PENKETAS LIETUVAIČIŲ EGZOTIŠKAJAM MAROKUI TARĖ “TAIP”: Fesas ir jo gėrybės

Antra diena

Pirmąjį rytą pakirdę Maroko žemėje iš nesvietiškai malonaus ir paslaugaus viešbučio administratoriaus gavome pusryčius bei prabangaus licencijuoto gido rekomendaciją. Pusryčiai susidėjo iš kavos, kruasanų ir bagečių su visokiais sviestais ir džemais, virtų kiaušinių ir gal dar ko nors. Kol kas nieko labai marokietiško.

Prabangus gidas mums buvo reikalingas todėl, kad Feso medina yra laikoma viena klaidžiausių vietų pasaulyje. Ši UNESCO saugoma teritorija yra geriausiai išsilaikęs Viduramžių miestas arabų pasaulyje, daugiausiai gyventojų turinti urbanistinė pėsčiųjų zona pasaulyje ir apskritai toks neblogas daugiau kaip 3 tūkst. gatvelių labirintas. Vėliau sužinojome, kad paslaugusis administratorius gidą mums prakišo su maždaug trečdaliu antkainio, bet kaipgi dabar nuvažiuosi į Maroką ir nebūsi bent penkis kartus išdurtas?

Gidas pasitaikė baisiai šnekus kokiomis 6-7 skirtingomis kalbomis ir visomis vienodai švepluojantis. Kita vertus, tai padėjo panorėjus gan lengvai nuo jo šnekučiavimo atsijungti. Dar neįžengę į medinos teritoriją jau buvome išmokyti esminių arabiškų frazių: “mra mra“ (“karts nuo karto“), “wacha“ (gerai), “jela“ (“einam“), “merhaba“ (“sveiki atvykę“) ir dar kelias. O įžengę gan greitai išvydome tokius Feso medinos hitus kaip šiukšles gabenantys asiliukai, į narvus po 10 sukištos vištos, “merhaba“ mums šūkaujantys jaunuoliai, nuo kai kurių prekystalių sklindantis švinktelėjusios mėsos aromatas, pačių įvairiausių nuotėkų balos, visur lakstantys motopirdai bei visomis įmanomomis priemonėmis ir kryptimis gabenami kroviniai, kurių gabentojai labai profesionaliai iš tolo perspėja pėsčiuosius dingti iš tako. Tiesa, kai kurios gatvelės tokios siauros, kad dingti nelabai yra kur.

Nors dauguma Maroko mečečių ir medresių (tradicinių Korano mokyklų) kitatikiams bent iš dalies uždarytos, į kai kurias užsukti galima. Fese aplankėme XIV a. Al-Attarine medresėje, kur gidas aprodė mozaikines sienas ir grindis, raižyto alebastro lubas, papasakojo apie islamo menininkų naudojamus geometrinius motyvus ir spalvų reikšmes, pademonstravo, kaip musulmonai apsiprausia prieš maldas, kokia tvarka melsdamiesi klaupiasi ir.pan. Pastarieji demonstravimai kilo iš to, kad mes nusistebėjome kol kas dar negirdėję muezinų riksmų iš minaretų. Jis nuramino, kad turbūt ryte tiesiog kietai miegojome, ir turbūt buvo teisus. Ai, dar parodė programėlę, kur nurodyti kiekvienos dienos maldų laikai. There’s an app for everything.

Kitas ekskursijos ryškulys buvo garsiosios Feso odų raugyklos. Gaila, kad ten lankėmės sekmadienį, kai visos dažų spalvos buvo susimaišiusios, ir vaizdas jau nebuvo labai įspūdingas. Pirmadienį turėjo būti kur kas geriau, bet užtat kvapas vis tiek buvo įspūdingas. Matote, Fese odos apdirbamos tradiciniu būdu, į kurį įeina balandžių šūdukuose esantis amoniakas, nuo kurio, savo ruožtu, visa medina atsiduoda sunkiai nupasakojamu aromatu. Mes veiksmą stebėjome iš vienos iš daugelio aplink raugyklas išsidėsčiusių odos gaminių parduotuvėlių, ir pirmas dalykas, kurį pamatėme įžengę į jos terasą, buvo vieno iš pardavėjų mums tiesiamos mėtų šakelės. Pasikiši tokią puokštelę po nosimi, kaip kokia dama su kamelijomis, ir kentėti jau šiaip taip galima. Man labiausiai įsiminusi raugyklų istorija buvo ta, kad mamos čia kartais atveda sūnus, kad pamatytų, kur dirbs, jei prastai mokysis.

Dar buvome Nejjarine medžio dirbinių muziejuje, įsikūrusiame buvusiame karavanserajuje, o iš tarpdurių apžiūrėjome kelias mečetes. Taipogi į ekskursiją įėjo apsilankymai keliose įvairių amatų dirbtuvėse-parduotuvėse, kur Maroko profai ant mūsų išbandė visas savo pardavimo gudrybes. Tik mes tuo metu dar buvom per daug išsigandę, kad ką nors pirktume. Nors aš vis tiek įsigijau overpriced argano aliejaus ir molio kaukę.

Ekskursija baigėsi gido pasiūlytame restorane, kur jo rekomenduoti penkiese pasiėmėme tris pietų komplektus ir gavome pirmąsias tikro marokietiško maisto porcijas: kuskuso, tadžino, sriubos, keistų salotų ir ultra saldžios mėtų arbatos. Buvo neblogai, bet būtų buvę dar geriau, jei mums bevalgant kiti gidai nebūtų atgabenę dar kelių turistų grupelių. Ne pati autentiškiausia patirtis.

Užtat tikrai autentiška patirtis laukė išėjus iš restorano jau be gido kompanijos. Prieš tai vaikštinėdami ne kartą pagalvodam, kad perspėjimai apie prekeivių kabinėjimąsi gatvėse buvo smarkiai perspausti. Tada išlindome iš restorano ir maždaug po 30 sekundžių sužinojome, ką reiškia būti Feso medinoje be gido. Paskui stebuklingąjį Dainiaus GPS staigiuoju būdu patraukėme bet kokia kryptimi, kad tik atrodytume lyg žinantys, kur einam. Beje, čia prasidėjo ir iki paskutinės dienos nemirė tendencija mus laikyti lenkais bei rėkti “dzień dobry“ ir “Polska?“.

Priėję vienus iš daugelio medinos vartų ir išnirę iš siaurų vėsių gatvelių, stabtelėjome pasitarti dėl kokio nors konkretesnio tikslo. Juo tapo Jnan Sbil sodas, nes po pusdienio praleisto žiūrint į rusvus tonus jau visai norėjosi pagriūti po kokiu nors medeliu. GPS parodė trumpiausią kelią atgal per mediną, tad vėl teko skuosti kuo greičiau ir kuo užtikrinčiau. Čia prasidėjo vietinių vaikiščių tendencija rėkti, kad mūsų kelias uždarytas, ir mums derėtų eiti štai ta kryptimi. Sklandžiai gimė aksioma, kad jei vietinis sako, jog kelias uždarytas, galim būti tikri, kad einame teisingai.

Sodą radome, medžių irgi, tik su dribtelėjimu po jais buvo sudėtinga. Matot, Fese medžių ir žolės nėra tiek daug, kad su jais galima būtų elgtis taip atsainiai, todėl viskas tvarkingai aptverta, ir sėdėti galima tik ant suoliukų. O šių nėra per daug, ir ant jų sėdi tie, kurie spėjo ateiti pirmi. Bet bent jau buvo pavėsio, paukštukų, bambukų ir daug atsipalaidavusių fesiečių. Vienos iš parko aikščių kampe sėdėjo keli berniūkščiai su Cristiano Ronaldo šukuosenomis (didelis hitas 15-25 metų kategorijoje) ir brazgino gitara. Kitame kampe būrys įvairaus amžiaus ir užsidengimo lygio moterų skardžiai plepėjo, juokėsi, dainavo ir aiškiai kažką šventė. Nutarėme, kad turbūt sužadėtuves. Galų gale išgirdome sutartinį muezinų bliovimą iš gretimų mečečių minaretų.

Pailsėję sode dar nukeliavome iki mellah – istorinio žydų kvartalo. Pasimalę po apgriuvusias jo gatveles pasijutome jau kaip reikiant pavargę, tad patraukėme link savo riado, pakeliui dar bandydami rasti nusipirkti maisto vakarienei terasoje. Tinkamų parduotuvėlių aptikti kažkaip nepavyko, o pasiekę riadą jau buvome tiek išvystę sugebėjimą negirdėti aplinkinių šūksnių, kad vos nepraėjome pro savo administratorių, rėkiantį, kad pasukom ne į tą gatvelę.

Draugai nutarė dar pasimalti mūsų rajone ir paieškoti užkandžių, o aš pasirinkau opciją “eiti į savo kambarį matuotis temperatūros“. Nes juk kaip tikra pernelyg uoli keliauninkė buvau iš namų įsidėjusi termometrą, už ką vėliau tą vakarą iš manęs visi uoliai tyčiojosi. Temperatūros radau, bet mūsų geriamas vanduo buvo užrakintas kitame kambaryje, tad teko paracetamolį užsigerti vandeniu iš čiaupo, tuo pat metu tingiai svarstant, kaip labai aš noriu prie savo sveikatos problemų prisidurti dar ir triedimą. Iš anksto pranešiu, kad mano virškinamojo trakto bakterijos pasirodė kaip reta atsparios savo marokietiškoms giminaitėms, tad peršalimas ir liko vienintelė [iki šiol besitęsianti] problema.

Kol prisirijusi paracetamolio drybsojau lovoje ir gailėjausi savo žlungančių atostogų, mano chebrytė patyrė pirmąjį iš Trijų Didžiųjų Kultūrinių Šokų. Kitaip sakant, kažkokiu būdu įsivėlė į pokalbį su vietiniais vaikiščiais, atsakingais už turistų tempimą į kitus riadus. Tada teko iš to pokalbio išsivelti, tada – skubiai apleisti pokalbio vietą, tada – tiesiogine to žodžio prasme bėgti pagal GPS rodmenis, o tada – bėgti bele kur, nes GPS rodmenys bebėgant pasimetė. Tada jie dar sugebėjo visgi savarankiškai užsukti į kažkokį riadą patikrinti, ar jis kartais ne pigesnis už mūsiškį, tokiu būdu užsitraukdami dar didesnį berniūkščių pyktį. Žo, grįžo už kokių pusantros valandos su vienu maišeliu vynuogių, nerado administratoriaus ir rėkė man po langu, kol aš išlindau iš po antklodės, susiradau šlepetes ir keikdamasi nusileidau į apačią atrakinti durų.

Reziumė: pirmoji pilna diena Maroke veltui nepraėjo. Laukite tęsinio. Jei norite rasti ankstesnius įrašus, spauskite ant tag’o “Marokas“ šio įrašo viršuje.

PS: Atsiprašau už nuotraukų trūkumą. Mano iPhono kameroje vėl pasirodė smėlio grūdelis, kurį aš jau maniau išgrūdusi, todėl visose nuotraukose matosi kažkoks blynas. Bet nenusiminkite: ketvirtą kelionės dieną pasiekėme tokį gražų miestelį, kad neiškentusi vėl pradėjau fotografuoti į kairę ir į dešinę.

Mama Africa: baidarės, sraigės ir nastiness

Penkiolikta diena

Mano vizitui PAR artėjant prie pabaigos, dar buvo likę keletas neįgyvendintų planų, tad dieną nr. 15 paskyrėme vienam jų – plaukimui baidare. Praeitą vasarą per lietų irkluodamas nenormaliai siaura ir vingiuota Verkne, Alwinas buvo ir sužavėtas, ir pasibaisėjęs, nes iki tol jo patirtis apsiribojo plaukimu plačia ir visiškai netemperamentinga upe Touws. Bet užtat vaizdai ten įspūdingi: abipus žaliuoja aukšti, statūs, tankiu subtropiniu mišku apaugę krantai, kurių aš nenufotografavau, nes saugumo sumetimais nutariau iš brolio pasiskolintą telefoną palikti ant kranto. Google rodo štai ką:

Pairklavus šiek tiek mažiau nei valandą, upė tampa tokia sekli, kad toliau plaukti nebeįmanoma. Šioje vietoje reikia išlipti (susirinkus daiktus, kad atgal skubantys kiti baidarininkai netyčia neišplauktų su ne savo rankinukais daiktadėžėse) ir maždaug 2 km keliauti palei šlaitą nutiestu pėsčiųjų taku iki labai fotogeniško krioklio. Čia aš jau tikrai gailėjausi, kad nepasiėmiau telefono, – tuo labiau, kad apsiversti ar kaip nors kitaip jo sušlapinti buvo praktiškai neįmanoma. Baidarių nuomos firma Eden Edventures rodo štai ką:

Pagal planą prie krioklio turėjom nusimaudyti, bet vandens lygis buvo labai pakilęs, o krioklys piktai šniokštė, tad po ilgų strateginės vietos paieškų maudymąsi atidėjome prie baidarių nuomos punkto esančio Wilderness miestelio paplūdimiui. Prisisėdėję ant saulėje įšilusių akmenų grįžome prie savo baidarių ir parsipliuškenome atgal. Beje, nors į priekį plaukėme prieš srovę, potvynio dėka atgal plaukti buvo kur kas sunkiau.

Parsikasę į Wilderness pavalgėme ispaniškame paplūdimio restoranėlyje ir išėjome pasivaikščioti pakrante. Didžiausia atrakcija buvo bangų į krantą išmestos medūzos ir jomis mintančios mažytės jūros sraigės, kurios man varė visišką siaubą. Bangos jas irgi išmeta į krantą – šimtus, tūkstančius sraigiukų, – ir jos iškart įsikasa į smėlį. O tada, iš kelių ar net keliolikos metrų užuodusios medūzą, išsikasa ir pradeda piligrimystę grobio link. Pagal tai, kaip liūdnai atrodo besimėtantys nususę medūzų gabalėliai, panašu, kad tos sraigės yra aršūs gyvūnai. Aš susidūrusi su visu šituo vaizdu įvaldžiau tokį ilgą pasibjaurėjimo pilną “eeeee“ su iškištu liežuviu. Alwinui viskas atrodė baisiai juokinga.

Kol aš baigiau savo pliuškenimąsi ir šokinėjimą per bangas, jau buvo po 17 val., ir saulė ryžtingai traukė vakarop. Be manęs besimaudančių daugiau nebuvo, nors Indijos vandenyno vanduo, mano lietuvišku supratimu, tikrai šiltas.

Pasukome atgal link mašinos ir jau visai netoli jos išvydome vieną geriausių kelionės metų regėtų scenų. Arabas, pagal vilkimą ir ant galvos ryšimą paklodes turbūt saudis, trys jo žmonos su pilnom burkom ir trys vaikai pliaže susistatę kuoliukus žaidžia kriketą. Laksto, krykštauja sau – gražu žiūrėti, ypač į lakstančias ir krykštaujančias burkas. Aš eidama pro šalį svarsčiau, ar būtų padoriau rankšluosčiu prisidengti viršutinę maudymuko dalį, ar apatinę, bo abiem rankšluosčio nepakako. O priešais mus ėjo dvi moteriškės su miniatiūriniu šuniuku iš terjerų giminės. Tas pamatė kriketo kamuoliuką ir puolė jungtis prie žaidimo, o visi musulmonai, kuriems šunys yra nešvarūs ir besikandžiojantys gyvūnai, baisiai išsigando ir puolė klykauti. Žodžiu, bendras vaizdas buvo kaip iš kokio 80-ųjų siurreaalistinio muzikinio klipo.

Kol aš persirengiau ir mudu apkeliavome Wilderness centrą bei suvalgėme po desertą, saulė galutinai nusileido, tad grįždami į Groot-Brak dar turėjome progą sustoti pafotografuoti reto gražumo dangaus. Na, o grįžę ėmėme ruoštis savaitės projektui – vizitui legendiniame “McNasty’s“. Deja, turiu jus nuvilti: niekas nesusimušė, niekas ant nieko neišpylė alaus, niekas neturėjo ištatuiruotų svastikų, ir apskritai viskas vyko labai padoriai. Geriausia vakaro dalis buvo vieno žmogaus grupė, susidėjusi iš vieno žmogaus, jo gitaros bei kažkokiu stebuklingu būdu skambančių būgnų, boso ir vietomis netgi styginių. Pastangas įvertinome.

This slideshow requires JavaScript.

Mama Africa: Pusbrolis ir degalinė

Keturiolikta diena

Šios dienos tikslas – už 130 km į šiaurės rytus esantis Uniondale miestelis. Jis garsėja istorija apie vietinį pakelės vaiduoklį, anglų-būrų karo laikų fortų liekanomis ir charakteringomis plokščiomis kalvomis, kurių paviršius ramiai sau liko vietoje nuo pat Juros periodo, kai tuo tarpu viską aplink smarkiai nušienavo erozija (Stalo kalnas irgi atsirado panašiu būdu). Bet Alwino šeimoje Uniondale labiausiai garsėja tuo, kad ten gyvena ekscentriškasis jo pusbrolis Rico.

Atvažiavę į vietą pirmiausiai patikrinome, ar kas nors yra Rico bažnyčioje/ex-kavinėje/vietos teatre, bet nieko neaptikę išėjome ieškoti turistų informacijos biuro ir plano, kaip nusigauti į artimiausią fortą. Eidami pagrindine gatve sutikome Rico, kas turbūt neblogai parodo, kokio dydžio yra Uniondale. Šis baisiausiai apsidžiaugė, emocingai mojuodamas rankomis pasiskundė, kad jam savo ex-kavinėje/teatre per dieną reikia suorganizuoti pietus 60 žmonių, kuriuose turi dalyvauti meras ir kažkokie hiphopo šokėjai, ir pakvietė baigus miestelio apžiūrą pas jį užsukti. Taip ir padarėme, ko pasėkoje Alwinas gavo papjaustyti paprikų. Beje, manau, šioje vietoje tikrai reikėtų parodyti skaitytojams, kaip ta ex-kavinė/teatras atrodo:

This slideshow requires JavaScript.

Sakyčiau, ši patalpa be didelių pastangų pateko į man didžiausią įspūdį palikusių Pietų Afrikos vietų top 5. Aš netgi gavau dovanų parsivežti “į Rusiją ar Latviją ar kaip ten“: atitinkamai blizgančią pakabinamą žuvį iš vielos ir stikliukų, kuri turėjo užimti garbingą vietą mano lange, bet pamačiusi fantastišką katino entuziazmą nutariau ją dar kol kas palaikyti paslėptą.

Nors Rico buvo apimtas didžiulio streso (kol mes trumpam jį palikę papietavome, jis spėjo sulaužyti šaldytuvą), vis tiek spėjome maloniai ir įdomiai pabendrauti. Kai nesirūpina miestelio turizmo vystymu, jis vykdo įvairius socialinius projektus su vietos vaikais, ir apskritai yra labai įkvepianti asmenybė.

Be pietų vietiniame restorane ir Rico surengtų atrakcijų, dar spėjome užvažiuoti į fortą. Pakeliui į kalvą jau beveik buvome susitaikę su nemaža tikimybe nusiridenti nuo kelio, bet, laimei, pavyko to išvengti. Paties forto ten nelabai likę, bet vaizdai nuostabūs.

This slideshow requires JavaScript.

Išvažiuodami iš Uniondale patyrėme esminį nuotykį, apie kurį užsiminiau pačioje šios sagos pradžioje ir apie kurį tikrai verta papasakoti plačiau – adrenaliną degalinėje.

Miestelio pakraštyje užsukome užsipilti šiek tiek kuro. Kadangi visos Pietų Afrikos degalinės turi aptarnaujančius vyrukus, tokiems buožėms kaip mes net nereikia iškišti nosies iš mašinos – užtenka rankos su pinigais. Tai štai, Alwinas jau atsiskaitinėjo už užpiltą benziną, kai staiga pastebėjo įdomų reiškinį: tarp dviejų kuro kolonėlių eilių stovėjo rimtas džipas, kurio nemažiau rimtas vairuotojas ramiausiai vaikštinėjo aplink rūkydamas cigaretę. Neatitraukdamas akių nuo įdomiojo reiškinio  Alwinas skubiai atsimojavo su degalinės vyrukais ir dar skubiau pabandė užvesti mašiną, suspaudydamas kažkokius ne tokius mygtukus, tad mašina užsirakino ir ėmė kaukti. True story. Degalinės vyrukai džiaugsmingai puolė konsultuoti, Alwinas iš paskutiniųjų bandydamas galutinai nepulti į paniką šiaip ne taip rado, kas ten su tais mygtukais negerai, ir galų gale pavykus užvesti variklį taip skubiai mus iš ten evakuavo, kad net pervažiavo šalikelės žolytę. Aš iki šiol kartais pakikenu, prisiminusi šią šventvagystę.

Mama Africa: labirintas ir turistinė prekyba

Dvylikta diena

Ši diena buvo skirta dar vienai kelionei į rytus: šįkart į Plettenberg Bay esantį galvosūkių parką už 120 km nuo Groot Brak. Parkas turi dvi pagrindines atrakcijas – labirintą ir miško taką su pakeliui įrengtais galvosūkiais – bei kelis smulkesnius iššūkius, kaip antai matematiniai pasivaikščiojimai po į laukelius padalintą kvadratą ir žodinės mįslės, kurios man eilinį kartą įrodė, kad mano smegenys nesutvertos mėgautis anglų kalbos žodžių žaismu. “XM“ su “exam“ nėra homofonai, kaip ir “to“ su “two“!!! Mokyt tuos žmones ir mokyt…

(Ką tik neapsikentusi pagooglinau pun’ų fenomeną, ir štai ką man sako Vikipedija: “Many British people love making puns, especially bad puns (where a word has to be mispronounced to make the joke work).“ Reikia pripažinti, kad čia yra vienas iš tų britiškų pomėgių, kurie man kelia nenumaldomą nuostabą.)

Užtat labirintas buvo nerealus. Jis yra kvadrato formos, sukaltas iš lentų ir kiekviename kampe turi po būdelę, kurias reikia rasti tam tikra tvarka. Dar turi kelis tiltelius, nuo kurių galima bandyti įžvelgti kelią iki reikiamos būdelės, bet tai sunkiau negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Žodžiu, lakstėm mes ten po jį gerą valandą, o kai galų gale išlindom, gidas nustebo, kad mes tokie greiti. Reikia pastebėti, kad pakeliui matėme kolegų, kurie pradžioje labai entuziastingai bėgiojo su žaliu pagaliuku rankose (kas reiškia, kad ieškojo žalios būdelės), o po kokio pusvalandžio jau gan neentuziastingai slankiojo vis dar su tuo pačiu žaliu pagaliuku.

Miško tako galvosūkiai buvo žiauriai įdomūs, bet kai kurie sekėsi ne taip sklandžiai kaip labirintas. Principas: gauni kaladėlę, kurią įstačius į pirmą galvosūkį laikmatis ima skaičiuoti 5 minutes. Per tą laiką reikia maniakiškai kilnoti galvosūkio dalis, bandant ką nors iš to išpešti. Kartais pavyksta, kartais nelabai. Išsprendus galvosūkį arba pasibaigus 5 minutėms jis vėl sugriūna ir išduoda tau naują kaladėlę, kurią reikia įstatyti į kitą galvosūkį. Kadangi lankytojų buvo nemažai, prie kai kurių punktų susidarydavo kamščiai, – viena šeima nebeapsikentusi netgi praleido mus pirmus, nes “nemėgsta spaudimo“. Per visą mišką aidintis griūnančių medinių galvosūkių garsas man priminė Hunger Games: o, kažkam jau nepasisekė…

Prasinešę pro parką nuvažiavome pavalgyti į restoraną, kuris mums žadėjo beždžionių ir povų, bet neradom nei tų, nei tų. Užtat radom genialų teniso ir krepšinio aikštelių hibridą.

Grįždami į Groot Brak užsukom patyrinėti miestelio žavingu pavadinimu Knysna. Man jis patiko iš pirmo žvilgsnio, nes 1) besiparkuojant mašiną pro šalį ramiai sau praėjo ir dar su manimi pasisveikino antra šioje kelionėje sutikta moteris su milžinišku nešuliu ant galvos; 2) pagrindinė miestelio gatvė buvo maloniai neišfifierinta ir dvelkė tikru afrikietišku bardakėliu, kas Garden Route nėra dažna (tiesa, antro apsilankymo metu Knysnoje radau ir neapsakomai baltą kvartalą, kuris išvis turbūt nutaręs apsieiti be žmonių; bet apie tai vėliau); 3) apturėjau nerealiausią visos kelionės apsipirkimą.

Viename iš daugelio improvizuotų turgelių, kuriuose turistai viliojami įvairaus meninio lygio “etninėmis“ skulptūrėlėmis, radau porą labai mielų iš akmens išskobtų begemotukų. Pardavėjas baisiai manimi apsidžiaugė, suvyniojo pirkinį į reklaminį prekybos centro lankstinuką ir ėmė kažko aplink ieškoti. Mes su Alwinu kažką aptarinėjome pernelyg nekreipdami dėmesio į jo susirūpinimą, bet galiausiai visgi buvome priversti dėmesį atkreipti, kai šis atėmė iš pro šalį ėjusio savo draugelio žalią prekybos centro maišelį, įdėjo į jį mano pirkinį ir išdidžiai jį man įteikė. Tobula. Galiu pasigirti, kad originalią pakuotę išsaugojau, įteikiau broliui, o šis ją lyg ir ketino pasidėti lentynoje prie tikrosios dovanos.

This slideshow requires JavaScript.

Vakare dar su Alwino mama nuvažiavome į vietos didmiestį George pavakarieniauti. Parsivežėme po kalną nesuvalgyto maisto ir įspūdžius apie labiausiai vargšą automobilių aikštelės sargą, kuris geras 5 minutes bandė iškrapštyti niekam tikusį vairuotoją iš vietos, kurią tas turėjo užleisti mums.

 

Trylikta diena 

Alwinas su mama vėl važiavo į spektaklį Oudtshoorne, ir beveik visą dieną lijo, tad aš pasiėmiau išeiginę ir iki pat pavakarių pratysojau svetainėje su knyga rankose ir kate ant pilvo. Labai patiko.

Mama Africa: laivai ir bangos

Vienuolikta diena

Dienos projektas buvo aplankyti netoliese esantį Mossel Bay miestelį, pagarsėjusį tuo, jog čia Bartolomėjus Diasas 1488 m. pirmą kartą išlipo ant Pietų Afrikos kranto, taip pradėdamas ilgą, turiningą ir nelabai gražią Europos kolonistų epochą. Tąkart vietiniai jį akmenimis išginė lauk, bet po kelių metų užsuko Vasco da Gama, o po to jau pasipylė visa šutvė nuotykių ieškotojų.

Mossel Bay turi gan įspūdingą, iš kelių dalių sudarytą muziejų, kuriame yra ir atributų iš portugalų užkariautojų laikų, ir senovinė akmeninė klėtis, ir vietinės augalijos pavyzdžių, ir jūros kriauklių muziejus, ir dar laivybos muziejus su Diaso karavelės kopija. Tarp portugališkų atributų yra 500 metų senumo medis, kurį jūrų keliautojai naudojo kaip savotišką pašto dėžę: ant jo šakos pririštame bate palikdavo žinutes priešinga kryptimi plaukiantiems laivams. Dar stovi pora sunkiai randamų kryžių, kuriuos lyg ir statė Diasas, lyg ir ne.

Laivybos muziejuje prisilinksminome Renesanso laikų jūriniuose žemėlapiuose ieškodami Lietuvos (ne kažką teradome). Bet įspūdingiausias muziejaus eksponatas yra tiksli Diaso karavelės kopija, kuria 1988 m., jo kelionės 500-ojo jubiliejaus proga, jungtinė portugalų ir pietų afrikiečių komanda pakartojo kelionę iš Lisabonos į Mossel Bay. Reikia pastebėti, kad aš tokio dydžio laivu per vandenyną tikrai neplaukčiau. Ten, kur šiuolaikinėje karavelės versijoje buvo įrengtos kajutės ir tualetas, Diaso laikais buvo vienas didelis sandėlis, o miegodavo chebra ant denio, turbūt smarkiai tikėdamasi, kad naktį nelis.

This slideshow requires JavaScript.

Nuosekliai apžiūrinėdami visus muziejaus kampelius praleidome geras tris valandas, tad galiausiai baisiai išalkome ir pro paskutinius laivybos eksponatus prabėgome gan paskubomis. Pietūs pasisekė gan neblogai, o mus aptarnavęs vyrukas: 1) buvo pagiringas ir pats tai pripažino; 2) turėjo tokius išfifierintus antakius, kad net Conchita nesupeiktų. Labai žavu.

Papietavę nuvažiavome į miesto rytuose esantį St. Blaize kyšulį, kur turėjome progos stebėti kelių nelaimėlių banglentininkų manevrus. Nelabai jiems ten sekėsi, ir ant kranto rėkaudami “Duuude…“ jie atrodė kur kas įspūdingiau nei galynėdamiesi su bangomis. Dar pasivaikščiojome pakrantėmis uolomis apžiūrinėdami archeologų pamėgtas olas, kol priėjome vieną, kurioje kažkas gyvena. Tada mandagiai apsisukome ir grįžome atgal. Su lingvistiniai nuotykiais nusipirkome ledų ir dar šiek tiek pažiūrėjome į vargšus banglentininkus.

Tada dar nuvažiavome pasivaikščioti po miestelio centrą, bet nieko labai įdomaus ten neradome. Tik porą bažnyčių ir “Chemist & Druggist“ įstaigą, kurios iškaba privertė susidomėti, kuris ką pardavinėja.

This slideshow requires JavaScript.

 

Mama Africa: Surikatos, Timberlake ir alpinizmas

Devinta diena

Apsupta bangų mūšos visą naktį prašnarpščiau kaip kūdikėlis, o prabudusi ryte net cyptelėjau iš džiaugsmo – vaizdas pro langą atrodė štai taip:

O vaizdas iš terasos: štai taip. Iš principo, viešėdama čia vaizdų kokybe nesiskundžiau.

Papusryčiavę visų pirma pravažiavome per Groot Brako centrą aplankyti pašto ir apžiūrėti kitų svarbių vietos objektų, pvz., batų gamyklos. Dar ten yra Brak upė, kaip tik šalia įtekanti į vandenyną, trys tiltai, buvusioje traukinių stotyje įsikūręs puikus restoranas “Transkaroo“ ir legendomis apaugęs baras “McNasty’s“, kurį mes privaloma tvarka įtraukėme į lankytinų objektų sąrašą. Palei vandenyno krantą stovi krūva tuščių vasarnamių, kurie vasarą turbūt būna pilnesni, o šiaip miestelyje gyvena apie 10 tūkst. žmonių.

Beje, Groot Brak patenka į PAR pakrantės atkarpą, vadinamą Garden Route. Kaip galima suprasti iš pavadinimo, aplink daug žalumos, o Gineso rekordų knyga sako, kad šio regiono klimatas yra antras pagal švelnumą pasaulyje po Havajų. Temperatūra visus metus tvarkingai laikosi tarp 10 ir 28 laipsnių šilumos, o tai skamba labai neprastai.

Kadangi buvo šeštadienis, nutarėme nuvažiuoti į ne per toliausiai esančiame Sedgefield miestelyje savaitgaliais vykstančią mugę. “Ne per toliausiai“ reiškia apie 60 km, bet aš prie šitų atstumų jau buvau maždaug pripratusi. Jei Keiptaune panorėjus galima apsiriboti maždaug 10 km spinduliu esančiomis atrakcijomis, tai Groot Brake tokie reikalai neišdegs.

Mugėje radome daug visokių margumynų, įskaitant medinių surikatų šeimyną (ką tik sužinojau, kad “meerkat“ yra afrikaans žodis, kas dabar jau atrodo visiškai logiška), mielą pakabuką su delfinu man bei didelių susuktų blynų su cukrumi ir cinamonu. Man kažkokius panašius kepdavo močiutė. Kadangi atvažiavome vėlokai, didžioji dalis maisto jau buvo išparduota ir suvalgyta, bet amatininkai ir muzikantai dar darbavosi pilnu tempu. Autentiškos PAR patirties užtvirtinimui kažkas gitara brazgino Rodriguezo “I Wonder“. Žodžiu, visai smagiai pasibastėme tarp prekystalių.

Važiuodami atgal užsukome į “organišką kaimelį“ fantastišku pavadinimu Timberlake. Prisižiūrėjome menų iš plastikinių butelių, vištų, labai skaniai pavalgėme aptarnaujami nuostabiai ekscentriško padavėjo, o aš vos nepraradau galvos padedama kuo nekalčiausio frisbio. Nebloga viešnagė.

Toliau pravažiavome už maždaug 20 km nuo Groot Brako esantį vietinį didmiestį George, kuriame Alwinas iš paskutiniųjų bandė sugalvoti kokių nors potencialų turistą galinčių sudominti dalykų, bet jam nelabai pavyko. Man didžiausią įspūdį paliko airiškas pubas “The Shenanigans“. Jei kada nors turėsiu kvailumo atidaryti airišką pubą, būtinai pasiskolinsiu šį pavadinimą.

This slideshow requires JavaScript.

Kadangi grįžus iš klajonių dar buvo nemažai laiko iki saulės laidos, išėjome pasivaikščioti paplūdimiu. Sužinojau, kad maudytis negausiu, nes ten daug ryklių, piktų srovių ir štai tokių bjaurybių kodiniu pavadinimu “blue bottles“. Bet užtat prisižiūrėjome žvejų, į jų laimikį besitaikančių ir juokingai bebėgiojančių žuvėdrų bei kitokių paukštukų. Paukštukai labai nenorėjo būti fotografuojami.

Pasiekę Brak upės žiotis, sugalvojome užsilipti ant tokios gan nežemos uolos ir prabangiai ant jos pasėdėti. Planas buvo neblogas, ropojimas į smėlio kopą graibantis už kiekvieno augalėlio – šiaip sau. Bet nieko, pavyko. Pasėdėjome, pasigėrėjome vaizdu. Tada teko ropoti žemyn, ir buvo šiek tiek baisu. Alwinas patarė man mesti savo šlepetes žemyn nuo kopos, kad nereikėtų laikyti rankose; tai aš ir numečiau: vieną žemyn, kitą į krūmą. Tada dar teko ropoti ne tik žemyn, bet ir šiek tiek į kairę, krūmo link, ir visa tai daryti isteriškai žvengiant. Trumpai tariant, mano šviesiai geltoni džinsai po viso šito buvo ne visai geltoni.

Vis dar žvygaudami nuėjome iki upės, pafotografavome saulėlydį, užsilipome į dar vieną uolą, pasijutome kaip tikri nuotykių ieškotojai. Tada pavargę nuo nuotykių grįžome namo vakarieniauti ir su Alwino mama žiūrėti afrikaniškų muilo operų.

This slideshow requires JavaScript.

Mama Africa: Į rytus

Aštunta diena

Ryte susikrovėme lagaminus, susipažinome su Davido bičiule, kuri atskrido iš Anglijos perimti iš mūsų svečiavimosi estafetės, ir paskutinį kartą papusryčiavome sodelyje po jazminų krūmu. Tada su visais, ypač su šunimis, atsibučiavome ir iškeliavome rytų kryptimi.

Google Maps sako, kad nuo Davido iki Alwino tėvų namų yra 404 km, bet mes dar pakeliui nusukome į piečiausią Afrikos tašką, kuriame susitinka Atlanto ir Indijos vandenynai, – Cape Agulhas, arba Adatos kyšulį. Tad kelionė truko didžiąją dienos dalį, ir tikslą pasiekėme jau praktiškai miegodami.

Pro pajūrio miestelio važiuojant prie Adatos kyšulio, pirmą kartą išvydau atominio mėlynumo Indijos vandenyną. Uch, gražuma. Priparkavę tanką, patį pačiausią tašką pasiekėme pėsčiomis ir radome prie paminklo besifotografuojančius vietinius turistus. Po to jie visi susėdo į vieną pikapą (kurį pietų afrikiečiai vadina bakkie) ir iškeliavo savais keliais. Aš dar spėjau įsilipti į Indijos vandenyną bei suorganizuoti asmenukę su pusantro žmogaus, ir staiga užgriuvo kitų turistų minia.

Užsidėjome pliusiuką ir iškeliavome ieškoti pietų, kuriuos radome čia pat, labai mėlyname restorane su labai daug išmintingų afrikaniškų žodžių ant sienų. Ant sienų dar buvo ir nemažai įspėjimų apie draudimą fotografuoti, bet tuos aš pamačiau tada, kai jau buvau viską nufotografavusi. Beje, čia turbūt buvo ta vieta, kur paklausta, kokių turi sulčių, padavėja išvardijo skurdų pasirinkimą: “Apelsinų… ananasų… guavų…“. Tai jau spėkit, kurias ėmiau.

This slideshow requires JavaScript.

Į Groot Brak atvažiavome jau gerokai sutemus, tad nieko doro jau nepamačiau. Bet susipažinau su Alwino mama ir 8.5 kg sveriančia kate Boots, o tai jau šis tas.

Mama Africa: Paminklas, sodas ir kalnas

Septinta diena

Paskutinę dieną prieš paliekant Keiptauną ir patraukiant į rytus nutiko keistenybė: ryte kalnas buvo pasislėpęs po labai jau kukliu debesiuku, o prognozės žadėjo, kad po pietų debesiukas ir visai išnyks. Aleliuja!

Ta proga pirmą dienos pusę paskyrėme kelionei prie paminklo afrikaans kalbai. Jis suręstas už 60 km į šiaurės rytus nuo Keiptauno centro esančiame Paarl mieste. Tiksliau, jo pakraštyje, ant kalno, su nuostabiu vaizdu į aplink Paarl plytinčius vynuogynus ir kitus ūkius. Pats paminklas šiek tiek primena kosminę stotį ir yra labai fotogeniškas, tad geriausiai apie jį turbūt papasakos nuotraukos.

This slideshow requires JavaScript.

Šalia paminklo dar radom ūksmingą parkelį, kuriame taip ir norisi susiorganizuoti kokį nuotykį.

This slideshow requires JavaScript.

Nuodugniai iš visų pusių ištyrinėję paminklą, nutarėme dar užsukti į netoliese esantį Fairview vyno ir sūrio ūkį, kuris garsėja ne tik vynu bei sūriu, bet ir ožiais. Mums irgi nusišypsojo laimė išvysti ramiai sau bokšto langelyje medituojantį raguotąjį. Na, o išvydusi sūrių ir džemų pasirinkimą išsigandau, kad man dabar teks nusipirkti visko po truputį, nes viskas atrodė nuostabiai. Susivaldyti visgi pavyko, o mano senelis lauktuvėms gautą stiklainį konservuotų mandarinų su kardamonu turbūt į banko seifą pasidėjo. Šiaip ar taip, mudu su Alwinu prisipirkome sūrio, džemo ir šviežios duonos ir iškeliavome atgal į Keiptauną kombinuoti pietų su antru dienos planu: Kirstenbosch botanikos sodu.

Pietūs vyko žalutėlėje minkštutėlėje Kirstenbosch pievoje po medžiu. Pasisotinę pasidėjome likusius lobius bagažinėje ir su viltimi, kad sūriai neištirps, išėjome pasivaikščioti po sodą. Oras tobulas, aplink žaluma, takai įkalnėn, vis gražėjantis vaizdas žemyn – nuostabi popietė.

This slideshow requires JavaScript.

Baigę turnė po sodą, su jauduliu širdyse ir dar didesne viltimi, kad sūriai bagažinėje neištirps, ėmėmės didžiojo savaitės projekto – kelionės į Stalo kalną. Pasisukinėję po į darbo dienos pabaigą jau tirštėjantį eismą, šiaip ne taip užkilome iki apatinės keltuvų stoties (302 m virš jūros lygio), atsižvelgdami į parkavimo situaciją sklandžiai ją pravažiavome ir už mažiausiai 500 m šiaip ne taip radome vietą mašinai – aiškiai ne mes vieni savaitę laukėm šio išganingo momento.

Kadangi bilietus jau turėjome nusipirkę internetu, išdidžiai pražygiavome vinguriuojančią eilę prie kasos ir ne taip išdidžiai stojome į dar ilgesnę eilę prie keltuvų. Bestovint eilėje galima buvo apžiūrėti senuosius keltuvus (pirmieji smalsius ir drąsius turistus į kalną ėmė kelti 1929 m.) ir pasifotografuoti. Ai, dar paklausyti priešais stovinčių turistų z Warszawy gagenimo.

Susigrūdus į keltuvą ir ėmus kilti, krūva amerikiečių mergų ėmė žviegti, kad “this was not a good idea“, bet iš tikrųjų nieko ten baisaus. Stovi sau ramiai, tau į šoną įremta viena alkūnė, į žandą kita, keltuvas sukasi ratu, tad teoriškai turėtum fotografuoti visus vaizdus iš eilės, o praktiškai daugiausiai pasitaiko bendrakeleivių ausų. Šiaip ar taip, viršūnę (1067 m) pasiekėm be didesnių nuotykių, o čia jau kaip ir galiu palikti jus su milijonu nuotraukų.

This slideshow requires JavaScript.

Vakare po visos turiningos dienos dar sugebėjome išeiti į miestą patyrinėti naktinio gyvenimo. Radome porą visai mielų bariukų, o aš susipažinau su labai nuotaikingu Alwino bičiuliu Jono.

Tai tiek Keiptauno. Rytoj važiuojame į Groot Brakrivier!

Mama Afrika: Evitos peronas ir aliuminio puodelis

Šešta diena

Žinau, ką visi labiausiai nekantraujate sužinoti, ir apgailestauju dėl sudaužytų vilčių: ne, kalnas iš po debesies dar neišlindo. Šeštosios dienos tikslas: į šiaurę nuo Keiptauno esantys Darling ir Tulbagh miesteliai.

Mielasis Darling yra už 75 km nuo Keiptauno, ir esminė jo atrakcija yra “Evitos peronas“, kuriame bazuojasi vienas garsiausių PAR komikų Pieter-Dirk Uys ir žymiausias jo alter ego – Evita Bezuidenhout. Evita jau kelis dešimtmečius žavingai plasnodama blakstienomis kapoja visokio plauko politikus: nuo apartheido laikų šulų iki dabartinio prezidento ir keturių jo žmonų. Šalia “perono“ yra museum/nauseum, prigrūstas pačių įvairiausių daiktų, menančių ir šviesesnes, ir tamsesnes PAR istorijos puses. Sodelyje galima rasti tokių šedevrų, kaip Winnie Mandela vonioje su undinės uodega bei futbolininko koja.

Pats peronas yra visiškai įspūdinga vieta su žvaigždėtą nakties dangų primenančia lempučių divizija, daugybe spalvų ir dar daugiau ant sienų kabančių menų, ypač Evitos portretų klasikų stiliumi. Mes ten išgėrėme kavos su scones (anglai dėl kavos nepritartų…), o po to aš moterų tūlike radau įrėmintus batelius, kuriuos Evitai padovanojo Imelda Marcos, ir ant kurių jai užlipo Fidelis Castro.

This slideshow requires JavaScript.

Ištyrinėję peroną nelabai sugalvojome, ką čia dar šiame metropolyje nuveikus, bet radome miestelio muziejų. Tada paaiškėjo, kad jis dabar uždarytas pietums, ir mes dar turime gerą pusvalandį. Išėjome pasivaikščioti ir gan greitai pasiekėme centrinę gatvę, kurioje radome vaizdą, kurį aš visiems pristatau kaip priežastį, dėl kurios apskritai verta važiuoti į Afriką: uniseks kirpyklą bei šaldytuvų taisyklą viename. Kai vėliau papasakojome apie šį perlą Davidui, jis pastebėjo, kad abi paslaugos turbūt atliekamos tais pačiais įrankiais.

This slideshow requires JavaScript.

Miestelį apėjome gan greitai, bet grįžę prie muziejaus atradome, kad jis jau veikia. Tada paaiškėjo, kad jis lyg ir nelabai veikia, nes didžiojoje jo salėje daromas remontas. Bet mus vis tiek gali įleisti į kitas patalpas bei į didžiają salę su sąlyga, kad už nieko neužkliūsim ir neužsimušim. Labai gerai.

Muziejus pasirodė gan įspūdingas – nors miestelis nedidukas, bet jo gyventojai sukaupė ir muziejui paaukojo didžiulį kiekį drabužių, knygų, baldų, namų apyvokos reikmenų ir kitų daiktų. Didžiojoje salėje įrengtos kelios patalpėlės, kuriose skrupulingai atkurta XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Darlingo gyventojų buitis: virtuvė, svetainė, vaikų kambarys ir t.t. Kitose salėse radome pastoriaus kambarį, mokyklėlę, rūbinę ir netgi mini sviesto gamyklą (1899 m. į Darlingą atsibeldė du švedai ir įkūrė sviesto gamybos verslą). Atskiroje pašiūrėje laikomi senoviniai žemės ūkio prietaisai, vežimai, ir netgi telpa nedidelis pirmykščių vietos gyventojų kampelis.

Didžiausias siurprizas laukė Darlingo žydų skyrelyje: tarpukario Lietuvos užsienio pasas ir mūsų laikų Lietuvos žemėlapis. Aš ir prieš tai žinojau, kad dauguma PAR žydų yra litvakų kilmės, bet vis tiek buvo netikėta tokiame mažame muziejuje rasti tiesioginį to įrodymą.

This slideshow requires JavaScript.

Apžiūrėjus muziejų, daugiau veiklos Darlinge nebeliko, tad perėjome prie antros dienos plano dalies: už beveik 100 km į rytus esančio Tulbagh miestelio. Jame buvome numatę kelis tikslus: apžiūrėti istorinę Cape Dutch architektūrą, kuria Tulbagh garsėja, užsukti į restoraną “Paddagang“ (“Varlių takas“) ir parvežti Davidui šokolado iš vietinio fabrikėlio.

Atvažiavę ir prisiparkavę prie turistų informacijos biuro greitai sužinojome, kad šokolado fabrikėlis šiandien nedirba, o “Paddagang“ dirba nuo kažkokio pietums netinkamo laiko (tikėtina, kad nuo 18 val.). Na nieko, pagalvojome, ir išėjome pasivaikščioti po senoviniais namais baltuojančią Kerk gatvę su tikslu kur nors rasti maisto. Radome skaitytojų ir katinų restoraną viename, bet jis irgi dar neveikė. Perėjome į pagrindinę miestelio gatvę ir patraukėme link kažkokios maitinimo įstaigos, kurią mums buvo pažymėjusi informacijos biuro darbuotoja, bet pakeliui radome restoraną su pastogėje prilipdytomis kėdėmis ir nutarėme, kad šitas atrodo teisingai.

Gerai nutarėme, nes užsisakius maisto prie mūsų netrukus prisistatė restorano savininkė ir dalykiškai atsirėmusi į stalą ėmė tardyti iš kur mes, ar aš kalbu afrikaniškai, o kodėl aš tada suprantu afrikaniškai, o kur ta Lietuva, o kur mes jau lankėmės, o kodėl ten nebuvom, žodžiu, kitąkart reikėtų paskambinti jai, bo kitaip galim visas geriausias vietas praleisti, o jie čia Tulbaghe mėgsta jodinėti ir gerti vyną, o jos kumelaitės vardas Twinkling Toes, o jie čia Tulbaghe nelabai turi progų puoštis, todėl visos moterys turi tik po vieną prabangią suknelę, kurią užsivelka kartą per metus, ir ji svarsto, kad kitąmet turbūt reikės apsikeisti sukniomis su kaimyne. Žinot, o šitai egzotiškai mergaitei reikia kažką padovanoti. Tad atnešė iš restorano butelį desertinio vyno “Sopkoppie“ ir dar priedo vintažinį aliuminio puodelį, kuris PAR yra tokia pat gili tradicija, kaip ir SSRS. Tada apsikeitė su Alwinu elektroninio pašto adresais ir išėjo dažytis plaukų. Reikia pastebėti, kad tai buvo viena įdomesnių kelionės pažinčių.

Krizendami baigėme savo vėlyvus pietus, apžiūrėjome likusią pagrindinės gatvės dalį, grįžome į Kerk gatvelę pasigrožėti baltaisiais namukais, ir užėjome į jau atsidariusį “Paddagang“ deserto. Restorano sode vaikštinėjo povai ir perlinės vištos, kurių lietuvišką pavadinimą aš išgooglinau tik kitą dieną.

Galiausiai dar nuvažiavome prie uždaryto šokolado fabriko – nuo įkalnės atsivėrė įspūdingas saulėlydžio vaizdas, kuriam pikantiškumo suteikė šalimais dunksantys apgriuvę fermos pastatai ir tai šen, tai ten pasirodantys vietiniai. O tada su mano GPSo įgūdžiais ir tik vienu mini apsisukimu grįžome į Keiptauną.

This slideshow requires JavaScript.

Briuselis: Ketvirta (a.ka. Errorų) ir penkta dienos

Ketvirta diena

Atsikėlusios su Gabija susiruošėme pusryčius kaip tikrame viešbutyje – su omletais, apelsinų sultimis, kruasanais ir kava. Bepusryčiaudamos galutinai apsisprendėme dėl dienos programos ir iškeliavome jos vykdyti. Taip ir prasidėjo tai, kas vėliau buvo pavadinta errorų diena.

Planas buvo labai paprastas: nukakti iki šiaurinės miesto dalies ir ten įsikūrusio Tolimųjų Rytų muziejaus, pietums vėl nuvažiuoti pas Eglę, po pietų apžiūrėti kurį nors iš Cinquantenaire parko muziejų, tada suvalgyti Antoine bulvyčių ir galbūt apsipirkti. How hard can it be?

Iš pradžių metro stotelėje nusipirkome bilietus: Gabija turėjo išganinguosius 2 eurus, tad pirko vienkartinį bilietėlį, o aš monetų išvis neturėjau, todėl mokėjau kortele. O jau kad mokėjau kortele, tai ta proga nusipirkau bilietėlį dviems kelionėms ir sutaupiau cielus 30 centų. Sėdome į 3 arba 4 metro – nebepamenu – ir išvažiavome. Kelionei įpusėjus metro išlindo iš po žemės ir virto tramvajumi, kas suteikė mums proga apžiūrėti gan nesimpatiškus šiaurinius Briuselio rajonus.

Išlipusios reikiamoje stotelėje, ėmėme tyrinėti mano paskubomis pasigriebtą didesnį žemėlapį, kuriame mūsų Araucaria stotelė pažymėta buvo, o pats muziejus kaip ir nelabai, bet šalimais buvo kažkoks taškas su užrašu “Pagodes“, tad ten ir pasukome. Tas taškas buvo ne visai toje pusėje, kur, mano manymu, turėjo būti muziejus, tad aš šiek tiek pasiblaškiau kartodama “error…error…“, bet galiausiai abi nuėjome pagal žemėlapio rodmenis.

Aišku, rodmenys buvo neteisingi. Perėjusios plačią aptvertą gatvę ir ja paėjusios kokį 100 m išvydome mums reikalingą pagodos stogą, bet jis kažkodėl buvo kitoje gatvės pusėje, o atgal pasukti mums buvo ne lygis, tad teko parkelį taip normaliai apeiti ratu. Galų gale radusios įėjimą pasukome link egzotiškai raudonuojančių muziejaus pastatų, o Gabija pakeliui pasakė du esminius dalykus: 1) “geriau jau ten būtų tualetas, nes man reikia NIAU!“; 2) “gerai, kad bent nelyja…“ Nuo pastarojo teiginio praėjus 5-10 sekundžių, ėmė lynoti.

Priėjusios muziejų, ant durų pasiskaitėme apie tai, kad soriukas, jis yra renovuojamas, todėl uždarytas. Atsiprašome už galimus nesklandumus. Tai ką, pafotografavome pastatus iš lauko, parašėme Eglei žinutę, kad atvažiuosime anksčiau nei planuota, ir pasukome atgal link stotelės. Ten paaiškėjo, kad jei išlipusios iš tramvajaus būtume paėjusios kokius 10 metrų tinkama kryptimi, būtume pamačiusios muziejaus stogus ir sutaupiusios 10-15 minučių, kurios vėliau pasirodė besančios gan svarbios.

Kadangi dar nebuvo pasibaigusi bilietėlių galiojimo valanda, į tramvajų įlipome ramia siela. Tačiau kol pasiekėme De Brouckère stotį, kur reikėjo persėsti į kitą metro, valanda jau buvo pasibaigusi. Ką tokiu atveju darytų normalus briuselietis? Nesukdamas galvos liptų į reikiamą metro ir pavažiuotų tas nepilnas 10 minučių be jokių nuotykių, nes kontrolė ten praktiškai neegzistuoja. Tačiau ką nutarė daryti moterys, kurių tautiečiai Europoje negarsėja pernelyg aršiu sąžiningumu ir kurios, matyt, jaučia kažkokį poreikį tai kompensuoti primygtinai civilizuotu elgesiu? Jos nusprendė išeiti iš metro zonos ir įsigyti naujus bilietėlius. Tiksliau, aš jau turėjau dvigubą bilietėlį, tad man reikėjo jį tik pažymėti, o Gabija (dabar jau be išganingųjų 2 eurų) nuėjo pakartoti mano strategijos ir taip pat įsigyti dvigubą bilietėlį mokėdama kortele.

Čia aparatas springdamas iš piktdžiugos vietoje bilietėlio Gabijai išmetė kvituką, kur prancūzų ir olandų kalbomis buvo parašyta, jog ji dabar turėtų eiti ieškoti kažkokio kiosko, ir jame išsikeisti kvituką į bilietuką, bo tiesiog su kvituku važiuoti negalima. Kai šitą istoriją pasakojau kolegoms, Giedriukas sukrykštė: “Jo! Aš irgi tokį buvau gavęs! Iki pat maršruto galo nuvažiavau, kol supratau, kad čia gal visgi ne bilietas…“ Aišku, ir briuseliečiai, ir dauguma normalių turistų būtų padarę tą patį, bet mes juk lietuvės, vykdančios kompensavimo misiją. Mes taip daryti negalime, tad išėjome dairytis mitinio kiosko.

Išlipome į gatvę, nieko neradome, nusileidome atgal, nieko neradome, radome vietinį dėdę darbininką, Gabija prancūziškai šiaip ne taip išmušė iš jo, kad reikia vėl lipti viršun ir eiti “à la droite, à la gauche, à la droite“ ar galbūt atvirkščiai. Išlipome į gatvę, ėjome ir į droite, ir į gauche – nieko. Šitoje vietoje visi, kam pasakojau šią istoriją, paklausė: “O pala, tavo draugė vis dar nebuvo radusi tualeto?“ Nope. Ne tualetas mums tada rūpėjo, nes su Egle turėjome susitikti jau maždaug prieš 5 minutes.

Čia aš nedrąsiai pasiūliau, kad galbūt būtų logiška bent trumpam pamiršti  kvituką ir arba kur nors išsikeisti pinigus į smulkesnius ir bandyti laimę nusipirkti bilietą monetomis, arba važiuoti zuikiu, nes Eglė buvo pasakojusi, kad šitas užsiėmimas vietinių tarpe irgi yra labai populiarus. Kadangi aplinkinėse parduotuvėse buvo ilgos eilės, pasirinkome antrąjį variantą ir, per daug nesileidžiant į detales, šio sprendimo rezultatas buvo saugiai už metro vartelių stovinti Gabija ir metro vartelių prispausta aš. Jei iš to šoko nebūčiau atšokusi atbula, planas turbūt netgi būtų pavykęs, bet atbula aš atšokau, tad su išnaudotu bilietėliu likau už vartų. Kaip vėliau savo tuometinę būseną apibūdino Gabija: “Na, aš turėjau problemą, ir ta problema staiga persikėlė Rustei…“

Visa pikta kaip velnias nužygiavau prie bjaurybės automato, sumokėjau kortele, ir žiū, jis nesiginčydamas išdavė man normalų bilietėlį. Vis dar pikta nužygiavau pro vartelius pas Gabiją, o tada jau teko galutinai pasiusti, nes paaiškėjo, kad teturiu vieną pirštinę. Tą pačią, kur pirkau dar studijų laikais ir sugebėjau sėkmingai išnešioti 7 metus. Išvydusi šį errorą netekau viso ūpo, kuris dar per kažkokį stebuklą buvo užsilikęs, ir jau susitaikiusi su pirštinės netekimu eskalatoriumi keliavau metro link, bet Gabija įkalbėjo dar nueiti pažiūrėti, ar ta pirštinė kartais prie nelemtųjų vartelių. Tai aišku, kad guli. Vėl pergalingai pražygiavau pro vartelius (šiek tiek krūpčiodama iš baimės, kad neprispaustų), atgavau savo turtą, pasižymėjau bilietėlį, aparatas nustatė, kad aš esu tranzitinis keleivis su pomėgiu tuo pačiu keliu eiti daug kartų, ir taip mudvi galų gale gavome teisę važiuoti į Schumano aikštę pavėluotų pietų.

Susitikus su Egle ir praėjus pastato apsaugą, Gabija plonyčiu balsu pasiteiravo: “Hm, o kur čia tualetas?…“ Aišku, tada dar kokias 10 minučių lakstėm ratu ieškodamos neužrakinto tūliko. Visiška errorų diena.

Papietavusios ėmėmės vykdyti tolesnę dienos programą ir aplankyti bent vieną veikiantį muziejų. Iš Cinquantenaire parko siūlomų variantų pasirinkome Meno ir istorijos muziejų, kuris yra didžiulis, tad nutarėme susitelkti į meno dirbinius iš tų regionų, su kurių senovės kultūra nesame artimai susipažinusios, – abiejų Amerikų, Azijos, Okeanijos ir islamo šalių. Pastaroji ekspozicija mudviem padarė turbūt didžiausią įspūdį, nors ir Pietų Amerikos indėnų meno kolekcija labai įdomi.

Pavargusios ir išalkusios per baisinį lietų patraukėme į Place Jourdan, šįkart jau tikrai pasiryžusios puikiosioms pono Antoine bulvytėms. Nors oras buvo tragiškas, po Antoine kiosko stogeliu bulvytes iš po padažo žvejojo gan nemažai žmonių, o ir eilė mums valgant nė kiek netrumpėjo. Nežinau, koks velnias mane privertė pasiimti didelę porciją, bet buvo sunku. Labai skanu, bet sunku.

Pilvams pasiekus kritinę ribą, o lietui net neketinant nustoti, atšaukėme planą apsipirkti ir grįžome į Schuman metro stotį, iš kurios be jokių errorų pasiekėme namus. Buvo penktadienis, tad Eglė jau buvo spėjusi pasinaudoti trumpesnėmis darbo valandomis ir grįžti namo ir nors kartą parėjusi nerado “dviejų lovoje drybsančių ir besiilsinčių katukų“. Kadangi iki vakarui numatyto Kalėdų eglės įžiebimo ir šviesų spektaklio Grand Place dar buvo likę nemažai liko, drybsojimas ir poilsis vis tiek įvyko pagal įprastą programą.

Po kelių valandų galų gale išsiruošėme mėgautis Kalėdų dvasia ir nuėjome į Grand Place. Kas pusvalandį vykęs šviesų spektaklis jau buvo prasidėjęs, bet nieko rimto nepraleidome: ant gražiųjų aikštės pastatų pagal muziką blyksėjo šviesos ir buvo visai miela, bet su šiemetiniu Vilniaus arkikatedros gėriu nepalyginsi. Pasirodymui pasibaigus pasivaikščiojome senamiesčio gatvelėmis ir pasažais, pawindowshopinome, pasidžiaugėme papuošimais, kol galiausiai atsidūrėme Saint-Catherine aikštėje įkurdintoje kalėdinėje mugėje. Kruopščiai apžiūrėjome maisto, stiklo, keramikos, dailės, tekstilės ir viso kito kioskus, Gabija rado netgi briedžio galvą, o pabaigoje apsistojome ties įvairiaspalviais kamuoliukais, iš kurių galima pačiam susirinkti savo svajonių kalėdinę girliandą. Abi merginos nutarė, kad joms tų kamuoliukų labai reikia, aš ilgai svarsčiusi nutariau, kad gal ne, o dabar jau lyg ir gailiuosi. Šiaip ar taip, kamuoliukais ir lemputėmis buvo apsirūpinta.

Jau gerokai sušalusios nutarėme Eglei parodyti rožinių drambliukų barą – jai patiko. Beje, jame radome štai tokio alaus plakatą:

Tai dabar sakykit: ar čia belgai nusirašė nuo lietuvių, ar lietuviai nuo belgų ir apsimetė, kad tas spanguolių gėralas yra Bobelio garbei, ar Bobelis savo pavardę nusirašė nuo belgų?

Parėjusi namo Eglė puolė gaminti savo svajonių girliandos, kurios iškilmingą įžiebimo ceremoniją pamenu jau kažkaip per miegus.
Penkta diena

Paskutinė mūsų viešnagės diena buvo šeštadienis, tad Eglė pagaliau galėjo prie mūsų prisijungti. Dienos tikslas buvo prieš išvažiuojant dar šiek tiek apsipirkti, tad iškeliavome į mūsų jau aplankytą Louise parduotuvių kvartalą. Oras pasitaikė neprastas, tad ėjome pėsčios.

Pakeliui apžiūrėjome jau besibaigiantį Marolles blusų turgų, kuriame turint laiko ir kantrybės išties galima rasti visokių lobių. Tada liftu pakilome prie Teisingumo rūmų, nuo kurių šįkart atsivėrė tikrai įspūdinga miesto panorama. Didelėje unviersalinėje parduotuvėje bandėme ieškoti mano užsimanytos kosmetikos, bet neradome, tad tolesnis punktas buvo parduotuvėlė Dille & Kamille. Įsivaizduokite Alan Deko, Tiger ir dar gal šiek tiek Jysk hibridą, kur visko daug, viskas labai gražu, skoninga ir visai nebrangu. Rojus ieškantiems smulkių dovanėlių arba namų apyvokos prekių. Eglė iš ten saujom tempia magnetukus atvirutėms prie radiatoriaus kabinti, o mes su Gabija tvarkingai susipirkome beveik visas lauktuves.

Po to dar stabtelėjome COS parduotuvėje, kur viskas buvo pasibaisėtinai gražu ir smarkiai už mano atostogų biudžeto bei lagamino ribų. Jei COS atsidarytų Lietuvoje, aš ten turbūt pamažu susipirkčiau visą garderobą.

Baigusios trumpą, bet nuotaikingą pirkinių sesiją, nusileidome atgal į Marolles papietauti mieloje, tik šiek tiek visokiais priskrudusiais reikalais trenkiančioje blyninėje. Man pavyko pasakyti “crêpes au saumon fumé“ ir nebūti perklaustai – turbūt todėl, kad sinchroniškai dar ir bakstelėjau į meniu. Niam niam.

Su pora stabtelėjimų dar kelioms lauktuvėms parvinguriavome namo ir interneto pagalba staiga supratome du dalykus: 1) mūsų skrydis šiek tiek anksčiau, nei manėme; 2) traukinys į Charleroi važiuoja tik kas valandą ir artimiausias bus už kažkur 20 min. Mūsų didelei garbei reikia paminėti, kad per tas 20 min į Gare du Midi mes visgi atkakome, bet laiko ieškoti tų pagerintų bilietų automatų nebeliko, tad sklandžiai perėjome prie plano B: dušmano. Jau atvykstant mus oro uoste labai kalbino įvairūs abejotino legalumo taksistai, bet mes buvo sąžiningos (žr. errorų dieną) ir nelabai jais pasitikėjome. Eglė pasakė, kad pasitikėti jais galima, o ir pakliuvus į maksi kamštį, kaip neseniai nutiko Gyčiui, dušmanų vairuotojai ras kitą kelią, skirtingai nei oficialaus shuttlo vairuotojas, kuris ginkdie nepakrutins nė piršto, kad pagelbėtų psichuojantiems, į lėktuvus vėluojantiems keleiviams.

Atėjome labai laiku, nes vienas dušmanas jau kaip tik ieškojo paskutinių dviejų aukų. Atsibučiavome su Egle, abi buvome įsodintos į priekinę sėdynę prie vairuotojo ir patyrėme kelionę Bruxelles-Charleroi 140 km/h greičiu. Visai nieko buvo, ypač Gabijai, kuri nematė spidometro. Bet oro uostą pasiekėme sveikos, gyvos ir anksčiau už tą traukinį, į kurį pavėlavome. Daugiau nuotykių lyg ir nebuvo, neskaitant visuose ekranuose užstrigusios skrydžių informacijos lentelės, kuri niekaip nenorėjo mums parodyti, prie kurių vartų stovi lietuvių eilė į Ryanairą, bet čia jau toks minimalus erroras.

Parskridusios supratome, kad Briuselyje visgi buvo labai šilta.