Open’er 2014: Trečia diena

Pirma diena
Antra diena

Pliažas.
Oras ryte atrodė ne visai aiškus, bet nutarėm vis tiek važiuoti seniai pramintais takais į Hel neriją. Jei bus vėsu, bent pamiegosim ant smėliuko. Vėsu nebuvo, bet vandens temperatūra man nepatiko, tad daugiausiai laiko paskyriau blauzdų deginimui, alaus gėrimui ir jau aplankytų koncertų aptarinėjimui. Ai, dar saugojimuisi, kad frisbis nenuneštų viršutinės kaukolės dalies. Kita vertus, aplinkiniams pasisekė, kad pati frisbio nežaidžiau, bo tai visada kelia žodžiais nenusakomą grėsmę. Kadangi mums su Gyčiu reikėjo spėti į Foals koncertą, o prieš tai dar papietauti, mūsų ekipažas paplūdimį apleido anksčiau už Akvilinos ir Co. autobusiuką, bet pakeliui sugebėjome pasiklysti ir padaryti tokį ratą, kad pietų planas nuplaukė.

Foals.
Aš, Gytis ir Jeremy koncertą pasiekėme, o Gabija su Egle nutarė, kad joms dar reikia į dušą ir kavos ir dar gal biškio alkoholio, bo kitaip sunku visą vakarą ištverti. Taip joms ir reikia, nes buvo netgi labai smagu. 2011-aisiais Foals grojo po Pulp, per nenormalų lietų, ir mano kantrybė iki jų neatlaikė, bet šįkart pavyko atsigriebti su kaupu. Laimė, Yannis nejautė poreiko dalintis savo pastebėjimais apie gyvenimą, kūrybą ir kitus muzikantus, nes iš interviu panašu, kad jis šioje srityje priklauso Thom Yorke mokyklai: “Aš esu didis menininkas, o visi kiti – apsimetėliai ir lochai. Fuck them.“


Royal Blood.
Oi, kaip Gytis nenorėjo ten eiti ir kaip bandė išsisukti… Deja, iki Wild Beasts dar buvo likęs pusvalandis, o ir žmonos akiratyje nesimatė, tad teko jam pasiduoti mano įkalbinėjimui ir lįsti į Alter Stage palapinę paklausyti šitų virintojų. Ties antra daina paaiškėjo, kad jis ją turi Spotify ir išvis, jam čia viskas labai patinka. Ačiū už padėką, kam tos gėlės. Reziumė: šita triukšminga porelė buvo festivalio atradimas, ilgam įsitvirtinęs mano grojaraštyje. Išėjome mažumėlę apkurtę bei gerokai pridusę nuo karščio ir oro trūkumo, bet buvo verta.


Wild Beasts.
Nors Gytis vis dar prisibijojo Tent Stage akustikos, noras išgirsti šiuos giedorėlius buvo per didelis. Ir teisingai, nes viskas ten skambėjo tobulai. Vėliau eidami Main Stage kalbėjome, kad rasti grupę su vienu tikrai išskirtinio tembro vokalistu yra ne taip paprasta, o grupė su tokiais dviem yra išties reta prabanga. Juo labiau, kad jie taip fantastiškai kartu dera – grynas malonumas ausims.


Jack White.
Prieš pat ketvirtą iš eilės puikų to vakaro koncertą prie mūsų galų gale prisijungė abi gražuolės su įraudusiais skruostais, o Eglė – dar ir su aguonų vainiku ant galvos (aguonų prisiskynė vieno iš daugelio pasiklydimo įtakotų stabtelėjimų metu). Jackas buvo prikimęs, bet plyšauti jam tai netrukdė, tad visa smuikininkės Mirtišės, klavišininko Su Ūsais, dieviškai energingo būgnininko ir kitų spalvingų veikėjų komanda užvirė mums tikrą pirtį. Didžioji dalis setlisto buvo iš abiejų solo albumų, bet netrūko ir visų septyniolikos jo grupių repertuaro. Be abejo, paskutinę grojo “Seven Nation Army“, po ko visą vakarą ir rytojaus rytą iš visų pašalių girdėjosi bliaunamas “ooo-o-oo-o-o-ooooo-ooooo!“ Prisipažinsiu, bliovėm ir mes. Kitaip negalėjom. Beje, Jacko mama liepė jam iš Lenkijos negrįžti be žmonos. Jis vieną tokią kandidatę išsitraukė iš publikos, bet ta buvo stuporo būsenoje, tad iki vestuvių turbūt nepriėjo.


Lykke Li.
Penktas to vakaro koncertas, nors ir palaimintas paties Jacko (“God bless Lykke Li!“), mane į miegų karalystę nusiuntė dar net neprasidėjęs. Belaukdami Lykkės ant žemės pasitiesėme paklotuko ir ant jo mažumėlę sukritome, tad netrukus aš jau periodiškai atsibudinėjau, vis nustebdama, kodėl čia dar nieks nevyksta. O tada kažkas pradėjo vykti, Lykke pradėjo kniaukti taip, lyg ant jos sinusų būtų užkritęs kaip minimum Jupiteris, užtamsintoje scenoje pasirodė žvaigždės, ir po penkių dainų man teko evakuotis kempingo link. Kitiems labai patiko.

Reklama

OPEN’ER 2014: ANTRA DIENA

Pirma diena

Veikla.
Pradinis planas buvo važiuoti į pliažą, bet oras ryte buvo kažkoks sunkiai prognozuojamas, todėl pliažą atidėjom rytojui. Vietoj jo su Mykolu ir Co. nusigavom į geležinkelio stotį ir iškeliavom paturistauti į Gdanską. Mano atminty vis dar gyvavo 2011-ųjų Gdanskas su liūtimi ir krentančiomis kelnėmis, tad jaučiausi morališkai pasiruošusi pažintį atnaujinti. Šįkart jis visas švytėjo nutviekstas saulės, o aš kremu nuo saulės buvau pasitepusi labai atsainiai, tad galima sakyti, kad čia pradėjau savo tris savaites trukusią neplanuoto deginimosi epopėją. Dabar esu rekordiškai ruda – maždaug tokios spalvos, kokios vidutinis lietuvis būna vidury žiemos.

Gdanskas.
Grįžtam prie svarbiausios temos – turizmo. Tai štai, buvo saulėta, gražu, laimingi pamaklinėjom po senamiesčio gatveles, pametėm dalį draugų, o po to juos radom pakeliui į puikiosios Šv. Marijos bazilikos bokštą. 400 laiptelių! Ta bažnyčia vis dar yra vienas mano mėgstamiausių pastatų pasaulyje – gotikiniai jos langai yra tokio dydžio, kad viduje šviesu lyg atviroje galerijoje. O vaizdas nuo stogo išvis pasakiškas.

photo

Dar Foursquare reitingų dėka pavyko labai sėkmingai išsirinkti pietų vietą – hipsterinį kabačioką pavadinimu “Original Burger“. Turbūt mėnesį chebra galvas suko, kol tokį originalų pavadinimą sugalvojo. Šiaip ar taip, maisto daug ir jis nuostabiai skanus. Ir, nors kabačiokas įsikūręs Pilies gatvės atitikmenyje, kainos labai lenkiškai padorios.

Svajonių gatvelė.
Po pietų dar pasimalėme krantine, prie apie būsimą Backstreet Boys koncertą reklamuojančių plakatų sudainavome “I Want It That Way“, vėl išsiskyrėme su draugais ir pakeliui į stotį prasukome pro anksčiau nužiūrėtą jaukią Šv. Marijos gatvelę (taip, ten Lenkija, ten viskas arba Mariacka, arba Jana Pawla, arba Pilsudskiego). Gatvelėje yra virš 50 namų, ir jie visi turi “peronus“ – atviras terasėles su laiptais per vidurį. Iki XIX a. pabaigos tokias turėjo dauguma Gdansko namų, bet tada vietos gudragalviai nutarė, kad jos trukdo eismui, ir jie daugumą nugriovė. Eismui gal ir nepadeda, bet atrodo fantastiškai. Be to, čia ant kampo radome begrojantį gatvės muzikantų kvartetą, kuris tapo mėgstamiausia Eglės festivalio grupe. Teko prisėsti ant vieno iš “peronų“ laiptelių ir niekaip negalėti pajudėti.


MGMT.
Gdanską teko palikti anksčiau nei norėjosi, nes manęs ir Gyčio laukė MGMT. Eglė būtų mielai pasilikusi klausytis gatvės muzikantų, o Gabija apskritai nesigaudė, kas per velnias tie MGMT, kol traukinyje aš jai visai apsimiegojusiai paniūniavau “Kids“ melodiją. Tada ji puolė tapšnoti sau per skruostus ir kitaip budintis, nes “Kids“ yra gerai. Tai ne, blyn. Tiesa, aš iš mūsų kompanijos vienintelė žinojau, kad ši grupė yra apsirūkę pankiukai, kuriems per netyčiom pavyko parašyti 2,5 superhito, kuriems nepatiko būti žvaigždėmis, ir kurie tolesnėje kūryboje nutarė užsiimti Pink Floyd ir Brian Eno stiliaus menais. Tad, kaip aš ir tikėjausi, koncertas buvo visiškai marichuaninė šiza su tripinėmis video projekcijomis ir žaliu Andrew megztuku. Ai, dar papais, kuriuos dosniai pademonstravo viena vaikinui ant pečių įsitaisiusi žiūrovė. Bendrai paėmus, man patiko, o kiti nelabai suprato. Vargšas Gytis “Kids“ praleido stovėdamas eilėje prie tacos, apie kuriuos papasakosiu vėliau, nes jie tikrai verti atskiro skyrelio.


MØ.

Šitą Gytis buvo nusižiūrėjęs kaip labai vertą dėmesio, o mes kaip ir nelabai turėjom daugiau ką veikti, tad nuėjome prie Here & Now scenos (tos, kur per vidurį tarp Main ir Tent), pasitiesėme Gabijos paklotuką, kuris buvo vienas iš esminių viso festivalio herojų, ir sukritome ant jo klausytis danės išsikalinėjimo. Pliusai: puikus vokalas, nenormaliai daug energijos; minusas: panašu į Lykke Li, Lana Del Rey ir visas kitas pastarojo meto hipsteres. Šiaip ar taip, kolektyviniams Pilateso pratimams ant paklotuko bei juos lydėjusiam isteriškam žvengimui šis koncertas tiko puikiai. MØ vis bandė užsimušti šokinėdama į minią, bet liko gyva.


Tacos.
Per MGMT Gyčiui pavyko suvalgyti labai rekomenduotinų tacos, tik jų reikėjo ilgai laukti. Paskaičiavom, kad iki Pearl Jam pradžios gal ir nelabai spėsim, bet nė vienas iš mūsų nesijautėm besantys dideli jų gerbėjai, tad tacos it is. Man užsisakinėjant jų vegetarišką variantą, berniukas prie kasos labai perspėjančiai perspėjo, kad teks laukti mažiausiai 20 minučių. Ok, mes alaus per tą laiką išgersim, normaliai. Bet tikrai mažiausiai 20 min. Taip taip, supratau ir pirmą kartą. Šiaip ne taip iš trečio karto sugebėjo labai ilgame klientų sąraše užsirašyti mano vardą, tada tą pačią procedūrą praėjo Gabija, ir išėjom gerti alaus. Kol išgėrėm, 20 minučių jau kaip ir ėjo į pabaigą, be to, buvo gan vėsu, tad nuėjome pastovėti kiosko ir iš arčiau pažiūrėti, kaip ten vykdomi mūsų užsakymai. O tu Jėzau tu Marija. Trys merginos uoliai kepa tacos, o viena iš jų dar ir dėlioja juos į dėžutes, laksto nuo orkaičių prie klientų, dalina įrankius ir servetėles bei atsiprašinėja klientų už vėlavimą. Vienas, jau minėtas, vyriškis stovi prie kasos ir dažniausiai tiesiog mąsliai žvelgia į tolį, nes naujai atėję klientai mano, kad mes stovim eilėje ir stoja už mūsų. Jis tuo nesipiktina, nes kuo ilgiau jie nesusipras, tuo ilgiau jis galės mąsliai žvelgti į tolį. Na, o paskutinis, esminis komandos narys pjausto daržoves – pjausto taip, lyg ne tik rankose peilio gyvenime nebūtų laikęs, bet ir daržovės neregėjęs. “Neskuba“ būtų per prastas žodis apibūdinti jo darbo tempams. Labiau gal “užmigo, ėmė lunatikuoti, užsuko į virtuvę ir jį vis dar miegantį pristatė prie darbo“.

Iš viso laukėm kažkur apie 40 minučių, kas nebūtų trukdę mums klausytis Pearl Jam, jei ne šalia bumbsėjusi Beat scena. Oi, prigadino šitas velnio išmislas mums nervų. Kai galų gale atėjo mano eilė atsiimti maistą, prietranka kasininkas dar kartą perskaitė mano vardą “Rasti“, nors aš jam jau prieš tai buvau sakiusi, kad skaitytų lenkiškai – kaip parašyta, blet. Kai šįkart parodžiau lengvą nepasitenkinimą, jis atsakė “Whatever“. Jei būčiau žinojusi, kaip man baigsis tacos valgymas, bučiau iškart sugrūdusi jam juos į snukį, bet tada dar turėjau vilties, kad visa šita nesąmonė turi bent kažkokią prasmę. Pradėjus valgyti paaiškėjo, kad jie į tacos pridėjo tiek su didele meile supjaustytų pomidorų, kad tešla išskydo ir pradėjo irti dar net neatsikandus. Prisiekiu, kad vienu momentu sėdėjau apsidrabsčiusi įdaru bei tešlos liekanomis ir užvertusi galvą į žvaigždėtą dangų rėkiau iš pasiutimo kaip koks Bruce Willis. Fuck, net vėl susinervinau prisiminusi.

Pearl Jam.
Baigę nervų gadinimą (beje, Gabijai pomidorų kliuvo mažiau, tad jai tacos valgymas praėjo gan sklandžiai ir skaniai), visi keturi išėjome prie Main Stage. Šiek tiek ten stabtelėjome, nustatėme, kad vis dar nesame gerbėjai, šalta, o palapinėse laukia kontrabanda įsineštas alkoholis, tad nėr čia mums ką veikti. Čia pabudo Gabijos gyvenimo principas “atvažiavus šitiek tūkstančių kilometrų…“, ir ji pasiliko dar paklausyti, o mes nušlepsėjome į kempingą. Ten įsikūrėme mūsų su Gabija būstinėje ir pradėjome lietuviško džino vartojimą. Ilgai bandę nustatyti, koks geriausias jo santykis su toniku, atradome, kad tai būtų 0% džino ir 100% toniko, bet su visokiais traškančiais užkandžiais suėjo. Gabija grįžo dar labai negreitai, nes koncertas jai kuo toliau, tuo patiko labiau. Kaip suprantu, kulminacija buvo The Who “Baba O’Riley“ atlikimas su žaliojo MGMT megztuko pagalba. Atrodo neblogai, bet vis tiek nepasakyčiau, kad labai gailėčiausi praleidusi.


Po to Gabija dar sugebėjo klasta išsmukti į Rudimental. Tipo, trys merginos prieš miegą išėjo į tūliką, bet viena iš jų į tūliką išėjo su kuprine. Na, bet jau tų tai aš tikrai nesigailiu, nes, nors diena lyg ir nebuvo labai turininga, pavargudi buvau žvėriškai. Turbūt vakar dienos turiningumas prisivijo.
Trečia diena

Open’er 2014: Įžanga ir pirma diena

Mano šeštasis iš eilės apsilankymas Kosakowo aerodromo lauke buvo ypatingas dėl kelių priežasčių: iš pavadinimo išmesto “Heineken“, galų gale įkalbėtų prisijungti Eglės ir Gyčio, po 5 metų pertraukos sutikto Jeremy iš mano pirmojo festivalio bei rekordiškai trumpos ir sklandžios kelionės. O bet tačiau gal pradėkime viską iš pradžių, kad netyčia ko nors svarbaus nepraleistume.

Pirma diena

Pagrindinis ekipažas.
Jis susidėjo iš The Awesome Foursome: Eglės, Gyčio, Gabijos ir manęs. Mudvi su Gabija dvejus metus zyzėme kitai Foursome pusei, kad reikia važiuoti į Gdynią, bet Eglės šita mintis kažkodėl nežavėjo. Gal todėl, kad ji nemėgsta kokių 95% čia grojamos muzikos? Gal ir taip, bet, šiaip ar taip, su aktyvia Gyčio pagalba šiemet ją įkalbėti pavyko, tad ekipažas buvo štai toks.

Kelionės niuansai.
Bėdelė buvo tokia, kad Gabija iš komandiruotės Šveicarijoje parskrido pirmąją festivalio dieną, apie 1 val. nakties. Todėl po visų daiktų rinkimų, išvažiavimų, grįžimų ir vėl išvažiavimų mums Vilnių palikti pavyko tik apie 3 val. Parašiau kito ekipažo atstovui Mykolui, kad užimtų vietą mūsų palapinėms, bet jie irgi važiavo su niuansais, tad sutarėme, kad vietą užims tie laimingieji, kurie sugebės pirmi pasiekti tikslą. Aš visą naktį šturmanavau, bet neišgerto ir atitinkamai neišmyžto alaus dėka stojome tik vieną kartą ir netgi per daug neviršydami greičio apie 10 val. vietos laiku jau buvome Gdynioje. Pakeliui pasigėrėjome nuostabiu ūkanotu saulėtekiu Mozūrijos miškeliuose, ir Lenkija Eglės ir Gyčio akyse užsidėjo pirmą pliusą.

Kempingas ir orai.
Laimė užimti vietą palapinėms visgi kliuvo mums, bet didelio streso tai nesukėlė, mat šiemet turbūt pirmą kartą nuo tada, kai aš pradėjau lankytis Opener’yje, jis buvo mažesnis nei pernai. Kempinge vietos buvo sąlyginai nemažai, ir organizatoriai nebuvo taip smarkiai nusiteikę spausti palapinių vienos prie kitos kaip ankstesniais metais. Mykolas ir dalis jo Co. pasirodė maždaug po valandos ir puolė statytis savo ir likusių Co. narių palapinių. Mes išėjome apsirūpinti pinigais ir maistu, o belaukiant maisto kilo toks mielas škvaliukas su perkūnija. Stengdamiesi pakelėje neišmėtyti bulvyčių, greituoju ėjimu parvarėme į palapinę ir į ją belįsdami su užuojauta užfiksavome liūtyje besimaudančią bei milžinišką ne savo palapinę vėjyje betąsančią kaimynų draugiją. Deja, altruizmo savyje užfiksuoti pavyko nedaug, tad susitelkėme į kirmino marinimą.

Tolesni orai.
Pavalgę sukritome šiek tiek nusnausti, bet daugiausiai po valandos atsibudome nuo perkaitimo, – lietus baigėsi ir pasirodė visas likusias festivalio dienas karaliavusi saulė. Tik visą kelionę pramiegojusi Gabija temperatūros pokyčiams nepasidavė ir ramiausiai sau parpė su džinsais ir dar rankšluosčiu ant galvos, kad jau tikrai nesušaltų.

Gdynia.
Kadangi miegoti buvo sudėtinga, šiaip ne taip prižadinome Gabiją ir iškeliavome į Gdynią apsirūpinti vandeniu, alumi ir rimtesniu maistu. Kadangi legaliai į kempingą įsinešti galima tik “Heineken“, aplink stotį esančios parduotuvės per keturias dienas turbūt pasidaro pusmečio pardavimų planą. Apsipirkę dar sustojome restoranėlyje užkąsti, ir aš pirmą kartą paragavau įdomaus lenkų patiekalo pavadinimu chłodnik litewski. Kaip ir priklauso, chlodnikas buvo ružavas, bet tuo jo “litewski“ savybės ir baigėsi, bo lenkai pamiršo įdėti kefyro, išvirti bulvių, vietoj šviežių agurkų pridėjo raugintų, o baigiamajam akordui dar įmetė porą rūgštynių lapų. Brudas konkretus. Tiesa, Gytis irgi gerai užsirovė ant barszcz czysty, kuris susidėjo iš raudono vandenėlio taškas.

Interpol.
Dabar va specialiai įsijungiau “NYC“ klipą, kad galėčiau palyginti, ar tikrai Paul Banks visada skamba kaip ožys. Sakiau gi, kad ne! Įraše skamba kaip normalus depresuotas dviejų natų diapazono tenoriukas, tokia kūdesnė Tom Smith iš Editors (beje, labai sėkmingas įvadas į pernykštį festą) variacija. O va gyvai skambėjo kaip žiauriai erzinantis, per lėkštes šakutėm braukantis ožys – tiesa, vis dar dviejų natų. Dar gali būti, kad mes labai nesėkmingai atsistojome prie kokios nors kolonėlės, nes filmuke irgi neatrodo labai baisiai. Žo, iškentėm kokias tris dainas ir nutarėm paėjėti saugesniu atstumu link alaus. Iš toliau buvo geriau.


Metronomy.
Kadangi Interpol nuvylė, galėjau ramia sąžine eiti klausyti šių multikinių vaikių. Mums su Gabija labai patiko, o Eglė su Gyčiu pasibaisėjo Tent Stage akustika. Vėliau išvedžiau teoriją, kad jie tiesiog nepriima triukšmo kaip sudėtinės muzikos dalies, ir jie su manimi nesiginčijo. Aš muzikoje priimu viską, kas nėra per daug monotoniška ir neskamba kaip barzdoti kanopiniai, tad mėgavausi iš širdies, ir didžioji dalis palapinėje susigrūdusios publikos darė tą patį.


The Black Keys.
Gabijos koncertas nr. 1, po kurio ji paskelbė, kad festivalis oficialiai pavyko, ir daugiau jau niekas nebesvarbu. Tvarkingas bliuzrokas be jokių didesnių išsidirbinėjimų dar niekam nepakenkė, tad belieka pripažinti, kad buvo žiauriai smagu. Tiesa, bent šiek tiek išsidirbinėjimo koncertui gal būtų  suteikę daugiau energijos ir šarmo, bet švarus, profesionalus atlikimas savo vertės irgi turi. Ypač vokalas, Mr. Banks! Ai, dar The Black Keys mus pradžiugino be konkurencijos šūdiniausiomis ekranų projekcijomis, kurios rodė lyg ir tai, kas vyksta scenoje, tik su visokiais filtrais, trūkinėjimais ir nesinchronizuotu vaizdu. Pirmas minutes atrodė, kad kažkas sugedo, o po to supratom, kad čia gal visgi Mianas. Down with this sort of thing!


Haim.
The Black Keys užturbino taip, kad išsipildė mano svajonė po bemiegės nakties ištverti iki Haim. Nuėjom atgal į Tent Stage tikėdamiesi mergaitiško popso, gavom maždaug vieną tokią dainą, o tada moterys pradėjo virinti heavy metalą. Eglė ir Gytis staigiai evakavosi, Gabija pusiau miegodama dar liko, o aš patyriau nušvitimą ir visą koncertą prašokinėjau kaip užsukta. Bosistė savotiškai priminė mūsiškę Jazzu – fantastiška atlikėja, kol nepradeda šnekėti. Tada apima didelė svetima gėda. Dar šio koncerto metu prasidėjo tendencija Lenkijoje ieškoti antrų pusių, nes kažkas iš publikos bandė pirštis gitaristei Daniellei, o bosistė Este atskaitė moralą apie tai, kad taip paprastai prie jos sesers nieks neprieis.


Foster the People.
Po Haim užsiturbinau dar labiau, tad labai neprieštaravau Gabijos norui pasiklausyti šitos dviejų gabalų grupės. Vieną iš jų pagrojo iš karto, kad nesikankintume, o antrą pasiliko pabaigai, kad nepabėgtume. Deja, per vidurį ėmė groti kažkokius gilius menus, o apie 2 val. nakties taip su žmonėmis elgtis negalima. Taip mes “Pumped Up Kicks“ ir neišgirdom, bet dienos pasiekimai jau ir taip buvo labai neprasti, tad per daug nesigailėjom. Atradimas: pasirodo, kad ten dainuoja ne vaikinas ir mergina, o tik vienas dviem frontais varantis vaikinas, kankinamas mano mėgstamiausios amerikietiškos ligos – pernelygbaltidantito.

Antra diena
Trečia diena

Heineken Open’er 2013: Rihannos diena

Pirma diena
Antra diena
Trečia diena
Ketvirta diena

Kadangi jau labai ilgai užtempiau vis šitą aprašymą ir per tą laiką įvyko krūva naujų kelionių ir atrakcijų, viską surašysiu trumpai ir drūtai:

– Mums jau kaip ir susitaikius, kad paskutinę dieną alkoholio nebus, Mykolas su Jurgita tik šast ir ištraukė puikaus balto vyno butelį. Pasirodo, anksčiau manė, kad tokiems patyrusiems alkoholikams vynas bus ne lygis. Teisingai, reikia palaukti, kol patyrę alkoholikai pabaigs visas atsargas, o tada jau net pats elegantiškiausias ir nekalčiausias gėrimas bus lygis.

– Važiavome į stileivų meką “H&M“, kur aš pareiškiau, kad nieko nepirksiu, nebent rasčiau suknelę Stepheno ir Rūtos vestuvėms. Radau. Dar tame prekybos centre radau žavingą papier mâché drambliuką be akyčių. Ir visi sėkmingai pavalgėme, nors turbūt gerasis užmiesčio viešbutukas nostalgiškai šmėsčiojo visų atmintyje.

– Viktorija tuo metu nuo ankstyvos popietės kartu su pulku lenkų paauglių laukė Rihannos koncerto.

– Grįžę iš apsipirkimo, susipakavome visus turtus ir nusinešėme į autobusiuką. Autobusiuką pasistatėme prie vartų, kad po koncerto galėtume kaip tikri spartuoliai patys pirmi apleisti teritoriją. Vakaro saulės spindulių pašildyti Mykolas su Jurgita prisiminė, kad turi dar du butelius “devynerių“, kas iškart pakėlė kolektyvo nuotaiką. Prie autobusiuko atsirado pledukas, buvo ištrauktos sultys ir kola (vakaro citata: “Ė, o tai gal geriau Colos su sultim nemaišyt, bo blogai bus?“). Paskutinis polaroidas užfiksavo daug plikų pilvų ir ne ką mažiau aplink romantiškai sustatytų mašinų. Iš mėlynų paklotukų buvo sukonstruotas merginų tualetas. Kilo pirmos mintys neiti į koncertą, o verčiau pasilikti ant pleduko.

– Visgi patraukėme koncerto link. Prie patikros punktų sužinojome, kad vargšės lenkų paauglės (ar greičiau jų tėvai) už bilietą į tą vieną koncertą paklojo beveik tiek pat, kiek mes už visą festivalį. Bet žmonių buvo baisiai daug. Ir oras buvo neblogas, ir muziką per garsiakalbius visai neblogą leido. Kaip pastebėjo Daivaras begrojant “Get Lucky“, “prognozuoju kad tai bus geriausia šio koncerto daina“. Žodžiu, šiaip laukimo sąlygos nebuvo prastos, o tai pasirodė besą svarbu, kadangi Mis Aš Vaikštau Po Sceną Be Kelnių Ir Esu Sau Baisiai Faina vėlavo valandą. Mes su Mariumi ir Daivaru ėmėme kurti planą įžūliai eiti į autobusiuką ir koncertą praleisti ten.

– Po valandos nežinia ko Mis Aš Vaikštau… galų gale pasirodė ant scenos ir ėmė vaikščioti. Kartais paūkaudavo ir pasiglostydavo plaukus. Įspūdis va toks:


– Pakentėjusi porą dainų, mūsų maištininkų trijulė įgyvendino planą: grįžome į autobusiuką, atsidarėme alaus, Marius paleido savadarbį CD ir sutepė sumuštinių. Bendrai paėmus, mums buvo labai smagu, o likusiems – nelabai. Galiausiai dėl logistinių priežasčių dar ir žlugo planas kuo greičiau apleisti teritoriją, tad dar nežinia kiek laiko stovėjome kamštyje.

Reziumė: vaikai, venkite Rihannos koncertų!

Heineken Open’er 2013: Ketvirta diena

Pirma diena
Antra diena
Trečia diena

Rytas.
Pabudau sveika ir linksma kaip ridikėlis po 4 valandų miego – pagirių nė kvapo, energija liejasi per kraštus. Aplinkiniai ko tai mieguisti ir nelabai laimingi. Visgi šnekos apie žvakutes padarė savo, draugija atsigavo ir nutarė šią dieną praleisti Gdynioje. Mes su Mariumi pasipuošėme naujai įsigytais QOTSA marškinėliais, kad jau tikrai būtų aišku, kaip rimtai žiūrime į visus šituos rokenrolo reikalus.

Gdynia.
Buvo graži saulėta diena, tad ir pasivaikščiojimas po Gdynią nebuvo prastas. Bet vis tiek man tas miestas baisokokas – pilnas dramblinės sovietinio monumentalizmo architektūros ir kažkoks be dvasios. Kadangi legendinis “Holivudas“, kuriame aš taip ir nesugebėjau apsilankyti, buvo uždarytas, pietavome kavinukėje su prabangiomis kainomis ir pusėtinu skoniu. Nusifotografavome prie paminklo nacių aukoms, kas turbūt nebuvo pats pagarbiausias gestas, bet jo monumentalistinis dizainas labai derėjo prie polaroidinės nuotraukų kokybės. Grįžtant atgal, prie autobusų stoties festivalio dalyviams dalijo mažus stiklinius limonado buteliukus, su kuriais vėliau išsijuosę kovojo kempingo apsauginiai. Jų susitelkimas į naująjį priešą buvo toks aršus, kad Akvilina antrą “Ballantine’s“ butelį prasinešė net nemirktelėjusi.

Turistavimas.
Kadangi šįkart iš miesto grįžome sąlyginai anksti, mudvi su Gabija nutarėme apriboti viskio vartojimą ir verčiau pasivaikščioti po prekybinę festivalio teritoriją, kur aš nesėkmingai bandžiau rasti žirafytę arba drambliuką. Todėl, kad reikėjo. Beieškodamos radom šiaip visokių įdomybių ir dar nebandytų maistų, bet su egzotiniais gyvūnais lenkams prastoka. Viską apėjusios grįžom prie didžiosios maisto palapinės, kur Gabija norėjo pabandyti per keturias dienas legendomis apaugti spėjusį mėsainį, o aš galvojau, kad man visai tiktų tenykštės bulvytės. Prie mėsainių radome grandiozinę eilę ir jos gale bestovinčius mūsiškius. Po ilgų svarstymų Gabija liko laukti, o aš nuėjau nusipirkti kur kas mažiau mandrų ir visai neprastų graikiškų bulvyčių su tzatziki ir čiobreliais, kurios buvo panaudotos alkstantiesiems eilėje pamaitinti. Po kokios valandos už kantrybę buvo atlyginta, ir pora kąsnių Gabrielės vegetariško burgerio įrodė, kad ten tikrai labai skanu. Vis dar nesu tikra, ar dėl tokioskanumo verta laukti valandą, bet kodėl gi ne, jei neturi daugiau ką veikti?

Crystal Fighters.
Iš tiesų mes dar ir kaip turėjome ką veikti – eiti žiūrėti į Alter Stage rėkaujančius ispanų hipius. Sceną pasiekėme koncertui maždaug įpusėjus, vyrų kontingentas juos išbrokijo per pusantros dainos (manau, Daivaras jiems neskyrė netgi “vienos dainos grupės“ įvertinimo), ir teko eiti gerti alaus prieš “Kings of Leon“. Na, bent jūs pasidžiaukit:


Kings of Leon.
Kažkaip taip nutiko, kad labai anksti išėję jų koncerto link galiausiai vis tiek beveik pavėlavome, ir teko vėl stovėti garsu ir vaizdu nepasižyminčioje vietoje už kairiojo garsiakalbio. Šįkart ten dar ir pasijudinti nelabai galima buvo, nes žmonių buvo gerokai daugiau nei per “Blur“. Koncas buvo kaip koncas, be didesnių gėrybių ir blogybių. Panašu, kad vyrukai į grojimą žiūri kaip į darbą, kurį atlieka gerai, bet nepersistengdami. Nepaisant to, koncertas visgi nepraleido galimybės įsitrigti mūsų draugijos atmintyje. Gabijai prieš nosį, o man iš dešinės įsitaisė lenkų pora – keturiasdešimtmetį perkopęs, bet antrą jaunystę pagavęs vyriškis ir trisdešimtmečio dar nesulaukusi ilgaplaukė blondinė, sunkiai bepastovinti nuo suvartoto alkoholio. Plaukai šioje istorijoje atlieka lemtingą vaidmenį, nes vyriškis jiems turėjo nevaldomą fetišą. Nemanau, kad sugebėsiu papasakoti, kaip ten jis stovėdamas savo moteriai už nugaros ją glamžė ir vėlė, bet mūsų merginos buvo pasibaisėjusios tuo lengvai pakrypusiu grabinėjimu nelabai atsižvelgiant į objekto būklę ir pageidavimus, o vyrai – rimtai susirūpinę, kad vargšei blondinei gresia nuplikimas. Bendrai paėmus, buvo kažkur per vidurį tarp “žiauriai juokinga“ ir “fucking icky“. Mane labiausiai sunervino, kad graibytis jie nustojo per “Closer“ – būtent tą “Kings of Leon“ dainą, kuri būtent tam ir skirta. Galiausiai kazanovai visgi pavyko įtikinti savo antrą pusę susirasti kokią nors privatesnę vietelę ir pabaigti pradėtą darbą.


Finalas.
Mane galiausiai prisivijo tos 4 valandos miego, tad po “Kings of Leon“ nebesinorėjo nieko. Kadangi Gabija irgi netryško energija, paskutinį kartą pasukome maršrutu “Main Stage – palapinė“.

Rihannos diena

Heineken Open’er 2013: Trečia diena

Pirma diena
Antra diena

Rytas.
Atsikėlę, kaip kada kam pavyko, [kai kurie] nusiprausę, papusryčiavę ir pašnekėję apie žvakutes bei “šy šy šy…“, nusprendėme, kad nėra čia ko labai galvoti: oras geras, don’t fix what ain’t broken, važiuojam atgal į Helą. Vėl visi 10 sulindom į aštuonvietį autobusiuką, susiklijavom šonais ir išvažiavom.

Nuotykis Nr.1.
Jau kažkur ties įvažiavimu į neriją susitikome lenkiškų pasieniečių ekipažą, o šie pajuto nenumaldomą norą pabendrauti, tad mus sustabdė. Paprašė parodyti ID, kuriuos mes visi sklandžiai išsitraukėme, išskyrus Viktoriją, kuri savąjį kažkodėl paliko palapinėje. Tikėdamiesi, kad lenkiški pasieniečiai nemoka skaičiuoti, padavėme visus 9 ID vienoje krūvoje ir pradėjome grupinę nerimo sesiją. Tie įdėmiai apžvelgė mūsų kompaniją, turbūt suskaičiavo ir nulindo į savo transporto priemonę pasitarti, ką su mumis daryti. Kokias 10 minučių galvojo, o mes per tą laiką svarstėm, už ką jie mus galėtų nubausti ir ką reikės daryti su Viktorija, jei ją norės išlaipinti. Benerimaujant Daivarui prisireikė į tualetą, tad jis turėjo laiko apsvarstyti ir tai, ar labai įtartinai atrodytų dabar iššokęs iš autobusiuko ir pasileidęs krūmų link.

Galiausiai vienas pasienietis grįžo prie mūsų ir parodė į diržus. Mes pritarėm, kad išties važinėjam jų neužsisegę, stengdamiesi ignoruoti tą faktą, kad diržų mums visiems tiesiog neužtenka. Laimei, jis turbūt nebuvo labai ilgai pagyvenęs Londone, tad nesugalvojo, kokia kalba mūsų paprašyti kyšio ar dar ko nors, tad tiesiog atidavė ID ir paleido. Įtardami, kad iš kur nors netyčia gali pasirodyti kelių policija, po 1-2 susipakavome į diržus ir likusį kelią nuvažiavome nei šiokie, nei tokie. Negana to, vakarykštėje nemokamoje stovėjimo aikštelėje prie traukinio bėgių buvo atsiradęs ženklas apie mokamą parkingą ir lenkas, kuris ramiai sau tą mokestį surinkinėjo. Gavo daug monetų po mažai grašių.

Pliažas.
Šįkart pajūryje aktyviai švietė saulė ir pūtė vėjas, tad visur buvo galybė kaituotojų, o aš netgi išsimaudžiau. Ir net ne kartą. Kaip ir pernai, Gabija bandė manęs neklausyti ir nesimaudyti, bet galiausiai pasidavė įkalbinėjimams ir nesigailėjo! Aš tingėjau veikti ką nors aktyvesnio, tad skaičiau knygą apie šnipinėjimą, o kiti žaidė žaidimus. Bežaidžiant paaiškėjo, kad Gabija sugeba iš visų tiksliausiai nustatyti minutės trukmę – tai netgi ne atsitiktinumas, nes bandymas buvo pakartotas su labai panašiu rezultatu. Ironiją deramai įvertinome. Vėliau buvo pereita prie šaradų, kurių metu paaiškėjo, kad sunkiausia yra parodyti žodį “lenkas“. Ignas vos iš proto neišėjo klūpodamas ant kelių ir kumščiais daužydamas Lenkijos žemę, o jo komanda tuo metu guviai spėliojo: “smėlis?“, “pliažas?“, “pajūris?“

Pietūs.
Važiuojant atgal kažkaip natūraliai teko sustoti pietauti vakarykščiame viešbutuke, ypač turint galvoje, kad vakar išvažiuojant mieloji padavėja plonu balseliu pasiteiravo, ar dar grįšim. Tai ką, grįžom. Vėl gavom kalnus maisto, aš išbandžiau puikų karį, kurio prieš tai nebuvau pastebėjusi, o Marius su Daivaru belaukdami savo pietų susirengė fotosesiją vaikų žaidimų kampelyje su kaladėlėmis ir mašinytėmis. Ir maža mergyte ružavais šortukais, kuri nesuprato, ką tie gauruoti dėdės veikia jos teritorijoje, tad dėl visa ko pasislėpė už užuolaidos. Šįkart išvažiuodami gavome netgi kortelę su telefono numeriu, kuriuo kitą kartą reikės skambinti ir iš anksto užsisakyti maistą. Deja, užbėgdama už akių turiu pranešti, kad daugiau ten negrįžome, nors istorija parodė, kad gal ir vertėjo.

Nuotykis Nr. 2.
Pakeliui į festivalio teritoriją užsukome pasipildyti maisto ir gėrimų atsargų. Esminis papildymas buvo du “Ballantine’s“ buteliai, kuriuos gan lengvabūdiškai įkišom bagažinėn, nes nei vieną dieną prieš tai jos normaliai netikrino, o ir draudimo įsivežti alkoholį į parkingo teritoriją nebuvo. Užtat atvažiavę prie patikros punkto sužinojome, kad kaip tik tą dieną toks draudimas atsirado, nes apsauginių vadas griežtu veidu liepė atidaryti bagažinę ir pareiškė, kad ne ne ne, šitas “Ballantinczyk“ nepraeis. Mes choru pasipiktinome ir ėmėme draskyti akis. Akių draskymas truko geras 20 minučių, buvo atsivestas vargšas berniukas vertėjas, skambinama aukštesnėms instancijoms, ir visiems pagedo nervai. Galų gale vyr. apsauginis pareiškė, kad neoficialios išimties tvarka leidžia mums įsivežti tuos butelius su sąlyga, kad mes jų negersim, o jei jis mus pagaus važiuojančius atgal be butelių, bus labai blogai. Skubiai nuriję juoką, mes sutartinai pakinkavome galvomis ir vėliau kurį laiką detaliai įsivaizdavome, kaip jis mus sustabdo, klausia, kur “Ballantine’s“, o mes sakom: “Koks “Ballantine’s“? Taigi negalima įsivežti!!!“ Prisiparkavę vieną butelį įsigabenome į kempingą patentuotu Akvilinos metodu “klyne“, o kitą pasilikom rytojaus dienai.

Queens of the Stone Age.
Ankstyvą “Palma Violets“ koncertą praleidome bepietaudami/vakarieniaudami, o “These New Puritans“ patrukdė akių draskymo sesija, tad galiausiai teko padaryti skubų apšilimą ir labai greitu žingsniu patraukti pagrindinio vakaro koncerto link. Kadangi jau buvome atradę, kad stovėti už kairiojo garsiakalbio yra lievai ir garso, ir vaizdo prasme, persikėlėme arčiau ir kairiau – maždaug ten, kur prasideda tvora, skirianti “priekinį aptvarėlį“ nuo ne taip ryžtingai nusiteikusių fanų zonos. Marius jau ne pirmą kartą nusistebėjo tuo, kad aš būdama moteris klausau QOTSA. Tada pasiklausė Gabijos, ar ir ji klauso. “Nu, nelabai, bet jei bus gitarų, man tinka,“ atsakė ši šaunuolė. Ir, žinokit, tikrai tiko – tūsinomės abi išsijuosusios. Gan nemažai prieš mus stovėjusių žmonių neapskaičiavo savo pakantumo gitariniam triukšmui, tad į koncerto pabaigą aš jau buvau užsiėmusi prestižinę vietą ir pakibusi ant tvoros. Vajei, kaip buvo gerai! Pagrojo visus esminius gabalus, iškyrus nebent “The Lost Art of Keeping Secret“, teko vėl prarėkti dar po vakar neatsigavusį balsą, Josh Homme yra ne tik cool as fuck, bet ir moka tiesiog stebuklingai bendrauti su publika – lyg ir nieko ypatingo nedaro, bet visi jaučiasi lyg gavę asmeninį rankos paspaudimą. Žodžiu, jau noriu dar. O čia koncerto vieta, kuri įrodo, kad moterys dar ir kaip klauso QOTSA:


Ir mano naujųjų marškinėlių su plonomis juodomis kojytėmis daina:


The National.
Po QOTSA atrodė, kad vakaras jau kaip ir baigtas, dar ramiai sau paklausysim depresuotojų “The National“ ir galėsim saugiai traukti prie palapinių vykdyti iš anksto suplanuoto “Ballantine’s“ vartojimo. Visi žmonės kažkur išnyko, turbūt klausyti Nas, tad stovėjome “priekiniame aptvarėlyje“ ir dar tikrai būtume galėję prasibrauti iki pirmų eilių, nes vietos buvo iki soties. Per porą metų nuo mūsų paskutinio susitikimo Matt Berninger paseno maždaug dešimčia, daugiausia akinių dėka. Net Marius, dar neatsigavęs po QOTSA ir nusiteikęs “The National“ daugmaž ignoruoti, negalėjo atsistebėti, kokio velnio reikia tokių baisių akinių. Šiaip viskas klostėsi pagal jau kartą matytą šitos chebrytės scenarijų: iš pradžių Matt rymojo, po to gėrė vyną, po to nervingai vaikščiojo po sceną, vartė mikrofono stovą, daužė vyno taures, o galiausiai iškrėtė fintą, kurį galima pamatyti šiame pilname koncerto įraše maždaug nuo 01:19:30. Trumpai tariant, net nestovint pirmose eilėse man pavyko pirmą kartą paliesti Roko Žvaigždę. Pats atėjo:


Pratęsimas.
Po dviejų puikių koncertų ir Berningerio sukelto adrenalino abi su Gabija nuskuodėm prie palapinių. Aš buvau tvirtai pasiryžusi dalyvauti vakaro pratęsime, bet, kol grįžo kiti, Gabija jau buvo tvirtai pakeliui į miegų karalystę. Teko dalyvauti už abi. Begurkšnojant ir besidalinant įspūdžiais mus kažkaip netikėtai aplankė cigarečių užsimanęs kaimynas Aivarėlis. Mūsiškiai iškart persijungė į pašaipųjį režimą ir nutaisę rimtus veidus ėmė klausinėti, kas Aivarėliui labiausiai patiko. Šis atšovė, kad kol kas viskas buvo šūdas, o jis čia apskritai atvažiavo tik dėl “Kings of Leon“. Jie su chebra nusipirko vienodus retro džemperiukus ir visiems aiškina, kad yra Ispanijos futbolo rinktinė. Štai jis, pavyzdžiui, yra David Villa. Dar jie turi Iniestą ir Navasą, o Torreso (mano dideliam liūdesiui) neturi, nes netilpo. Vėliau vakaro eigoje susipažinome su dar trim rinktinės nariais, iš kurių barzdočiausias vadinosi Shakira – atsiųstas vietoj Gerardo Pique. Žodžiu, prisikrykštavom iki soties. Beje, vakaro meniu atrodė taip: viskis su kola, šiam pasibaigus – romas su kola, o kai ir to nebeliko, perėjome prie “kažkokio moteriško gėrimo“ su kola. Kadangi aš neretai jaučiu pagirias nuo dviejų bokalų alaus, ryto laukiau su šiokia tokia baime. Apie 04:00 visi staigiai užsimanėm į tūliką ir surengėme masinę ekspediciją ta linkme, o po to jau ir išsiskirstėme.

Ketvirta diena
Rihannos diena

Heineken Open’er 2013: įžanga ir pirma diena

Spaudžiama baisinio sąžinės graužimo dėl baisinio savo tingumo, galų gale sėdu kurpti jubiliejinio, penktojo “Heineken Open’er“ aprašymo. O aprašyti yra ką, nes man šis hainekenas buvo ne tik jubiliejinis, bet ir pats geriausias. Geriausi koncertai, kompanija, oras, užklasinė veikla, diskusijų lygis – viskas geriausia, išskyrus Rihanną, bet apie ją gal pasiliekam pabaigai.

Beje, sakydama, kad kompanija buvo geriausia, turiu omenyje, kad ji būtų buvusi dar geresnė, jei tik į ją būtų galėję įsilieti tradiciniai mano kompanionai: Imbrasai, Arnas, Vycka, Gabrielė ir kt. Bet ką turim, su tuo ir tūsinamės 😉 Tai štai:

Pagrindinis ekipažas busike:

– Brolio ir sesers Igno ir Akvilinos duetas, sklandžiai vadovavęs visam paradui
– Jų pusseserė Viktorija
– Daivaras ir Gabrielė (bei Daivaro brolio, žmogaus-legendos Roberto dvasia, nes jis geru žodžiu buvo minimas kiekviena įmanoma proga)
– Marius, kurio dėka mudvi su Gabija paskutinę minutę atsiradome šiame ekipaže
– Mudvi su Gabija, pagrindiniame ekipaže paskutinę minutę atsiradusios dėl šiokio tokio erroro antrajame

Antrasis ekipažas ne busike:

– Mykolas
– Jurga, dėl kažkokių mistinių priežasčių žinoma Jurgens vardu

Keywords ir key phrases sąrašas su trumpais paaiškinimais:

– “Šy šy šy šy fa fa fa fa py py py py…“ – gimė Alt-J dėka
– “Žvakutės“ (daugiausia rektalinės) – gimė Mariaus profesinių žinių dėka
– “Listerinas“ – gimė iš baimės pūsti į alkotesterį ir ko nors ten pripūsti
– “Balantainczyk“ – gimė pernelyg uolaus lenkų apsauginio dėka
– “Žmona, tu tik gerk…“ – gimė iš Daivaro požiūrio į santuokinį gyvenimą
– “X dainų grupė“ – gimė kaip puikus būdas sudirbti bet kurią nepatinkančią grupę
– “Dešra“ – gimė kaip puikus būdas apibūdinti bet ką, kad nors iš tolo primena elektroniką

***

Diena No. 0

Traumos.
Man nulinė diena prasidėjo nuo to, kad manęs Vilniuje aplankyti ir į Kauną parsivežti atvažiavo visa šeima, įskaitant šunį. Ko pasėkoje katinui teko susipažinti su tuo šunimi bebūnant man ant rankų, ko pasėkoje į festivalį važiavau su krūva vasarinio garderobo didelėmis iškirptėmis ir su gan neprastomis nagų žymėmis krūtinės ląstos srityje. Dar dabar šiek tiek matosi.

Kelionė.
Ji nebuvo labai ypatinga, išskyrus tai, kad važiuojant Lenkijos keliais vis dar baisiai krato, ypač sėdint ant galinės busiko sėdynės. Bet pavyko nežūti, tad kaip ir viskas gerai. Festivalio teritoriją pasiekėme apie 6.30 ryto.

***

Pirma diena

Kempingas.
Šiemet jis buvo kažkoks suplotas į plotį ir ištemptas į ilgį, o po praėjusių metų pliurzų teritorija, šalia kurios įprastai būdavo dušai, atitverta ir atauginėjama. Tokiu būdu atvažiavę rekordiškai anksti gavome rekordiškai šūdiną vietą palapinėms – papildomoje pievoje netoli nemokamų dušų. Vėliau paaiškėjo, kad ta vieta visgi nebuvo tokia bloga, nes iš jos galima buvo per porą minučių sparčiu žingsniu nušuoliuoti iki tūlikų, dušus pasiekti dar nespėjus atsikelti didžiajai daliai lenkų ir patogiai atsidurti autobuso stotelėje. Eiti į koncertus buvo ne taip patogu, o iš jų išvis norėdavosi teleportuotis, bet kam dabar lengva…

Kaimynai.
Vos priparkavę busiką, buvome nudžiuginti šalia sustojusių kolegų lietuvių su kitu busiku ir labai jau garsiu bei dar po nakties neišsiblaiviusiu Šiaulių krašto akcentu. Suskliaudę ausis stengėmės kiek įmanoma apriboti kontaktą su jais ir iškeliavome tvarkyti savo reikalų. Na o bet tačiau, bestatant palapines staiga pasigirdo: “Ė, čiagi kiti letuviai! Davai statomes šalia letuvių, ka smagiau būtų!“ Ausys kažkaip savaime dar labiau susiskliaudė. Kita vertus, istorija parodė, kad jie buvo visai padorūs kaimynai. Rėkė tik tą pirmą dieną ir dar kartais vakarais prieš miegą, kai savo vyriškoje kompanijoje niekaip negalėdavo išsiaiškinti, kuris su kuriuo miegos ir kuris kurį rūrins. Labiausiai pagarsėję buvo Vytenis ir Aivarėlis. Chebra pasakojo, kad pastarasis kažkuriuo metu lakstė nuogas ir su raudonu šalmu, bet aš, deja, šį spektaklį praleidau.

Kaimynai 2.
Po poros valandų nuo mūsų atvykimo horizonte pasirodė visa procesija lietuvių su Popsu priešakyje ir Stanioniu gale. Nusiyrę iki pat dušų ir visi kartu netilpę mūsų takelio pusėje, jie iš lenkų prižiūrėtojų išsiderėjo galimybę užsiimti dar neatidarytą plotą kitoje pusėje su sąlyga, kad visus vėliau atvyksiančius lenkus nukreips dušų link. Tokiu būdu netoli mūsų atsirado milžiniškas lietuvių getas, kurio mes bijojome dar labiau, negu Aivarėlio su Vyteniu, ypač po praeitų metų tūselio, kurį girdėjo visas kempingas. Tačiau, vėlgi, istorija parodė, kad visas naktis getas buvo kaip išmiręs. Keistenybės.

Įžanga.
Pasistatę palapines ir oranžinį salioną, kuris visas dienas ir ypač naktis dirbo orientyru, bei užėmę vietą Mykolo palapinei, sugriuvome nusnūsti. Kaimynai šį procesą gan greitai nunešė šuniui ant uodegos, tad galiausiai nemažą dalį dienos praleidom tiesiog tysodami saulytėje ir pavėsiukyje, žaisdami istorijų spėliojimo žaidimus ir aptarinėdami įvairiausius rektalinių žvakučių panaudojimo būdus. Kitomis dienomis žvakutės pasiekė tokį lygį, kad buvo naudojamos sklandžiai užkišti bet kokią pokalbyje pasitaikiusią pauzę. “A, nusvilai biškį? Nu čia, aišku, bėda. O pala, žvakučių bandei?“ Galiausiai po n valandų (bet iki koncertų vis dar likus n+x valandų) pavyko mobilizuotis ir nuvažiuoti į Gdynią išsikeisti pinigų bei nusipirkti būtiniausių daiktų. Grįžę radom jau atvykusius Mykolą su Jurga ir ėmėm ruoštis pagrindinei vakaro programai.

Fotoaparatas.
Akvilina turėjo neišsenkančio džiaugsmo šaltinį – “Polaroid“ tipo fotoaparatą. Fotografuotis pradėjom bedrybsodami kempinge, o iki festivalio pabaigos surinkom visą kolekciją tobulai hipsteriškų atostogų akimirkų. Tarp jų yra netgi nuotrauka, kurioje mes visi sutūpę žiūrinėjam kitas nuotraukas.

Editors.
Labai geras, tamsiai energingas įvadas į muzikinę šio balagano dalį. Nuo miego trūkumo jaučiausi it švelniai trinktelta ir bijojau, kad nepavyks tinkamai pasidžiaugti pirmosios dienos koncertais, bet jau po pusės dainos įjungiau savo šokius pokius, o miegai išgaravo kaip dūmas, neblaškomas vėjo. Beje, Tom Smith įvaldęs tokį stiliuko lygį, kad mūsų moterys nutarė, jog prieš eidamas į sceną jis pasižiūri į veidrodį ir numykia: “Damn, I look goooood…“


Blur.
Nelabai aišku, ar koncerto pradžioje garsas buvo toks blogas dėl to, kad mes stovėjome už garsiakalbių, o vėliau tiesiog pripratome, ar dėl to, kad jis iš tiesų buvo nevykęs, o vėliau jį pataisė. O gal net dėl to, kad pirmiausia sugroję “Girls & Boys“, po to vyrukai ėmėsi kurti meną ir paniro į kažkokį post-rocko triukšmą. Šiaip ar taip, koncerto eigoje situacija smarkiai pasitaisė, ir galiausiai abi su Gabija šokinėjom kaip “Duracell“ zuikučiai. Daivaras pradžioje autoritetingai pareiškė, kad čia yra vienos dainos grupė, vėliau pataisė į dviejų dainų, o iki galo jau buvo pametęs gerų dainų skaičių ir tiesiog mėgavosi. Paskutinę pagrojo “Song 2“, ir teko padaryti išvadą, kad po 23 metų karjeros ir 7 labai neprastų albumų garsiausias “Blur“ išleistas garsas visgi tebėra “woo-hoo!“. Užtat kaip smagu buvo, kai pasibaigus koncertui visa tūkstantinė minia apsisuko ir nuskuodė Tent Stage link, vis dar randomu ūkaudama pelėdų balsais!


Alt-J.
Kontraversiškiausias festivalio koncertas. Man labai patiko, Gabijai labai patiko, Mariui, Mykolui, Akvilinai ir Viktorijai labai patiko. Daivarui nepatiko taip, kad kitą dieną chorinis jo erzinimas kniaukiant “Šy šy šy fa fa fa“ beveik pasiekė žvakučių populiarumo lygį. Ignas sakė, kad išvis nesuprato, kaip tokia grupė egzistuoja, ir kokie velniai ją čia atnešė. Gabrielė diplomatiškai susilaikė nuo dramatiškų pareiškimų, bet turbūt labiau linko į neigiamą pusę. Žodžiu, love it or hate it pilnu pajėgumu. Kartoju, man labai patiko. Kitomis dienomis nuo menkiausio priminimo galvoje savaime užgrodavo “This is for Matilda…“ arba “Please don’t go please don’t go, I love you so I love you so…“


Kad ir kaip dar būčiau norėjusi nueiti paklykauti “Crystal Castles“ dešros fabrikėlyje, nemigos naktis padarė savo. Tad tiek šiam kartui, laukite tęsinio…

Antra diena
Trečia diena
Ketvirta diena
Rihannos diena

… ir man visai negėda!

Prieš porą dienų netyčia užkliuvau už savo rašyto pernai metų Heineken Open’er dienoraščio ir, kaip man neretai pasitaiko, nusistebėjau: ir kaip aš tada sugebėjau taip gerai bei šmaikščiai viską aprašyti? Dabar jau niekaip nebepavyktų, nebėr polėkio. Tačiau patirtis rodo, kad kaskart taip pabėdojusi imu ir parašau kažką tokio vykusio, kad skaitydama po metų jau vėl galiu galvą linguoti ir stebėtis, kas čia per mūza mane užpuolusi buvo.

Dabar mąstom logiškai: ar gali būti geresnė proga po ilgos pertraukos atnaujinti savo blogą nei pirmas pagal WTF faktoriaus lygį metų renginys – tas “Eurovizijos“ pusfinalis, kuriame tenka laimė pasirodyti Lietuvos atstovui? Antras pagal faktoriaus lygį renginys būna finalas, nes iki jo žiūrovai jau būna maždaug susipažinę su tų metų derliumi. Kadangi šiandien teko bendrauti tik su tokiais žmonėmis, kurie į mano meilę “Eurovizijai“ žiūri kaip į šizofrenijos apraišką ir absoliučiai atsisako suvokti šio didingo kultūros produkto prasmę ir rekomenduotinus vartojimo būdus, bent sau pasipasakosiu, ką mačiau.

Kaip jau įprasta, veiksmo vieta vyko Eglės ir Gyčio būste, apsiginklavus nesveiku maistu, 5 skirtingomis alkoholio rūšimis bei drinking game taisyklėmis. Šįkart taisyklių atsispausdinę nebuvome, bet iš pernai metų sugebėjome atsiminti tokias kolektyvinio gėrimo sąlygas:

– Kai atlikėjas/-a nuo galvos iki kojų būna apsirėdęs/-džiusi baltai.

– Kai vidury dainos pakyla tonacija.

– Kai šaudo fejerverkai.

– Kai iš pradžių atrodo, kad dainuojama gimtąja kalba, bet eigoje pasirodo, kad visgi angliškai.

– Kai ant scenos stovi/guli koks nors nenaudojamas instrumentas.

– Kai kas nors groja “oro gitara“.

– Kai dainos eigoje pasikeičia pagrindinio atlikėjo kostiumas.

Kitiems metams planuojame pridėti punktą “kai pajuntame keistą dubstepo įtaką“.

Taigi, let the show begin. Transliacija prasideda krūva dailių šviesiaplaukių švedų vaikučių, kažką gražiai dainuojančių švediškai. Oi ne, čia gi pernai laimėjusi “Euphoria“, atliekama anglų ir kurčnebylių kalbomis. Štai ir pirmasis kolektyvinis gėrimas.

Vaikučiams pasišalinus scenoje pasirodė fatališka moteris su blizgančia undinės suknele ir įžūliai pareiškė būsianti vienintelė vakaro vedėja. Vargšai švedų vyrai: arba bobos juos visiškai užspaudusios ir neprileidžia prie šlovės, arba nė vienas nemoka prancūziškai. Mūsų kompanijos vyrai pasibaisėjo vedėjos senumu, aš pasibaisėjau kompanijos vyrais, bet atrodė ji tikrai gan gąsdinančiai, ką iš dalies galėjo įtakoti įprotis šypsotis plačiai išplėtus akis, ką iš dalies galėjo įtakoti odos patempimas. Vienintelis apygeris vakaro pokštas buvo “nesiskųskit, Norvegijoj dar brangiau“, bet, deja, jis sekė po poros labai liūdnų aliuzijų į ABBA ir James Bond’ą. Laimė, kadangi vedėja neturėjo su kuo šnekučiuotis, pernelyg neužtruko ir daugmaž sklandžiai perėjo prie pagrindinio veiksmo. Tai štai, atlikėjai.

Austrija. Sėdim pasipiktinę ekscentriškumo stoka. Adekvati mergaitė, adekvačiai apsirengusi, lyg ir nenusidainuoja, ir net daina klausoma. Tiesa, nuo pat dainos pradžios jaučiau galimybę gerti už tonacijos pasikeitimą ir nelikau nuvilta. Šiaip iš pasirodymo prisimenu tik sidabrines kelnes, garbanas ir žodį “shine“.

Estija. Estus tikrai turėjo atstovauti šitie, bet estai nutarė netaisyti to, kas nesulūžę, ir antrus metus iš eilės atsiuntė gražų sutvėrimą su balade gimtąja kalba. Šįkart tai buvo entuziastingai ūkavusi mergaitė, vilkėjusi baltą paklodę. Išgėrėme už apdaro baltumą ir ėmėme nekantriai laukti, kol ji tą paklodę nusimes ir galima bus išgerti už kostiumo pakeitimą. Deja, estai yra originali tauta, tad Birgit, ar koks ten jos vardas, didmoteriškai su paklode ištvėrė visą dainą. Kuri buvo šiaip sau, lengvai migdė, bet ausų nedraskė. Reikia pripažinti, kad estų kalba yra velniškai daininga, bet vis dar jaučiame ekscentriškumo stoką. Ai, buvo meninis sprendimas, dėl kurio pasirodymo pradžia buvo transliuojama nespalvotai, o mes, kaip nesuprantantys modernių meninių sprendimų, tuo metu aktyviai reguliavom teliko nustatymus.

Slovėnija. Na va, čia jau panašiau į “Euroviziją“. Odiniai apdarai, entuziastingas stūgsmas kardinaliai pro šalį ir pirmasis vakaro dubstepo antpuolis. Labai blogai, bet gražūs žvyneliai.

Kroatija. O, štai ir šiokia tokia ekscentriškumo dozė. Šeši dėdės kažkokių dragūnų aprėdais traukia tautinę sutartinę. Vienas atrodo kaip Pojavis ir antakius krutina panašiai. Nuobodu iki ašarų ir net nėra priežasčių gerti.

Danija. Irgi gražūs antakiai, šįkart moteriški. Karalienės Viktorijos pro-pro-(galbūt dar pora pro)-anūkė nusikosėjo iš pernai metų švedės sėdėjimą ant grindų, lakstymą basomis ir atrodymą ne visai sveiko proto. Prie šio punkto prisidėjo tai, kad pamiršo susišukuoti. Nindzės nebuvo, bet buvo daug būgnininkų, kurie panaudojo net tuos būgnus, už kuriuos mes jau tikrai planavome gerti kaip už butaforinius. Iš Balkanų nusikosėjo dūdeles ir “etno“ ritmą. Sakyčiau, gali netyčia būti winning combination.

Rusija. Šitą dainą kas nors dainuoja kasmet, kartais netgi ne po kartą. Bet ne visada taip sklandžiai ir be nusidainavimo, tad rusei galima būtų ir pagarbą pareikšti. Ir dar rusiškas akcentas buvo neįprastai subtilus, už ką irgi pagarba. O šiaip tai ką, nuobodu.

Ukraina. Jėzau Kristau. Moterį, laimėjusią konkursą “vestuviškiausia Eurovizijos suknelė“, į sceną atnešė kažkoks didelis padaras, kurį Gytis pavadino medžiu. Man labiau priminė mešką. Ji dainavo angliškai, bet tai supratome ne iškart, tad teko truputį gerti. Daug makalavimo rankomis, melodijos nerasta. WTF faktorius visai neprastame lygyje.

Nyderlandai. Va čia buvo įdomybė. Neformatas, gražus balsas, gražūs skruostikauliai. Man patiko apranga, nes aš taip apsirėdžiusi savaitgalio vakarais į miestą traukiu. Kitiems patiko viskas apskritai, bet mane visą laiką kankino jausmas, kad mergaitės balsas eina į priešingą pusę nei akompanimentas. Gal aš tiesiog nesupratau neformato. Šiaip primena kokio nors pusėtino filmo garso takelį.

Juodkalnija. Puikiausių atostogų šalis yra ir puikiausios muzikos šalis. Bent taip galima būtų teigti pavartojus to paties, ko ir visa Juodkalnija tuo metu, kai nutarė, kad šitas reikalas yra pats tas “Eurovizijai“. Eurodance + dubstep + angolietiškas kuduru + baltai apsirengę juodkalnietiškai repuojantys astronautai + vidury dainos iš grindų išlindusi sexy terminatorė su polinkiu klykti. Išdidžiai pripažįstu, kad už juos balsavau ir to nesigailiu. Tik niekaip nesuprantu, kodėl už juos nebalsavo niekas kitas.

Lietuva. Labai bijojom, bet buvo ne taip blogai, kaip galėjo būti. Visų pirma, kažkas Pojavį turbūt paauklėjo, kad pernelyg mojuojant antakiais už jį balsuos tik šizikai, o Juodkalnijoje žmonių ne taip ir daug. Deja, netekęs antakių artilerijos jis praktiškai neteko gebėjimo judėti, tad tiesiog stovėjo ir įdėmiai žvelgė į kamerą. Ai, dar priedainio pradžioje pakėlė viršun rankas, kaip kokia prezidentė apnuogindamas pilvuką. Šį vaizdą rodė per visus pakartojimus, ir tai turbūt buvo pagrindinė patekimo į finalą priežastis. O šiaip po visų tų baladžių su vestuvinėmis suknelėmis “The Killers“ skiedinys tikrai skambėjo jei ne gerai, tai bent išskirtinai.

Baltarusija. Šitą pakrikštijom Starošaite, nes labai stengėsi būti seksuali, daug rėkė ir buvo pavogusi Ruslanos “Wild Dances“ beatą. Gyvenime nesuprasiu, kaip europiečiai gali taip neturėti humoro jausmo, kad šita banalybė į finalą pateko, o ateiviai iš Juodkalnijos – ne. Kaip sako mano legendinis kolega Giedriukas, ai douant to liv on vis plianet enimo.

Moldova. Nieks neprisimena nė vienos natos, bet suknelė buvo toks meninis sprendimas, kad “Hobito“ specialieji efektai jai gali nebent iš tolo pagarbiai nusilenkti. Ji buvo rūžava, tada degė, tada žaibavo, tada pailgėjo kaip koks teleskopas, o tada gal dar kažką darė, nežinau. Reziumuojant ji visgi buvo balta, tad teko gerti.

Airija. Lietuvio konkurentas, nes su odine striuke. Ir odinėmis kelnėmis. Ir tokia amerikietiška šypsena, kad apakti galima nuo švytėjimo. Ir daug pusnuogių bernų su nupieštomis tatuiruotėmis. Ir daug būgnų. Ir eurodance bytais. Šūdų šūdas, ai douant bla bla bla…

Kipras. Vienintelis išskirtinumas – vietoje vestuvinės suknelės kiprietė pasirinko tokį pusjuodį peniuarą iš “Marks & Spencer“. Dainą turbūt kokius 17 kartų jau yra sudainavusi Celine Dion, tad kiprietei galima padėkoti jau vien už tai, kad ji nėra Celine Dion.

Belgija. Baisi daina, baisus nusidainavimas, bet žaviai ekscentriškos šokėjos su padavėjų uniformomis. Finale prognozuoju priešpaskutinę vietą, tiesiai virš Didžiosios Britanijos.

Serbija. Visas ekscentriškumas, pasirodo, buvo paliktas pabaigai. Aš nemoku tiksliai papasakoti, kas tai buvo per vaizdas ir garsas, bet štai jums filmukas, ir gaila, kad nesimato stiuardesių su mėtinėmis uniformomis.

***

Į finalą pateko: Nyderlandai, Moldova, Estija, Belgija, Baltarusija, Ukraina, Lietuva, Rusija, Airija, Danija.

***

Pirmas klausimas, kurį man uždavė taksi vairuotojas: “Ar jau baigėsi Eurovizija? Ir kaip?“ Taip nuoširdžiai su palengvėjimu atsiduso vyriškis, kai pasakiau, kad Pojavis praslydo. Geraširdis toks. Fone grojo “Gotan Project“.

Vaikeli, jei gali, nedainuok…

Prieš kelias dienas su Kęstu šnekučiavomės apie niekam tikusią muziką, ir kalba kažkaip pasisuko erzinančių balsų link. Šioje vietoje, kaip ir beveik kaskart klausant vieno iš šių atlikėjų, mane ištiko noras trypti kojytėmis ir grūmoti kumštukais, bet galiausiai nutariau tiesiog pasidalinti savo asmeninėmis antipatijos su jumis. Tai štai, labiausiai mane erzinantys balsai šiuolaikinėje muzikoje – nuo šiaip taip toleruojamų iki varančių į visišką neviltį:

10. Axl Rose. Seniau aš Guns’n’Roses tiesiog laikiau siaubinga grupe, nes tas klykimas/kniaukimas varydavo  iš proto. Vėliau visgi teko pripažinti neginčijamą Slash talentą, tačiau vokalas nuo to nepasitaisė. O dar ta megalomanija… O dar tie šortai…

9. Madonna. Ši moteriškė išgarsėjo tikrai ne balso puikumu. Tas karjeros pradžios cypimas atrodo baisokas, kol nepaklausai naujausių pop karalienės “kūrinių“. Bene geriausiai jai sekėsi “Ray of Light“ laikais, kai lengvas nusidainavimas visai neblogai derėjo prie hipiško įvaizdžio. Nors, geriau pagalvojus, dabar balsas ir įvaizdis irgi siunčia panašią žinutę – trashy.

8. Liam Gallagher. Vėlgi – karjeros pradžios zyzimas pro nosį skamba visai neblogai, palyginus su dabartiniais sloguojančio dulkių siurblio garsais.

7. Kate Nash. Jei jos nežinote – sveikinu. Jei žinote – neklausykite naujų kūrinių (įskaitant to, kuris bus patiektas po šia pastraipa). Devynmetės čiulbėjimas su londonietišku akcentu visai gerai derinosi prie pirmojo albumo a la folk stiliaus. Dabar ji bando pankuoti. Kaip sakė vienas Delfi komentatorius, “O bože, o bože… O Sodoma, o Gomora…“

6. Akon. Kartais viešint pas mamą tenka jį nugirsti per VH1. Nemoku net apsakyti, kaip man tokiais atvejais norisi, kad jis tučtuojau užsičiauptų. Helio balionai = gerai, autotuninti helio balsai = blogai.

5. Enrique Iglesias. Aš nesutinku su nuomone, kad tikri vyrai neverkia, – kartais visiems reikia išlieti susikaupusias emocijas. Bet kam, o kam reikia verkšlenti kiekvienoje mieloje dainoje, net jei ji vadinasi “Ring My Bell“?! Kas per mazochistė gali skambinti varpeliu, kurio savininkas nemoka dviejų žodžių ištarti nestenėdamas?

4. James Blunt. Manau, labai daug komentuoti ir neverta…

3. Amy Lee. Kaip tik jos dėka man ir kilo mintis sudaryti šį sąrašą, ypač po to, kai radau sekantį grupės Evanescence apibūdinimą: “If you recorded every time your goth little sister cried when rejected by a young stud down at the Junior High, and set it to horror movie music, you would have Evanescence’s entire song list. Now what if that goth little sister of yours was lead singer in a band? That is exactly how sexy Amy Lee is.“ Nusipurtom ir einam paklausyti.

2. Celine Dion. Kaskart kalbai pasisukus Celine link, mūsų “Protmušio“ kolega Danielis sako: “I’m so sorry on behalf of all Canada…“ Aišku, Kanada pasauliui suteikė ir Avril Lavigne, ir Nickelback, prie kurių dar grįšiu. Bet taipogi ir Arcade Fire, ir Ryaną Goslingą… Šiaip ar taip, grįžtant prie Celine – įsivaizduojate, koks sloginis perlas gautųsi ją suvedus su Liamu Gallagheriu?! My wonderwall will go on and on!!!

1. Džordana Butkutė. Kad ir kokį siaubą man keltų užsieniniai dainorėliai, jie nei iš tolo neprilygsta mūsų vietinei divai (čia kaip niekad tiktų terminas “otechestvennaya“). Tam žmogui, kuris kažkada pamelavo Džordžai, kad ji gali dainuoti, jau seniai rezervuotas pats karščiausias pragaro ratas. Ta prasme, Jesus Harold Christ in a Palm Tree!!!

***

Honourable mention
Visi alternatyvaus roko vokalistai, nukosėję dainavimo manierą nuo Eddie Vedder (Pearl Jam): Chad Kroeger (Nickelback); Scott Stapp (Creed); Scott Weiland (Stone Temple Pilots); Jason Wade (Lifehouse); Gavin Rossdale (Bush) – šitam atleidžiu, nes gražus; Chris Cornell (Soundgarden) – šitam atleidžiu, nes turi vieną gražią dainą; tas bičas, kur dainavo “Wherever You Will Go“; stebėtinas kiekis jaunų lietuviško alternative rock atstovų. Tiesą sakant, reikėtų čia pridėti ir patį Eddie, nes iš tiesų tas riaumojimas jau savaime yra pakankamai užknisantis. 

Dishonourable mention
Visi besielio soul ir plastikinio r&b atlikėjai, besistengiantys į vieną dainos eilutę įkišti kuo daugiau išraitymų. Ypatingai galioja vyrams. Ypatingai tiems, su kuriais palyginus Justin Timerlake skamba kaip Eddie Vedder.

Heineken Open’er 2012: Ketvirta ir paskutinė diena

Trečia diena

Klimatas.
Ryte oras buvo gan neprastas, o dumblas – pagal geriausias tradicijas nuo vakaro pablogėjęs. Permąsčiusi daugybę variantų, ką galima būtų nuveikti šiuo neprastu oru, mūsų draugija nutarė per daug nesidraskyti, o tiesiog festivalio autobusu pavažiuoti kelis kilometrus iki vietinės jūros. Tiesa, Gabija buvo sugalvojusi šį pasiūlymą boikotuoti, bet, kol mes susiruošėme, apsigalvojo ir prisijungė. Nepasigailėjo!

Pliažas.
Pavažiavę autobusu iki galinės stotelės ir Dedalo bei Ikaro gatvių kampe apsiprekinę įstaigėlėje pavadinimu “sklep monopolowy“ (ot sąžiningi žmonės tie lenkai – net nevaidina laisvos rinkos!) nušlepsėjome iki jūros. O dangau, žmonės joje maudosi!!! Tiesa, Gabija buvo buvo sugalvojusi šią mintį boikotuoti remdamasi tam netinkama vandens temperatūra, bet, kai jau gerokai įkaitom, pavyko įkalbėti lįsti į beveik nemauruotas bangas. Nepasigailėjo! Tuo tarpu Domas turėjo aitvarą, kurį virtuoziškai laidė padangėmis, kol sugalvojo duoti pabandyti man. Na, nežinau, kaip aplinkiniai lenkai, šalia kurių tas aitvaras kokius 15 kartų nusileido avariniu būdu, bet aš nepasigailėjau – vieną kartą pavyko jį danguje išlaikyti ištisas 20 sekundžių.

Klimatas 2.
Kai jau išalkom kaip vilkai, o ir Mumford & Sons koncertas pasirodė besąs ne už kalnų, grįžom į kempingą. Kaip ir prieš dvi dienas, kempingas mus pasitiko fundamentaliai kitokiu oru nei aplinkinė Gdynė – staiga pakilo vėjas, ir ėmė grėsti lietus. Mes su Gabija nutarėm pietų neatidėlioti koncertų zonai, o tiesiog susišaudyti jau išbandytos value for money vietiniame kioske. Koncertų zonoje maistas nuo pernai pastebimai pabrango, bet kempinge vis dar galima gauti didžiulį vegetarišką sumuštinį arba bliūdą vištų sparnelių su garnyru už 3 festivalio tugrikus (apie 7,5 Lt). Pavalgiusios ir susiruošusios eiti link Main Stage supratome, kad kur buvęs, kur nebuvęs mus aplankė lietus. Ir ne šiaip koks, o toks labiau link liūties. Susižvalgėme ir nutarėme, kad iki koncerto dar liko nemažai laiko, tad galim kokį pusvalanduką patūnoti palapinėje. Be abejo, betūnant lietus tik sustiprėjo, tad galiausiai vis tiek teko lįsti laukan, šlapti ir klampoti per staigiuoju būdu dar pablogėjusį gruntą, stebint, kaip kolegos lenkai krykštaudami griuvinėja po balas.

Mumford & Sons.
Kol pasiekėme sceną, aplink ją ne tik lijo, bet ir žaibai trankėsi, tad koncertas buvo pavėlintas 15 minučių. Iš pradžių atrodė, kad publika nutarė Mumfordus tiesiog ignoruoti, bet tų 15 minučių eigoje kažkaip visi ėmė ir susirinko. Nepasigailėjo! Buvo taip gerai, kad net prie mūsų aptvarėlio stovėjęs apsauginis galvą į taktą kinkavo, o Gabija iš laimės išvis išsilydė. Pagrindinis Mumfordas buvo susilaužęs ranką, tad būgną mušė kita, bet sekėsi puikiai. O ypatingais momentais, kai vienos jo rankos nebeužtekdavo, ateidavo Chrisas. Aš jums tuoj rasiu filmuką, kuriame matysis, koks puikus buvo tas Chrisas. Konkrečiai, net saulė nušvito nuo puikumo.

Nu ok, nelabai čia tas puikumas matosi, tai štai foto, kad būtų aiškiau (all rights reserved by tyniepixels):


Bat for Lashes.
Pasibaigus Mumfordams per baisumo apogėjų pasiekusias dumblo platybes patraukėme į Tent Stage, kur grojo švelnumo karalaitė Natasha, a.k.a. Bat for Lashes. Tiesa, jos pasirodymo jau buvo likę ne per daugiausiai, bet “Daniel“ išgirsti spėjome. Mieluma.


Janelle Monae.
Įdomumo dėlei praleidome įprastinį 1.5 km kursą Tent Stage-Main Stage ir apsistojome ties World Stage, kur buvo beprasidedąs mažosios Jacksoniukės Janelle pasirodymas. Super moteris, aš jums pasakysiu. Balsas krištolinis, energija branduolinė, o ir petnešos sudaro malonų kontrastą visokių Beyoncių ir Rihannų amžinai nuogoms šlaunims. Mūsų autobusiuko vyrai dar ilgai seilę varvino.


Friendly Fires.
Per ėjimą valgyti, ėjimą į tūliką ir kitus manevrus sugebėjome ateiti maždaug ties priešpaskutine daina. Klaida. Kita vertus, paskutinė daina buvo “Kiss of Life“, kas tą klaidą bent iš dalies kompensavo. Tikrai gaila, kad nematėme daugiau, bet tiek, kiek matėme, buvo velniškai gerai. Normalių filmukų nerasta, nes visa publika šokinėjo kaip išprotėjusi, bet iš šito bendras vaizdas matosi:


The XX.
Dar vienas koncertas, sukėlęs įvairių diskusijų. Dalis žmonių skundėsi, kad jiems trūko energijos. Man atrodo, kad klausant The XX piktintis energijos trūkumu yra maždaug tas pats, kas klausantis Celine Dion stebėtis eksperimentinių motyvų ir ypač dubstepo įtakos stoka. Aišku, galima suabejoti organizatorių sprendimu paskutinę festivalio dieną, 00:00 val. Main Stage skirti melancholinės elektronikos duetui aksominiais, bet išties monotoniškais balsais. Apkeitus juos vietomis su Friendly Fires turbūt visi būtų likę kur kas labiau patenkinti. Bet pačių atlikėjų dėl to kaltinti negalima, nes ir atlikimas, ir ypač kūrinių aranžuotės buvo nepriekaištingi. Prisipažinsiu, kad aš tikėjausi kur kas nuobodesnio pasirodymo, o gavau pačių nuostabiausių lopšinių pasaulyje rinkinį. Mudvi su Gabija kokis penkis kartus buvo beužmingančios ir vis patraukdavom kempingo link, bet vis stabteldavom “dar vienai dainai“, kol galiausiai apėjus gerą pusratį aplink sceną koncertas tiesiog baigėsi.


Penkta diena

Neskaitant menkučio užklimpimo išvažiuojant ir nediduko kamštuko lenkiškame greitkelyje, penktoji diena praėjo puikiai. Ilgai, bet puikiai. Pakeliui net sugebėjome užsukti pasigrožėti Malborko pilimi, kuri atrodo kaip Trakų, tik kokius 6 kartus didesnė. Na, ir dar užkandome legendinių Lenkijos kaimelių picų – vis dar manau, kad joms neprilygsta nė vienas Lietuvos picerijų kūrinys. Dar pakeliui sugebėjome apmyžti turbūt visas pakelės degalines ir miškelius, bet čia jau kita istorija 🙂