Penkiolikta diena
Mano vizitui PAR artėjant prie pabaigos, dar buvo likę keletas neįgyvendintų planų, tad dieną nr. 15 paskyrėme vienam jų – plaukimui baidare. Praeitą vasarą per lietų irkluodamas nenormaliai siaura ir vingiuota Verkne, Alwinas buvo ir sužavėtas, ir pasibaisėjęs, nes iki tol jo patirtis apsiribojo plaukimu plačia ir visiškai netemperamentinga upe Touws. Bet užtat vaizdai ten įspūdingi: abipus žaliuoja aukšti, statūs, tankiu subtropiniu mišku apaugę krantai, kurių aš nenufotografavau, nes saugumo sumetimais nutariau iš brolio pasiskolintą telefoną palikti ant kranto. Google rodo štai ką:
Pairklavus šiek tiek mažiau nei valandą, upė tampa tokia sekli, kad toliau plaukti nebeįmanoma. Šioje vietoje reikia išlipti (susirinkus daiktus, kad atgal skubantys kiti baidarininkai netyčia neišplauktų su ne savo rankinukais daiktadėžėse) ir maždaug 2 km keliauti palei šlaitą nutiestu pėsčiųjų taku iki labai fotogeniško krioklio. Čia aš jau tikrai gailėjausi, kad nepasiėmiau telefono, – tuo labiau, kad apsiversti ar kaip nors kitaip jo sušlapinti buvo praktiškai neįmanoma. Baidarių nuomos firma Eden Edventures rodo štai ką:
Pagal planą prie krioklio turėjom nusimaudyti, bet vandens lygis buvo labai pakilęs, o krioklys piktai šniokštė, tad po ilgų strateginės vietos paieškų maudymąsi atidėjome prie baidarių nuomos punkto esančio Wilderness miestelio paplūdimiui. Prisisėdėję ant saulėje įšilusių akmenų grįžome prie savo baidarių ir parsipliuškenome atgal. Beje, nors į priekį plaukėme prieš srovę, potvynio dėka atgal plaukti buvo kur kas sunkiau.
Parsikasę į Wilderness pavalgėme ispaniškame paplūdimio restoranėlyje ir išėjome pasivaikščioti pakrante. Didžiausia atrakcija buvo bangų į krantą išmestos medūzos ir jomis mintančios mažytės jūros sraigės, kurios man varė visišką siaubą. Bangos jas irgi išmeta į krantą – šimtus, tūkstančius sraigiukų, – ir jos iškart įsikasa į smėlį. O tada, iš kelių ar net keliolikos metrų užuodusios medūzą, išsikasa ir pradeda piligrimystę grobio link. Pagal tai, kaip liūdnai atrodo besimėtantys nususę medūzų gabalėliai, panašu, kad tos sraigės yra aršūs gyvūnai. Aš susidūrusi su visu šituo vaizdu įvaldžiau tokį ilgą pasibjaurėjimo pilną “eeeee“ su iškištu liežuviu. Alwinui viskas atrodė baisiai juokinga.
Kol aš baigiau savo pliuškenimąsi ir šokinėjimą per bangas, jau buvo po 17 val., ir saulė ryžtingai traukė vakarop. Be manęs besimaudančių daugiau nebuvo, nors Indijos vandenyno vanduo, mano lietuvišku supratimu, tikrai šiltas.
Pasukome atgal link mašinos ir jau visai netoli jos išvydome vieną geriausių kelionės metų regėtų scenų. Arabas, pagal vilkimą ir ant galvos ryšimą paklodes turbūt saudis, trys jo žmonos su pilnom burkom ir trys vaikai pliaže susistatę kuoliukus žaidžia kriketą. Laksto, krykštauja sau – gražu žiūrėti, ypač į lakstančias ir krykštaujančias burkas. Aš eidama pro šalį svarsčiau, ar būtų padoriau rankšluosčiu prisidengti viršutinę maudymuko dalį, ar apatinę, bo abiem rankšluosčio nepakako. O priešais mus ėjo dvi moteriškės su miniatiūriniu šuniuku iš terjerų giminės. Tas pamatė kriketo kamuoliuką ir puolė jungtis prie žaidimo, o visi musulmonai, kuriems šunys yra nešvarūs ir besikandžiojantys gyvūnai, baisiai išsigando ir puolė klykauti. Žodžiu, bendras vaizdas buvo kaip iš kokio 80-ųjų siurreaalistinio muzikinio klipo.
Kol aš persirengiau ir mudu apkeliavome Wilderness centrą bei suvalgėme po desertą, saulė galutinai nusileido, tad grįždami į Groot-Brak dar turėjome progą sustoti pafotografuoti reto gražumo dangaus. Na, o grįžę ėmėme ruoštis savaitės projektui – vizitui legendiniame “McNasty’s“. Deja, turiu jus nuvilti: niekas nesusimušė, niekas ant nieko neišpylė alaus, niekas neturėjo ištatuiruotų svastikų, ir apskritai viskas vyko labai padoriai. Geriausia vakaro dalis buvo vieno žmogaus grupė, susidėjusi iš vieno žmogaus, jo gitaros bei kažkokiu stebuklingu būdu skambančių būgnų, boso ir vietomis netgi styginių. Pastangas įvertinome.
Be pavadinimo 