Devinta diena
Apsupta bangų mūšos visą naktį prašnarpščiau kaip kūdikėlis, o prabudusi ryte net cyptelėjau iš džiaugsmo – vaizdas pro langą atrodė štai taip:
O vaizdas iš terasos: štai taip. Iš principo, viešėdama čia vaizdų kokybe nesiskundžiau.
Papusryčiavę visų pirma pravažiavome per Groot Brako centrą aplankyti pašto ir apžiūrėti kitų svarbių vietos objektų, pvz., batų gamyklos. Dar ten yra Brak upė, kaip tik šalia įtekanti į vandenyną, trys tiltai, buvusioje traukinių stotyje įsikūręs puikus restoranas “Transkaroo“ ir legendomis apaugęs baras “McNasty’s“, kurį mes privaloma tvarka įtraukėme į lankytinų objektų sąrašą. Palei vandenyno krantą stovi krūva tuščių vasarnamių, kurie vasarą turbūt būna pilnesni, o šiaip miestelyje gyvena apie 10 tūkst. žmonių.
Beje, Groot Brak patenka į PAR pakrantės atkarpą, vadinamą Garden Route. Kaip galima suprasti iš pavadinimo, aplink daug žalumos, o Gineso rekordų knyga sako, kad šio regiono klimatas yra antras pagal švelnumą pasaulyje po Havajų. Temperatūra visus metus tvarkingai laikosi tarp 10 ir 28 laipsnių šilumos, o tai skamba labai neprastai.
Kadangi buvo šeštadienis, nutarėme nuvažiuoti į ne per toliausiai esančiame Sedgefield miestelyje savaitgaliais vykstančią mugę. “Ne per toliausiai“ reiškia apie 60 km, bet aš prie šitų atstumų jau buvau maždaug pripratusi. Jei Keiptaune panorėjus galima apsiriboti maždaug 10 km spinduliu esančiomis atrakcijomis, tai Groot Brake tokie reikalai neišdegs.
Mugėje radome daug visokių margumynų, įskaitant medinių surikatų šeimyną (ką tik sužinojau, kad “meerkat“ yra afrikaans žodis, kas dabar jau atrodo visiškai logiška), mielą pakabuką su delfinu man bei didelių susuktų blynų su cukrumi ir cinamonu. Man kažkokius panašius kepdavo močiutė. Kadangi atvažiavome vėlokai, didžioji dalis maisto jau buvo išparduota ir suvalgyta, bet amatininkai ir muzikantai dar darbavosi pilnu tempu. Autentiškos PAR patirties užtvirtinimui kažkas gitara brazgino Rodriguezo “I Wonder“. Žodžiu, visai smagiai pasibastėme tarp prekystalių.
Važiuodami atgal užsukome į “organišką kaimelį“ fantastišku pavadinimu Timberlake. Prisižiūrėjome menų iš plastikinių butelių, vištų, labai skaniai pavalgėme aptarnaujami nuostabiai ekscentriško padavėjo, o aš vos nepraradau galvos padedama kuo nekalčiausio frisbio. Nebloga viešnagė.
Toliau pravažiavome už maždaug 20 km nuo Groot Brako esantį vietinį didmiestį George, kuriame Alwinas iš paskutiniųjų bandė sugalvoti kokių nors potencialų turistą galinčių sudominti dalykų, bet jam nelabai pavyko. Man didžiausią įspūdį paliko airiškas pubas “The Shenanigans“. Jei kada nors turėsiu kvailumo atidaryti airišką pubą, būtinai pasiskolinsiu šį pavadinimą.
Kadangi grįžus iš klajonių dar buvo nemažai laiko iki saulės laidos, išėjome pasivaikščioti paplūdimiu. Sužinojau, kad maudytis negausiu, nes ten daug ryklių, piktų srovių ir štai tokių bjaurybių kodiniu pavadinimu “blue bottles“. Bet užtat prisižiūrėjome žvejų, į jų laimikį besitaikančių ir juokingai bebėgiojančių žuvėdrų bei kitokių paukštukų. Paukštukai labai nenorėjo būti fotografuojami.
Pasiekę Brak upės žiotis, sugalvojome užsilipti ant tokios gan nežemos uolos ir prabangiai ant jos pasėdėti. Planas buvo neblogas, ropojimas į smėlio kopą graibantis už kiekvieno augalėlio – šiaip sau. Bet nieko, pavyko. Pasėdėjome, pasigėrėjome vaizdu. Tada teko ropoti žemyn, ir buvo šiek tiek baisu. Alwinas patarė man mesti savo šlepetes žemyn nuo kopos, kad nereikėtų laikyti rankose; tai aš ir numečiau: vieną žemyn, kitą į krūmą. Tada dar teko ropoti ne tik žemyn, bet ir šiek tiek į kairę, krūmo link, ir visa tai daryti isteriškai žvengiant. Trumpai tariant, mano šviesiai geltoni džinsai po viso šito buvo ne visai geltoni.
Vis dar žvygaudami nuėjome iki upės, pafotografavome saulėlydį, užsilipome į dar vieną uolą, pasijutome kaip tikri nuotykių ieškotojai. Tada pavargę nuo nuotykių grįžome namo vakarieniauti ir su Alwino mama žiūrėti afrikaniškų muilo operų.
Be pavadinimo 
Šlepetė į krūmą… Ilgai prisiminsiu.
Atgalinis pranešimas: Mama Africa: Pabaiga | Be pavadinimo