėms kaip mes net nereikia iškišti nosies iš mašinos – užtenka rankos su pinigais. Tai štai, Alwinas jau atsiskaitinėjo už užpiltą benziną, kai staiga pastebėjo įdomų reiškinį: tarp dviejų kuro kolonėlių eilių stovėjo rimtas džipas, kurio nemažiau rimtas vairuotojas ramiausiai vaikštinėjo aplink rūkydamas cigaretę. Neatitraukdamas akių nuo įdomiojo reiškinio  Alwinas skubiai atsimojavo su degalinės vyrukais ir dar skubiau pabandė užvesti mašiną, suspaudydamas kažkokius ne tokius mygtukus, tad mašina užsirakino ir ėmė kaukti. True story. Degalinės vyrukai džiaugsmingai puolė konsultuoti, Alwinas iš paskutiniųjų bandydamas galutinai nepulti į paniką šiaip ne taip rado, kas ten su tais mygtukais negerai, ir galų gale pavykus užvesti variklį taip skubiai mus iš ten evakuavo, kad net pervažiavo šalikelės žolytę. Aš iki šiol kartais pakikenu, prisiminusi šią šventvagystę.

Mama Africa: labirintas ir turistinė prekyba

Dvylikta diena

Ši diena buvo skirta dar vienai kelionei į rytus: šįkart į Plettenberg Bay esantį galvosūkių parką už 120 km nuo Groot Brak. Parkas turi dvi pagrindines atrakcijas – labirintą ir miško taką su pakeliui įrengtais galvosūkiais – bei kelis smulkesnius iššūkius, kaip antai matematiniai pasivaikščiojimai po į laukelius padalintą kvadratą ir žodinės mįslės, kurios man eilinį kartą įrodė, kad mano smegenys nesutvertos mėgautis anglų kalbos žodžių žaismu. “XM“ su “exam“ nėra homofonai, kaip ir “to“ su “two“!!! Mokyt tuos žmones ir mokyt…

(Ką tik neapsikentusi pagooglinau pun’ų fenomeną, ir štai ką man sako Vikipedija: “Many British people love making puns, especially bad puns (where a word has to be mispronounced to make the joke work).“ Reikia pripažinti, kad čia yra vienas iš tų britiškų pomėgių, kurie man kelia nenumaldomą nuostabą.)

Užtat labirintas buvo nerealus. Jis yra kvadrato formos, sukaltas iš lentų ir kiekviename kampe turi po būdelę, kurias reikia rasti tam tikra tvarka. Dar turi kelis tiltelius, nuo kurių galima bandyti įžvelgti kelią iki reikiamos būdelės, bet tai sunkiau negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Žodžiu, lakstėm mes ten po jį gerą valandą, o kai galų gale išlindom, gidas nustebo, kad mes tokie greiti. Reikia pastebėti, kad pakeliui matėme kolegų, kurie pradžioje labai entuziastingai bėgiojo su žaliu pagaliuku rankose (kas reiškia, kad ieškojo žalios būdelės), o po kokio pusvalandžio jau gan neentuziastingai slankiojo vis dar su tuo pačiu žaliu pagaliuku.

Miško tako galvosūkiai buvo žiauriai įdomūs, bet kai kurie sekėsi ne taip sklandžiai kaip labirintas. Principas: gauni kaladėlę, kurią įstačius į pirmą galvosūkį laikmatis ima skaičiuoti 5 minutes. Per tą laiką reikia maniakiškai kilnoti galvosūkio dalis, bandant ką nors iš to išpešti. Kartais pavyksta, kartais nelabai. Išsprendus galvosūkį arba pasibaigus 5 minutėms jis vėl sugriūna ir išduoda tau naują kaladėlę, kurią reikia įstatyti į kitą galvosūkį. Kadangi lankytojų buvo nemažai, prie kai kurių punktų susidarydavo kamščiai, – viena šeima nebeapsikentusi netgi praleido mus pirmus, nes “nemėgsta spaudimo“. Per visą mišką aidintis griūnančių medinių galvosūkių garsas man priminė Hunger Games: o, kažkam jau nepasisekė…

Prasinešę pro parką nuvažiavome pavalgyti į restoraną, kuris mums žadėjo beždžionių ir povų, bet neradom nei tų, nei tų. Užtat radom genialų teniso ir krepšinio aikštelių hibridą.

Grįždami į Groot Brak užsukom patyrinėti miestelio žavingu pavadinimu Knysna. Man jis patiko iš pirmo žvilgsnio, nes 1) besiparkuojant mašiną pro šalį ramiai sau praėjo ir dar su manimi pasisveikino antra šioje kelionėje sutikta moteris su milžinišku nešuliu ant galvos; 2) pagrindinė miestelio gatvė buvo maloniai neišfifierinta ir dvelkė tikru afrikietišku bardakėliu, kas Garden Route nėra dažna (tiesa, antro apsilankymo metu Knysnoje radau ir neapsakomai baltą kvartalą, kuris išvis turbūt nutaręs apsieiti be žmonių; bet apie tai vėliau); 3) apturėjau nerealiausią visos kelionės apsipirkimą.

Viename iš daugelio improvizuotų turgelių, kuriuose turistai viliojami įvairaus meninio lygio “etninėmis“ skulptūrėlėmis, radau porą labai mielų iš akmens išskobtų begemotukų. Pardavėjas baisiai manimi apsidžiaugė, suvyniojo pirkinį į reklaminį prekybos centro lankstinuką ir ėmė kažko aplink ieškoti. Mes su Alwinu kažką aptarinėjome pernelyg nekreipdami dėmesio į jo susirūpinimą, bet galiausiai visgi buvome priversti dėmesį atkreipti, kai šis atėmė iš pro šalį ėjusio savo draugelio žalią prekybos centro maišelį, įdėjo į jį mano pirkinį ir išdidžiai jį man įteikė. Tobula. Galiu pasigirti, kad originalią pakuotę išsaugojau, įteikiau broliui, o šis ją lyg ir ketino pasidėti lentynoje prie tikrosios dovanos.

This slideshow requires JavaScript.

Vakare dar su Alwino mama nuvažiavome į vietos didmiestį George pavakarieniauti. Parsivežėme po kalną nesuvalgyto maisto ir įspūdžius apie labiausiai vargšą automobilių aikštelės sargą, kuris geras 5 minutes bandė iškrapštyti niekam tikusį vairuotoją iš vietos, kurią tas turėjo užleisti mums.

 

Trylikta diena 

Alwinas su mama vėl važiavo į spektaklį Oudtshoorne, ir beveik visą dieną lijo, tad aš pasiėmiau išeiginę ir iki pat pavakarių pratysojau svetainėje su knyga rankose ir kate ant pilvo. Labai patiko.

Mama Africa: laivai ir bangos

Vienuolikta diena

Dienos projektas buvo aplankyti netoliese esantį Mossel Bay miestelį, pagarsėjusį tuo, jog čia Bartolomėjus Diasas 1488 m. pirmą kartą išlipo ant Pietų Afrikos kranto, taip pradėdamas ilgą, turiningą ir nelabai gražią Europos kolonistų epochą. Tąkart vietiniai jį akmenimis išginė lauk, bet po kelių metų užsuko Vasco da Gama, o po to jau pasipylė visa šutvė nuotykių ieškotojų.

Mossel Bay turi gan įspūdingą, iš kelių dalių sudarytą muziejų, kuriame yra ir atributų iš portugalų užkariautojų laikų, ir senovinė akmeninė klėtis, ir vietinės augalijos pavyzdžių, ir jūros kriauklių muziejus, ir dar laivybos muziejus su Diaso karavelės kopija. Tarp portugališkų atributų yra 500 metų senumo medis, kurį jūrų keliautojai naudojo kaip savotišką pašto dėžę: ant jo šakos pririštame bate palikdavo žinutes priešinga kryptimi plaukiantiems laivams. Dar stovi pora sunkiai randamų kryžių, kuriuos lyg ir statė Diasas, lyg ir ne.

Laivybos muziejuje prisilinksminome Renesanso laikų jūriniuose žemėlapiuose ieškodami Lietuvos (ne kažką teradome). Bet įspūdingiausias muziejaus eksponatas yra tiksli Diaso karavelės kopija, kuria 1988 m., jo kelionės 500-ojo jubiliejaus proga, jungtinė portugalų ir pietų afrikiečių komanda pakartojo kelionę iš Lisabonos į Mossel Bay. Reikia pastebėti, kad aš tokio dydžio laivu per vandenyną tikrai neplaukčiau. Ten, kur šiuolaikinėje karavelės versijoje buvo įrengtos kajutės ir tualetas, Diaso laikais buvo vienas didelis sandėlis, o miegodavo chebra ant denio, turbūt smarkiai tikėdamasi, kad naktį nelis.

This slideshow requires JavaScript.

Nuosekliai apžiūrinėdami visus muziejaus kampelius praleidome geras tris valandas, tad galiausiai baisiai išalkome ir pro paskutinius laivybos eksponatus prabėgome gan paskubomis. Pietūs pasisekė gan neblogai, o mus aptarnavęs vyrukas: 1) buvo pagiringas ir pats tai pripažino; 2) turėjo tokius išfifierintus antakius, kad net Conchita nesupeiktų. Labai žavu.

Papietavę nuvažiavome į miesto rytuose esantį St. Blaize kyšulį, kur turėjome progos stebėti kelių nelaimėlių banglentininkų manevrus. Nelabai jiems ten sekėsi, ir ant kranto rėkaudami “Duuude…“ jie atrodė kur kas įspūdingiau nei galynėdamiesi su bangomis. Dar pasivaikščiojome pakrantėmis uolomis apžiūrinėdami archeologų pamėgtas olas, kol priėjome vieną, kurioje kažkas gyvena. Tada mandagiai apsisukome ir grįžome atgal. Su lingvistiniai nuotykiais nusipirkome ledų ir dar šiek tiek pažiūrėjome į vargšus banglentininkus.

Tada dar nuvažiavome pasivaikščioti po miestelio centrą, bet nieko labai įdomaus ten neradome. Tik porą bažnyčių ir “Chemist & Druggist“ įstaigą, kurios iškaba privertė susidomėti, kuris ką pardavinėja.

This slideshow requires JavaScript.