Filmoteka ir “Ana Karenina“

Nuo kolegų sinefilų užsikrėčiau Letterboxd. Dabar nėr kur dėtis, reikia pridėti, įvertinti, aprašyti, sukatalogizuoti ir visaip kitaip ištąsyti visus savo per gyvenimą matytus filmus. Na, visų tikrai neaprašysiu, bet bandysiu bent jau pridėti.

Šiandien pažiūrėjau naująją “Anna Karenina“, prisėdau parašyti trumpos recenzijėlės, o gavosi cielas kūrinys. Kadangi pastaruoju metu cieli rašytiniai kūriniai man pavyksta ne taip ir dažnai, jaučiu poreikį jį paskelbti čia. Tik, soriukas, angliškai. Beje, Akvile, jau sugebėjai šitą pažiūrėti iki galo? 😉

Dear Keira… What a gorgeous, exquisite face you have, and what a huge disservice it does to your acting. I’m in no position to know if you’re actually able to refrain from pouting and sticking your chin out when no one is watching you, but this is really distracting in each of your roles. Having said that, all the pursed lips and wrinkled nose seem rather appropriate for Anna Karenina, the ultimate anti-heroine who threw her own life away and caused immense pain to people around her for the sake of a whim she called love.

The movie is a visual treat: lush, poetic and more Russian than I could have ever expected. The theatrical setting was a bit annoying at first, but once I got used to it, it worked nicely. Domhnall Gleeson stole every scene he was in, quite different from the Levin I imagined while reading the novel but still very effective. And Jude Law! The apollonic Dickie Greenleaf finally gave way to an all grown-up man whose Karenin is dull, bureaucratic and completely heart-breaking.

On the other hand, Aaron Taylor-Johnson was a walking peroxide disaster. Of course, Vronsky is not the most likable character on Earth, but seriously, what was that all about? Is that the dashing prince charming someone could madly fall in love with, or a college student trying to look all experienced and mysterious by donning a stick-on moustache whose colour does not match his hair?

Overall, I enjoyed Anna Karenina much more than I had expected. It’s simply beautiful to watch, although not without a fault. I’m feeling slightly guilty for giving it the same rating as Django Unchained, but what is rating if not subjective?

Kino turas

This gallery contains 10 photos.

Vakar “Protų kovose“ dariau savo kino turą, už kurį pagyrimų sulaukiau netgi lankydamasi baro moterų tualete (iki šiol maniau, kad tokie reikalai pasitaiko tik Holivudo žvaigždėms ir Valinskienės kalibro primadonoms). Galbūt jums irgi bus smagu paspėlioti, iš kokių kino filmų kilo ši daiktų, augalų ir šiaip visokių įdomių objektų kolekcija (spustelėjus ant kurio nors paveikslėlio …

Orakulas

Aš turiu teoriją, kad Oskarų karnavale geriausios metų aktorės apdovanojimą galima gauti už du nuopelnus: arba už ypatingą kino žvaigždei prideramos išvaizdos susigadinimą, arba už ypatingai vykusią sekso sceną.

Pirmojo nuopelno pavyzdžiai būtų Nicole Kidman ir jos nosis (The Hours, 2002) bei Charlize Theron ir jos bendro pobūdžio baisumas (Monster, 2003).

Antrąjį nuopelną išdidžiai atstovauja Halle Berry (Monster’s Ball, 2001), kuri labai entuziastingai ant sofos smaginosi su Billiu Bobu Thorntonu, bei Natalie Portman (Black Swan, 2010), kuri ne taip entuziastingai, bet užtat labai estetiškai atsidavė Milos Kunis glamonėms. Blyn, galėjo Mila turėti šiek tiek daugiau nagų odelių lupinėjimo scenų, tai už jas bei entuziasmą konkrečiai būtų Oskarą gavusi.

Iš 2009 m. nominančių labiausiai išvaizdą susigadino Sandra Bullock, užsimaukšlinusi baisų baltą peruką. Tadaam – Oskaras. 2008 m. laimėjusios Kate Winslet pasirodymo The Reader mačiusi iki šiol nesu, bet užtat esu girdėjusi, kad ji ten dėvėjo gaktos plaukų peruką, kuris yra akivaizdus kelias į šlovę. 2006 m. Helen Mirren suvaidino karalienę Elžbietą II, kas savaime apdėjo visus konkurenčių bandymus pasibaisinti. Beje, baisinimosi rekordininkė yra Hillary Swank, kuri 1999 m. suvaidino berniūkštį, o 2004 m. – boksininkę. Žodžiu, šį sąrašą galima tęsti be galo.

O dabar pereikime prie esmės: 2011 m. pasirodžiusių filmų žvaigždės jau musėt suprato šią ne itin sudėtingą tendenciją, tad penkių nominančių tarpe mes turime net tris įžūlius bandymus iš anksto nušluoti konkurentes į šalį. Nieks nežino, ką sau galvojo Michelle Williams sutikdama vaidinti Marilyn Monroe. Gal manė, kad šiemet užteks priaugti svorio. Vargšė.

Žodžiu, turime Meryl Streep, kuri The Iron Lady suvaidino Maggie Thatcher. Bandymas neprastas, nes François Mitterandas apie šią viso pasaulio kairuolių numylėtinę yra pasakęs, kad jos akys – kaip buldogo. Kita vertus, toje pačioje citatoje jis pridūrė, kad jos lūpos – kaip Marilyn Monroe. Žodžiu, Meryl šansai buldogo dėka yra šiek tiek didesni nei Michelle, bet to gali neužtekti…

… nes Glenn Close (Albert Nobbs) ėmėsi jau išbandytos taktikos ir suvaidino berniūkštį. Suaugusį. Su katiliuku ant galvos. Sakyčiau, bandymas netgi labai neprastas. Tačiau, mano akimis žiūrint, Glenn nenumatė vieno niuansėlio.

To, kad Rooney Mara (The Girl with the Dragon Tattoo) nusikirpo ir persidažė plaukus, įsivėrė po keturis auskarus į abi ausis bei po vieną į antakį ir dešinįjį spenelį (ir pastarąjį pasiliko, kad filmo tęsiniui nereikėtų vertis iš naujo), prisikabino netikrų auskarų ant nosies ir lūpos, prisipiešė netikrų tatuiruočių bei dėl jau visiškai neaiškių priežasčių nusibalino antakius*. Atrodė kaip pati kraupiausia paauglė ever. Man žiauriai patiko, tad aš už ją balsuočiau visomis rankomis ir kojomis, kiek tik turiu. Visa bėda, kad nežinia, ar pensijinio Oskarų komisijai tai pasirodys kaip pats baisiausias įmanomas pasityčiojimas iš savo išvaizdos, ar kaip koks tai ištvirkusio jaunimo anarchizmas, už kurį jokiu būdu negalima apdovanoti. Istorija parodys.

* P.S. Radau labai krūtą filmuką, gan neprastai atvaizduojantį šį procesą. Dailininkas – genijus.

 

Drakula

Vakar žiūrėjau F. F. Coppolos “Drakulą“. Iki vakar dienos apie tą filmą žinojau tik tiek, kad jame ypatingai blogai suvaidino Keanu Reevesas. Dabar žinau, kad filmas velniškai geras: absoliučiai trenktas ir vizualiai tobulas. Šiek tiek primena muzikinius klipus, tik su scenarijumi. Ir dar: jame nėra nė vieno kompiuterinio efekto. Gotta love 1992. Ir dar jame laksto pusnuogė Monica Bellucci, kuri per dvidešimt metų nepasikeitė nė lašo. Užuodžiu apgaulę.

O dabar apie Keanu. Jo neįmanoma nemylėti. Skirtingai nei Clintas Eastwoodas, kuris savo laiku turėjo dvi veido išraiškas – su skrybėle ir be jos,- Keanu vesternuose nevaidina, tad apsieina su viena. Šita:

Reikia pripažinti, vaidinant Neo ši išraiška tiko tobulai. Juk sunku žmogui suprasti, ar jis Tas Vienintelis, ar visgi ne. Užtat toks mįslingas. Bet kai jį Transilvanijos pilies rūsiuose vaikėsi pusnuogė Monica Bellucci, besispjaudanti kraujais, tas mąslus žvilgsnis atrodė šiek tiek… na, sakykime, neadekvačiai.

Nors, kai pagalvoji, jis šiaip ar taip atrodo kaip paveikslėlis – nereikia norėti, kad dar ir išraiškingas būtų.

Tikroji įdomybė prasidėjo šiandien, kai kolega Giedriukas atsidusėdamas pasidalijo savo savaitgalio nuotykiais:

– Vakar “Drakulą“ žiūrėjau…

Aš nusiėmiau nuo vienos ausies ausinę ir susidomėjusi pasiteiravau:

– Kurią?

– Coppolos.

– Hm. Žiūrėk tu man…

Sakė, jam irgi patiko.

Your father was a great man…

Bežiūrėdama “Raiders of the Lost Ark“ pamaniau, kiek daug Holivudo filmuose būna tų gerųjų frazių, kurias ištarusį veikėją iš karto norisi nušauti. Bandau kompiliuoti sąrašiuką:

– “Don’t you touch me! I’m American!“ (frazė, įkvėpusi šį sąrašą)

– “Nooooooooooo!!!….“

– “Well well well…“ (šitą turi sakyti blogietis)

– “Do you trust me?“ (didelės akys, į petį susmigę pirštai, už trijų sekundžių pasitikinčiąją pusę ištiks stresas)

– “Freeze! Drop the gun! You’re under arrest!“ (šitą turi sakyti viena iš baimės drebanti policininkė, kurią vaidina kokia nors Jennifer Lopez)

– “Is that all you got?“

– “Looks like we’ve got company…“

– “I didn’t sign up for this shit/ I’m too old for this shit…“

– “I thought you’d never ask…“

– “You’re not dying on me, man!“

– “Now leave me here, go, and get help!“ (variacija: “You go now. I’ll try to hold them off as long as I can.“)

– “I’ve got a REAL bad feeling about this..“

– “Follow that car!“ (kita frazė turėtų būti “I’ve always wanted to say that…“)

– “It’s not what it looks like. I can explain.“

– “Your father was a great man.“

– “You gotta be kiddin’ me!“ (šitą turi sakyti juodaodis)

– “Now, gimme my money!“/ “Now, where’s my money?“

– “See you in hell.“

***

Uf, net pavargau. Šitą galima tęsti be galo.

This is Sparta!

Šiomis dienomis bandau susipažinti su mano širdžiai gan svetimu kino žanru – filmais apie karą. Pavyzdžiui, vakar iš kokio ketvirto karto įveikiau “Braveheart“. Po to neapsikentusi radau straipsnį apie labiausiai nuo istorinių faktų nukrypusius filmus, kurio sąraše šis Gibsono šedevras užėmė garbingą antrą poziciją. Dešimtuke be jo yra dar dvi šio režisieriaus kodiniu pavadinimu “He’s Got Issues“ juostos.

Šiandienos veikla – “300“. Ką aš galiu pasakyti? Michael Fassbender is the name of the game:

Aš jį pirmą kartą buvau atradusi “Inglorious Basterds“ (kuris, beje, irgi laukia savo eilės karinių filmų kolekcijoje). Absoliutus gėris.

Na, ir, žinoma, verta paminėti didžiausią filmo išsityčiojimą – dekoratyvinį “Love Actually“ elementą Rodrigo Santoro:

Didžiausia atrakcija čia yra tame, kad jam kalbant visi ant galvos sukabinti dzindziliukai skamba. Tobulas fonas pusdievio ištarmei.

Septyni didieji siužetai

Vakar užbaigiau savo ne itin vykusį šių metų “Kino pavasario“ sezoną ganėtinai vykusiu, bet siaubingai depresyviu filmu “Incendies“ (“Moteris, kuri dainuoja“). Kaip minėjo Gabija ir IMDb komentuotojai, ši juosta savo siužetu primena klasikinę graikų tragediją. Tik gal Radiohead garso takelio Sofoklio laikais nebuvo.

Pakilus graikų tragedijos šmėklai, prisiminiau teoriją, kad romanuose, kine ir kitose epinio pasakojimo rūšyse tėra septyni bendri siužetai, iš kurių vystomos visos įmanomos istorijos. Tokį daiktą prisiminus, nebeliko kur dėtis – teko googlinti. Išdidžiai pristatau jums septynis didžiuosius siužetus (beje, radau kelis to septyneto variantus, bet šitie man patiko labiausiai).

1. Misija. Protagonistas įvairiais būdais kankinasi bandydamas pasiekti už tiesioginių ar perkeltinių jūrų marių slypintį tikslą. Visko mesti pusiaukelėje negalima, tikslą pasiekti būtina. Pakeliui jo laukia įvairios baisios ir gauruotos kliūtys. Pavyzdžiai: “Odisėja“, “Žiedų valdovas“, “Kelias į žvaigždes“.

2. Ten ir atgal. Šiek tiek linksmesnė Misijos variacija – protagonistas [dažniausiai] netikėtai patenka į jam svetimą aplinką, kurioje daug visko sužino apie pasaulį ir save, o galiausiai sveikas ir gyvas grįžta namo. Pavyzdžiai: “Guliverio kelionės“, “Atgal į ateitį“, skandalingas TV3 projektas “Robinzonai“.

3. Atgimimas. Protagonistas tempia sunkią prakeiksmo naštą, kurią jam ant kupros užkrovė kažkas kitas arba [dažniausiai] pasistengė jis pats. Prakeiksmą gali panaikinti tik koks nors gėris, paprastai meilės galia. Pavyzdžiai: “Gražuolė ir pabaisa“, “Daktaras Hausas“ (nors ten dar velniai žino, kaip viskas baigsis), visos meilės istorijos, kaip nors susijusios su blogo berniuko archetipu (tos dažnai baigiasi blogai).

4. Komedija. Pasak Aristotelio, komedijoje žmonės vaizduojami blogesni nei iš tiesų yra, o tragedijoje – didingesni. Klasikinės komedijos veikėjai pakliūna į gausybę painių, neaiškių, nuostabą keliančių ir iš proto varančių situacijų, iš kurių galiausiai išsinarplioja visai nusiplūkę. Pavyzdžiai: “Daug triukšmo dėl nieko“, “Džiaze tik merginos“, “Blackadder“.

5. Tragedija. Čia pagrindinis herojus dėl vienų ar kitų priežasčių imasi įvairių veiksmų, kurių kiekvienas užtraukia jam vis didesnes kančias. Veikėjo kančios ir [dažniausiai] žūtis žiūrovams sukelia jaudulį ir gailestį, kurie pažadina dvasinį apsivalymą ir išryškina jų pačių gyvenimo vertybes. Pavyzdžiai: “Hamletas“, “Skrydis virš gegutės lizdo“, [neretai] gyvenimas.

6. Grumtynės su pabaisa. Protagonistui tenka susigrumti su tamsia būtybe/žmogumi/struktūra, kuri kelia baisų pavojų kokiam nors asmeniui, asmenims ar vietai. Pavyzdžiai: “Jonukas ir Grytutė“, “Avinėlių tylėjimas“, “Farai“ (crossover su Komedija).

7. Aukso puodas. Čia veikėjas netikėtai iš visiško vargšo virsta visišku turtuoliu/garsuoliu/puikuoliu, tada iš jo viskas atimama, o tada jam tenka prakaituoti bandant viską atgauti. Pavyzdžiai: “Pelenė“, “Aladinas“, praktiškai visos meksikiečių muilo operos.

Mano pirmoji knyga bus Atgimimo kategorijoje. Tik ta meilės galia man banalokai atrodo, tad berašant gali netyčia išeiti Tragedija.

Bėdos dėl užmigimo (panašu, kad šią seriją galima tęsti ir tęsti)

“Good Night, and Good Luck.“ – puikus filmas. Gražiai nufilmuotas, įdomi tema, puiki vaidyba ir t.t. Užmigau dukart. Pirmą kartą atsibudau ties end credits, pagrūmojau sau pirštu, atsukau atgal, o po kokių 10 min užsnūdau vėl. Gal čia buvo kaltas “Senasis Vilniaus alus su prieskoniais“.

“The Bourne Identity“ – puikus filmas, kurį vakar rodė per LNK. Užmigau kažkur ties ta vieta, kai Bourne su merga ir jos mašiniuku šaligatviais spruko nuo policijos. Atgal atsukti nebepavyko.

Užtat žiūrėdama “Top Gear“ neužmigau nė karto.

Artėjantis traukinys (arba ne)

Ką tik pažiūrėjau “Inside Job“ – dokumentinį filmą apie tai, kaip bankininkai patobulino šimtų milijonų žmonių visame pasaulyje gyvenimą, 2008 m. sukėlę vieną tokią krizę. Tai buvo baisiausias mano gyvenime matytas filmas – baisesnis už “Earthlings“, “Requiem for a Dream“ ir “Vini Pucho“ seriją, kurioje tas besotis surijo visą Zuikio medų. Aišku, niekas, ką ten rodė, manęs nenustebino, bet 1 h 48 min žiūrėjimo į absoliutų, nepažabojamą, besaikį ir protu nesuvokiamą godumą sukelia šiokį tokį stresą. Būna dienų, kai tunelio gale nematai jokios šviesos – netgi artėjančio traukinio,-  ir šis vakaras man kaip tik bus vienas tokių.

Geoffrey Chaucer’s the name…

Puikiai pamenu, kada pirmą kartą pažiūrėjau pseudo istorinę romantinę nuotykių komediją “A Knight’s Tale“. Tai buvo 2005 m. vasario mėn. diena, kai SSER buvo laikomas finansų ekonomikos egzaminas. Su Dovile ir Astulka išėjusios po egzo su didele nuostaba suvokėme, kad bent kurį laiką nebereikės mokytis, ir buvome priverstos užduoti sau klausimą – o tai ką dabar veikti? “Tai gal… pavalgom?“, pasigirdo pirma nedrąsi mintis. Nuėjom į Senamiestį ir pavalgėm. “Tai gal… nusiperkam kokio gėrimo?“, buvo antroji. Nuėjom į Maximą ir nusipirkom. “Tai gal… pažiūrim filmą? Lengvą kokį nors“.

Šiaip jau filmas ganėtinai kvailas, bet nuo jo prasidėjo mano neblėstanti meilė aktoriui Paul Bettany. Jam pirmą kartą visu (ahem…) gražumu pasirodžius ekrane, užverčiau akis į dangų ir uždaviau retorinį klausimą: “Jeeeesus Christ, iš kur jie šitą ištraukė?“ Bet filmui įpusėjus teko pripažinti, kad jis visgi turi tam tikro šarmo, o iki pasirodant užrašui “The End“ jau buvau galutinai nuginkluota. Nuo to laiko su Bettany pažiūrėjau kokius 10 filmų, kur jis vienodai įtikinamai vaidino viską nuo romantinių herojų iki vienuolių žudikų (taip, aš dėl jo pažiūrėjau maždaug 15 min “Da Vinčio kodo“ ir tuo nesididžiuoju). Žudikus jam turbūt tenka vaidinti dažniausiai. Bet mano mėgstamiausia Bettany scena visgi yra iš “A Knight’s Tale“. Šitame filmuke ji prasideda kažkur nuo 04:30.

Čia reikia pastebėti, kad, kaip dažnai nutinka britams, Bettany vaidina geruose europietiškuose ir absoliučiai pasibaisėtinuose Holivudo filmuose. Neskaitant nebent “A Beautiful Mind“, kurio filmavimo metu sugebėjo pakabinti Jennifer Connelly. Paskutinį kartą kažką veikė “The Tourist“, kuris, pasak recenzijų, yra toks blogas, kad net jo, Deppo ir Jolie trijulė manęs neįtikino iš savo gyvenimo išskirti poros brangių valandų. Et.

Ai, šiemet dar bus “Margin Call“ apie finansinės krizės sukėlėjus. Kadangi ten taipogi vaidina Kevin Spacey ir Jeremy Irons, egzistuoja tikimybė, kad viskas bus gerai. Gaila, kol kas niekur nėra treilerio.

Tad pažiūrėkime treilerį iš žudikų repertuaro (europietiško porūšio), ir šiam kartui pakaks.