PENKETAS LIETUVAIČIŲ EGZOTIŠKAJAM MAROKUI TARĖ “TAIP”: dar truputis Feso ir kelionė į Chefchaoueną

Trečia diena

Trečią dieną aš praleidau mūsų mielojo riado lovytėje gerdama paracetamolį, skaitydama Tomo Mano apsakymus apie mirtį beatostogaujant ir žaisdama “Candy Crush“. Vienas labiausiai jaudinančių atostogų momentų. Tuo tarpu mano kompanija dar šiek tiek patyrinėjo Fesą ir iškeliavo aplankyti netoliese esančio Mekneso miesto. Tai jie padarė tarpmiestiniu autobusu, ir ši patirtis į istorijos analus įeis kaip Antrasis Didysis Kultūrinis Šokas. Aišku, labai tiksliai nenupasakosiu, bet šokas susidėjo iš maždaug tokių elementų: pavėlavimas išvažiuoti kokia valanda; trijų vairuotojų kaitaliojimasis vietomis; aršus bandymas prieš išvažiuojant prisirinkti kuo daugiau keleivių; melagingas variklio užkūrimas apsimetant, kad jau tuoj važiuos, su tikslu prisirinkti kuo daugiau keleivių; melagingas pajudėjimas iš vietos, kuris pasikartojo n kartų; reguliarus trijų vairuotojų šokinėjimas iš ir į atseit jau važiuojantį autobusą; išvažiavimas tik po to, kai vienas iš vairuotojų susipešė su konkuruojančiu vairuotoju, ir jam teko bėgti ir šokti į važiuojantį autobusą; važiavimas atidarytomis durimis; labai pavojingas važiavimas atidarytomis durimis. Manau, Gabija komentaruose dar patikslins kokią nors svarbią detalę.

Ketvirta diena

Čia mūsų viešnagė Fese baigėsi, ir ryte papusryčiavę išvažiavome į oro uostą pasiimti išsinuomotos mašinos. Kadangi jau buvome apturėję linksmos patirties su autobusu ir dar internete pasiskaitėme, kad patyrę keliautojai po Maroką sudėtingiausia kelionės atkarpa laiko nusigavimą iki Feso oro uosto, šįkart priėmėme paslaugiojo administratoriaus pasiūlymą iškviesti mums taksi.

Pasiekę oro uostą vyrai nuėjo aiškintis dėl mašinos, o moterys su lagaminais prisėdo ant šaligatvio bordiūro. Po kokio pusvalandžio užsirišom skaras, kad negautume saulės smūgio. Po kokios valandos pradėjom nerimauti, o sulaukusios atgarsių apie vyrų pažangą sužinojom, kad nuomos firmos darbuotojas iš pradžių buvo kažkur išėjęs, po to lyg tai grįžo, bet ten kažko neužpildė, po to lyg tai kažko nesusišneka, ir t.t., ir pan. Žodžiu, nepraėjo nė dvi valandos, o mes jau susipažinom su savo Baby Dacia. Baby todėl, kad mėnesio amžiaus. Dacia todėl, kad tokia gimė, – pigi, plastmasinė, barškanti, su mažiausiu įmanomu rankenėlių ir mygtukų skaičiumi, bet užtat su grandiozine, turbūt lavonų gabenimui pritaikyta bagažine ir iš priekio visai graži.

Baby Dacia iš priekio

Susipakavę lagaminus, pasidaliję vietas, įsijungę GPS ir pasidžiaugę laukiančia kelione, išsukome iš stovėjimo aikštelės ir nuvažiavome nuotykių keliu. Nuotykiai prasidėjo nuo to, kad teko prasukti Feso pakraščiu, o tam reikėjo įvaldyti vietinį variavimo stilių ir suprasti, kaip važiuoti nelemtaisiais žiedais. Pirma taisyklė: Viskas, kas vyksta už mašinos, yra esančių už mašinos reikalas. Vairuotojas turi žiūrėti tik į priekį ir dar kartais užmesti akį į šonus, nes ten vis kas nors kur nors bando pralįsti. Antra taisyklė: Žiedai yra dvejopi – normalūs ir vietiniai. Normaliais važiuoti normaliai, o vietiniais – įleisti visus įvažiuojančius iš dešinės. Taip, tai išties panaikina bet kokį žiedo funkcionalumą, nu bet ką dabar tu jiems padarysi? Trečia taisyklė: Pėsčiųjų praleisti nebūtina, nebent eina labai ryžtingai ir dar nusisukę.

Palikę Fesą ir pasiekę sąlyginai civilizuotą greitkelį, atsipalaidavome ir pradėjome sukinti radiją. Reikia pastebėti, kad arabiška muzika arabiškuose keliuose labai gerai dera. Tik kad daugumoje radijo stočių jie labai mėgsta šnekėti, tad galiausiai apsistojome ties nemirtinguoju “Hit Radio“ (“Ythadioooo!“). Čia šnekėjo mažai, o grojo daug, tad dabar esam nuodugniai susipažinę su visais vasaros hitais, įskaitant Justino Bieberio bei vietinių žvaigždžių.

Nuo Feso pavingiavę kokius 100 km išalkome ir sustojome miestelyje, kuris, pagal Google Maps rodmenis, galėjo būti Jorf El Melha. Prasiėję aplink jo centrinį žiedą ir apžiūrėję apetitą žadinančius avių karkasus, kuriuos restoranų savininkai kažkodėl mėgsta pasikabinti kaip reklamą, pasirinkome nedidelį žuvies restoraniuką. Jis turėjo vieną patiekalą – tešloje keptas sardines su šviežių pomidorų padažu ir tradicine duona. Mums penkiems davė du bendrus bliūdus su sardinėmis, kelis indelius su padažu, krūvą duonos ir jokių stalo įrankių – suprask, reikia valgyti rankų ir duonos pagalba. Kaip nevietiniai, dar gavome bulvyčių. Tai buvo vienintelė vieta per visą kelionę, kur vyrai nesugebėjo įveikti viso maisto, kad ir kaip stengėsi. Ai, ir visa tai mums atsiėjo 10 eurų per visus.

Dar po šiek tiek daugiau nei 100 km pasiekėme “mėlynajį perlą“ Chefchaoueną. Jį 1471 m. įkūrė Mahometo palikuonis ilgu vardu, Rifo kalnuose pastatęs nedidukę tvirtovę apsisaugoti nuo portugalų puldinėjimų. Po ispanų Rekonkistos, kurios metu krikščionys išgrūdo arabus iš Iberijos pusiasalio ir šiaurinio Maroko, čia kartu su vietinėmis gentimis įsikūrė daug žydų ir moriskų (musulmonų, prievarta atverstų į krikščionybę). 1920 m. šią teritoriją užsigrobė Ispanija, bet 1956 m. Marokui gavus nepriklausomybę, Chefchaouenas grįžo į jo valdžią. Tiesa, kiekvieną vasarą jį ir toliau užkariauja ispanų turistai, kuriems čia nuo Ceutos eksklavo – kaip nuo Vilniaus iki Kauno, neskaitant kelto per Gibraltaro sąsiaurį.

Pasistatę mašiną po šikančių paukščių pilnu medžiu ir palikę Dainių matuotis temperatūros (taip, čia oficialiai prasidėjo žaidimas “Išlikimas“), iškeliavome apžiūrėti Chefchaoueno medinos mėlynumo bei ieškoti viešbučio. Pastarųjų paieškų gal labai nedetalizuosiu, bet jos truko ilgai, o aš netgi gavau galimybę su vienu dėde pasikalbėti ispaniškai. Ir mes vienas kitą supratom! Eigoje prisijungė ir Dainius, o finale radome mažiuką hostelį “Yasmina“, įsikūrusį vienoje iš prekybinių gatvelių, už kampo nuo pagrindinės medinos aikštės. Jis buvo paprastas, bet švarus ir, be abejo, su mėlynomis kambarių lubomis.

Sutemus palikome vargšą Dainių gydytis ir keturiese patraukėme į pagrindinę aikštę, Plaza Uta el-Hammam, pavakarieniauti. Mano išankstiniai tyrimai rodė, kad geriausia vieta prisėsti bus restoranas “Morisco“, and boy was I right. Iki šiol pasistengusi galiu mintyse atgaminti to ančiuvių tadžino su marinuotomis citrinomis skonį. Kiti irgi buvo labai laimingi, įskaitant vietines kates, kurios teisingai identifikavo mus kaip silpnąją grandį ir sutūpė aplink kaulyti maisto. Šiek tiek gavo, o tada jau jomis atsikratyti buvo labai sunku.

Gretimame lauko restorane sėdėjo grupė vyrukų, kurie susijungė aparatūrą, pasistatė mikrofoną, ir vienas iš jų surengė gyvą akustinį koncertą gitarai ir balsui. Aplink netrukus susispietė būrelis moteriškos lyties gerbėjų, bet jas kažkaip kukliai ir netikėtai nukonkuravo mergina nuo gretimo staliuko, kurią, kaip suprantu, draugės įtikino irgi padainuoti. Tai buvo kažkas dangiško.

Po Feso triukšmo buvo labai malonu pabuvoti ramiame ir atsipalaidavusiame turistiniame miestelyje, kur niekas niekur nelaksto, pardavėjai ne tik nesigainioja, bet ir apskritai dažnai būna kažkur išėję, o vakare turistai ir vietiniai kartu tingiai slankioja tomis pačiomis gatvėmis. Beje, Chefchaouenas garsėja didžiausia marichuanos ir hašišo gamyba Maroke, kas jau savaime yra pasiekimas.

Reklama

2 responses

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s