Heineken Open’er 2013: Rihannos diena

Pirma diena
Antra diena
Trečia diena
Ketvirta diena

Kadangi jau labai ilgai užtempiau vis šitą aprašymą ir per tą laiką įvyko krūva naujų kelionių ir atrakcijų, viską surašysiu trumpai ir drūtai:

– Mums jau kaip ir susitaikius, kad paskutinę dieną alkoholio nebus, Mykolas su Jurgita tik šast ir ištraukė puikaus balto vyno butelį. Pasirodo, anksčiau manė, kad tokiems patyrusiems alkoholikams vynas bus ne lygis. Teisingai, reikia palaukti, kol patyrę alkoholikai pabaigs visas atsargas, o tada jau net pats elegantiškiausias ir nekalčiausias gėrimas bus lygis.

– Važiavome į stileivų meką “H&M“, kur aš pareiškiau, kad nieko nepirksiu, nebent rasčiau suknelę Stepheno ir Rūtos vestuvėms. Radau. Dar tame prekybos centre radau žavingą papier mâché drambliuką be akyčių. Ir visi sėkmingai pavalgėme, nors turbūt gerasis užmiesčio viešbutukas nostalgiškai šmėsčiojo visų atmintyje.

– Viktorija tuo metu nuo ankstyvos popietės kartu su pulku lenkų paauglių laukė Rihannos koncerto.

– Grįžę iš apsipirkimo, susipakavome visus turtus ir nusinešėme į autobusiuką. Autobusiuką pasistatėme prie vartų, kad po koncerto galėtume kaip tikri spartuoliai patys pirmi apleisti teritoriją. Vakaro saulės spindulių pašildyti Mykolas su Jurgita prisiminė, kad turi dar du butelius “devynerių“, kas iškart pakėlė kolektyvo nuotaiką. Prie autobusiuko atsirado pledukas, buvo ištrauktos sultys ir kola (vakaro citata: “Ė, o tai gal geriau Colos su sultim nemaišyt, bo blogai bus?“). Paskutinis polaroidas užfiksavo daug plikų pilvų ir ne ką mažiau aplink romantiškai sustatytų mašinų. Iš mėlynų paklotukų buvo sukonstruotas merginų tualetas. Kilo pirmos mintys neiti į koncertą, o verčiau pasilikti ant pleduko.

– Visgi patraukėme koncerto link. Prie patikros punktų sužinojome, kad vargšės lenkų paauglės (ar greičiau jų tėvai) už bilietą į tą vieną koncertą paklojo beveik tiek pat, kiek mes už visą festivalį. Bet žmonių buvo baisiai daug. Ir oras buvo neblogas, ir muziką per garsiakalbius visai neblogą leido. Kaip pastebėjo Daivaras begrojant “Get Lucky“, “prognozuoju kad tai bus geriausia šio koncerto daina“. Žodžiu, šiaip laukimo sąlygos nebuvo prastos, o tai pasirodė besą svarbu, kadangi Mis Aš Vaikštau Po Sceną Be Kelnių Ir Esu Sau Baisiai Faina vėlavo valandą. Mes su Mariumi ir Daivaru ėmėme kurti planą įžūliai eiti į autobusiuką ir koncertą praleisti ten.

– Po valandos nežinia ko Mis Aš Vaikštau… galų gale pasirodė ant scenos ir ėmė vaikščioti. Kartais paūkaudavo ir pasiglostydavo plaukus. Įspūdis va toks:


– Pakentėjusi porą dainų, mūsų maištininkų trijulė įgyvendino planą: grįžome į autobusiuką, atsidarėme alaus, Marius paleido savadarbį CD ir sutepė sumuštinių. Bendrai paėmus, mums buvo labai smagu, o likusiems – nelabai. Galiausiai dėl logistinių priežasčių dar ir žlugo planas kuo greičiau apleisti teritoriją, tad dar nežinia kiek laiko stovėjome kamštyje.

Reziumė: vaikai, venkite Rihannos koncertų!

Reklama

Sekliai, kontuperiai, alkoholis ir veterinarija

Šiandien bepietaujant kilo neišvengiama diskusija apie “škandalą“, kilusį dėl JAV polinkio sekti visus ir visur. Kaip ir galima buvo tikėtis, Mr. G įvaldė gyvenimo vėjų užgrūdinto ciniko toną ir pareiškė, kad jam keista, kodėl žmonės tuo stebisi, nes čia jau seniai visiems aišku. Aš jam paaiškinau, kad viena yra įtarti, o kita tiksliai žinoti, o be to, tai nereiškia, kad visuomenė neturi teisės ir netgi pareigos tuo piktintis. Dar paaiškinau, kad tokiu būdu pažeidžiama teisė ne tik į privatumą, bet ir į susirinkimus bei taikų protestą, nes šiais laikais JAV suorganizuoti plataus masto protesto akciją staigiai neužsidirbant ašarinių dujų yra praktiškai neįmanoma būtent dėl to, kad specialiosios tarnybos iš anksto žino, kas kur kada vyks ir kaip kur kada tai pakreipti protestuotojų nenaudai.

Su manimi buvo iš principo sutikta, nu bet tai o ką tu tikiesi pakeisti? Kitas kolega, kuris šiaip jau linkęs mąstyti giliai ir nestereotipiškai, ilgai bei sklandžiai man aiškino, kad tokia jau interneto natūra, tokia jau žmogaus natūra, ir nėra būdų liepti galingiausiai pasaulio žvalgybos organizacijai daugiau taip nebedaryti, tad geriausia būtų tiesiog su tuo susitaikyti ir nebesiparinti.

Kol kramtydama maistą svarsčiau, kaip čia trumpiau ir aiškiau suformuluoti, ką aš manau apie tokį požiūrį, savo trigrašį įkišo iki tol tylėjęs Džymka:

– Čia maždaug kaip prievartaujamai moteriai sakyti, kad šiaip ar taip išprievartaus, tad geriau jai būtų nesipriešinti ir stengtis pajusti malonumą.

Aš iš džiaugsmo vos nuo kėdės nenukritau, o kolega kodiniu pavadinimu Bejoncė klaptelėjo akimis ir tarė:

– Na, įtikinamai tu čia susakei, daugiau argumentų nebeturiu…

Esu įsitikinusi, kad prie visų didžiausių blogybių pasaulio istorijoje yra prisidėjęs požiūris, kad ta blogybė yra neišvengiama, tad geriausia būtų susitaikyti ir rasti būdų su ja sugyventi. Neturiu didelių vilčių, kad NSA ims ir nustos daryti savo juodus darbelius, bet žinau viena: 1% tikimybė kažką pakeisti yra kur kas geriau už tą absoliutų nulį, kurį turėsime tiesiog susitaikę. Dar neradau jokios oficialios peticijos, kurią galėtų pasirašyti europiečiai, bet ji tikrai atsiras. Ir taip, peticijos nieko nepakeis bla bla bla bla bla bla ad infinitum, ad nauseam.

***

Linksmesnė gaida: eilinį kartą stebėdamas mano kovą su kompiuteriu ir jo kabeliais Giedriukas pareiškė:

– Ju donnou hau tu jūz kontuper. And you worry about NSA!

***

Dar linksmesnė gaida: penktadienį apturėjome eilinį smagų tūselį UK teritorijoje. Su barbekiu, zefyriukais, šokoladiniu pyragu, suomišku truču elegantišku pavadinimu “Terva“, kvietimais į vestuves, šliužais, uodais (ant mano kaktos vis dar tebėra niežtintis gumbas), girtais pokalbiais apie politiką, dar girtesniais stalo žaidimais ir galutinai įtvirtinta tiesa, kad norint laimėti girtą stalo žaidimą reikia būti poroje su miegančiu Danieliu. Be to, vyno, šampės ir Tervos derinys nesukelia pagirių (turbūt su sąlyga, kad yra vartojamas būtent šia eilės tvarka).

Gabija išnaudojo galimybę po vakarėlio nakvoti pas mane ant legendinio čiužinuko, o ryte šiek tiek patąsyti legendinį katiną. Po to katinas dvi dienas vėmė ir turėjo temperatūros. Bet gal ne tiek nuo Gabijos, kiek nuo to, jog galutinai dabaigė vargšą amžinai nugraužiamą gėlytę, kuri lyg ir bandė būti auginama ant virtuvės palangės. Taip sakant, perdozavo vitaminų ir mikroelementų. Vakar vakare jau graužė mano naujai įsigytą mėtą, tad turbūt galima daryti prielaidą, kad pasveiko.

… ir man visai negėda!

Prieš porą dienų netyčia užkliuvau už savo rašyto pernai metų Heineken Open’er dienoraščio ir, kaip man neretai pasitaiko, nusistebėjau: ir kaip aš tada sugebėjau taip gerai bei šmaikščiai viską aprašyti? Dabar jau niekaip nebepavyktų, nebėr polėkio. Tačiau patirtis rodo, kad kaskart taip pabėdojusi imu ir parašau kažką tokio vykusio, kad skaitydama po metų jau vėl galiu galvą linguoti ir stebėtis, kas čia per mūza mane užpuolusi buvo.

Dabar mąstom logiškai: ar gali būti geresnė proga po ilgos pertraukos atnaujinti savo blogą nei pirmas pagal WTF faktoriaus lygį metų renginys – tas “Eurovizijos“ pusfinalis, kuriame tenka laimė pasirodyti Lietuvos atstovui? Antras pagal faktoriaus lygį renginys būna finalas, nes iki jo žiūrovai jau būna maždaug susipažinę su tų metų derliumi. Kadangi šiandien teko bendrauti tik su tokiais žmonėmis, kurie į mano meilę “Eurovizijai“ žiūri kaip į šizofrenijos apraišką ir absoliučiai atsisako suvokti šio didingo kultūros produkto prasmę ir rekomenduotinus vartojimo būdus, bent sau pasipasakosiu, ką mačiau.

Kaip jau įprasta, veiksmo vieta vyko Eglės ir Gyčio būste, apsiginklavus nesveiku maistu, 5 skirtingomis alkoholio rūšimis bei drinking game taisyklėmis. Šįkart taisyklių atsispausdinę nebuvome, bet iš pernai metų sugebėjome atsiminti tokias kolektyvinio gėrimo sąlygas:

– Kai atlikėjas/-a nuo galvos iki kojų būna apsirėdęs/-džiusi baltai.

– Kai vidury dainos pakyla tonacija.

– Kai šaudo fejerverkai.

– Kai iš pradžių atrodo, kad dainuojama gimtąja kalba, bet eigoje pasirodo, kad visgi angliškai.

– Kai ant scenos stovi/guli koks nors nenaudojamas instrumentas.

– Kai kas nors groja “oro gitara“.

– Kai dainos eigoje pasikeičia pagrindinio atlikėjo kostiumas.

Kitiems metams planuojame pridėti punktą “kai pajuntame keistą dubstepo įtaką“.

Taigi, let the show begin. Transliacija prasideda krūva dailių šviesiaplaukių švedų vaikučių, kažką gražiai dainuojančių švediškai. Oi ne, čia gi pernai laimėjusi “Euphoria“, atliekama anglų ir kurčnebylių kalbomis. Štai ir pirmasis kolektyvinis gėrimas.

Vaikučiams pasišalinus scenoje pasirodė fatališka moteris su blizgančia undinės suknele ir įžūliai pareiškė būsianti vienintelė vakaro vedėja. Vargšai švedų vyrai: arba bobos juos visiškai užspaudusios ir neprileidžia prie šlovės, arba nė vienas nemoka prancūziškai. Mūsų kompanijos vyrai pasibaisėjo vedėjos senumu, aš pasibaisėjau kompanijos vyrais, bet atrodė ji tikrai gan gąsdinančiai, ką iš dalies galėjo įtakoti įprotis šypsotis plačiai išplėtus akis, ką iš dalies galėjo įtakoti odos patempimas. Vienintelis apygeris vakaro pokštas buvo “nesiskųskit, Norvegijoj dar brangiau“, bet, deja, jis sekė po poros labai liūdnų aliuzijų į ABBA ir James Bond’ą. Laimė, kadangi vedėja neturėjo su kuo šnekučiuotis, pernelyg neužtruko ir daugmaž sklandžiai perėjo prie pagrindinio veiksmo. Tai štai, atlikėjai.

Austrija. Sėdim pasipiktinę ekscentriškumo stoka. Adekvati mergaitė, adekvačiai apsirengusi, lyg ir nenusidainuoja, ir net daina klausoma. Tiesa, nuo pat dainos pradžios jaučiau galimybę gerti už tonacijos pasikeitimą ir nelikau nuvilta. Šiaip iš pasirodymo prisimenu tik sidabrines kelnes, garbanas ir žodį “shine“.

Estija. Estus tikrai turėjo atstovauti šitie, bet estai nutarė netaisyti to, kas nesulūžę, ir antrus metus iš eilės atsiuntė gražų sutvėrimą su balade gimtąja kalba. Šįkart tai buvo entuziastingai ūkavusi mergaitė, vilkėjusi baltą paklodę. Išgėrėme už apdaro baltumą ir ėmėme nekantriai laukti, kol ji tą paklodę nusimes ir galima bus išgerti už kostiumo pakeitimą. Deja, estai yra originali tauta, tad Birgit, ar koks ten jos vardas, didmoteriškai su paklode ištvėrė visą dainą. Kuri buvo šiaip sau, lengvai migdė, bet ausų nedraskė. Reikia pripažinti, kad estų kalba yra velniškai daininga, bet vis dar jaučiame ekscentriškumo stoką. Ai, buvo meninis sprendimas, dėl kurio pasirodymo pradžia buvo transliuojama nespalvotai, o mes, kaip nesuprantantys modernių meninių sprendimų, tuo metu aktyviai reguliavom teliko nustatymus.

Slovėnija. Na va, čia jau panašiau į “Euroviziją“. Odiniai apdarai, entuziastingas stūgsmas kardinaliai pro šalį ir pirmasis vakaro dubstepo antpuolis. Labai blogai, bet gražūs žvyneliai.

Kroatija. O, štai ir šiokia tokia ekscentriškumo dozė. Šeši dėdės kažkokių dragūnų aprėdais traukia tautinę sutartinę. Vienas atrodo kaip Pojavis ir antakius krutina panašiai. Nuobodu iki ašarų ir net nėra priežasčių gerti.

Danija. Irgi gražūs antakiai, šįkart moteriški. Karalienės Viktorijos pro-pro-(galbūt dar pora pro)-anūkė nusikosėjo iš pernai metų švedės sėdėjimą ant grindų, lakstymą basomis ir atrodymą ne visai sveiko proto. Prie šio punkto prisidėjo tai, kad pamiršo susišukuoti. Nindzės nebuvo, bet buvo daug būgnininkų, kurie panaudojo net tuos būgnus, už kuriuos mes jau tikrai planavome gerti kaip už butaforinius. Iš Balkanų nusikosėjo dūdeles ir “etno“ ritmą. Sakyčiau, gali netyčia būti winning combination.

Rusija. Šitą dainą kas nors dainuoja kasmet, kartais netgi ne po kartą. Bet ne visada taip sklandžiai ir be nusidainavimo, tad rusei galima būtų ir pagarbą pareikšti. Ir dar rusiškas akcentas buvo neįprastai subtilus, už ką irgi pagarba. O šiaip tai ką, nuobodu.

Ukraina. Jėzau Kristau. Moterį, laimėjusią konkursą “vestuviškiausia Eurovizijos suknelė“, į sceną atnešė kažkoks didelis padaras, kurį Gytis pavadino medžiu. Man labiau priminė mešką. Ji dainavo angliškai, bet tai supratome ne iškart, tad teko truputį gerti. Daug makalavimo rankomis, melodijos nerasta. WTF faktorius visai neprastame lygyje.

Nyderlandai. Va čia buvo įdomybė. Neformatas, gražus balsas, gražūs skruostikauliai. Man patiko apranga, nes aš taip apsirėdžiusi savaitgalio vakarais į miestą traukiu. Kitiems patiko viskas apskritai, bet mane visą laiką kankino jausmas, kad mergaitės balsas eina į priešingą pusę nei akompanimentas. Gal aš tiesiog nesupratau neformato. Šiaip primena kokio nors pusėtino filmo garso takelį.

Juodkalnija. Puikiausių atostogų šalis yra ir puikiausios muzikos šalis. Bent taip galima būtų teigti pavartojus to paties, ko ir visa Juodkalnija tuo metu, kai nutarė, kad šitas reikalas yra pats tas “Eurovizijai“. Eurodance + dubstep + angolietiškas kuduru + baltai apsirengę juodkalnietiškai repuojantys astronautai + vidury dainos iš grindų išlindusi sexy terminatorė su polinkiu klykti. Išdidžiai pripažįstu, kad už juos balsavau ir to nesigailiu. Tik niekaip nesuprantu, kodėl už juos nebalsavo niekas kitas.

Lietuva. Labai bijojom, bet buvo ne taip blogai, kaip galėjo būti. Visų pirma, kažkas Pojavį turbūt paauklėjo, kad pernelyg mojuojant antakiais už jį balsuos tik šizikai, o Juodkalnijoje žmonių ne taip ir daug. Deja, netekęs antakių artilerijos jis praktiškai neteko gebėjimo judėti, tad tiesiog stovėjo ir įdėmiai žvelgė į kamerą. Ai, dar priedainio pradžioje pakėlė viršun rankas, kaip kokia prezidentė apnuogindamas pilvuką. Šį vaizdą rodė per visus pakartojimus, ir tai turbūt buvo pagrindinė patekimo į finalą priežastis. O šiaip po visų tų baladžių su vestuvinėmis suknelėmis “The Killers“ skiedinys tikrai skambėjo jei ne gerai, tai bent išskirtinai.

Baltarusija. Šitą pakrikštijom Starošaite, nes labai stengėsi būti seksuali, daug rėkė ir buvo pavogusi Ruslanos “Wild Dances“ beatą. Gyvenime nesuprasiu, kaip europiečiai gali taip neturėti humoro jausmo, kad šita banalybė į finalą pateko, o ateiviai iš Juodkalnijos – ne. Kaip sako mano legendinis kolega Giedriukas, ai douant to liv on vis plianet enimo.

Moldova. Nieks neprisimena nė vienos natos, bet suknelė buvo toks meninis sprendimas, kad “Hobito“ specialieji efektai jai gali nebent iš tolo pagarbiai nusilenkti. Ji buvo rūžava, tada degė, tada žaibavo, tada pailgėjo kaip koks teleskopas, o tada gal dar kažką darė, nežinau. Reziumuojant ji visgi buvo balta, tad teko gerti.

Airija. Lietuvio konkurentas, nes su odine striuke. Ir odinėmis kelnėmis. Ir tokia amerikietiška šypsena, kad apakti galima nuo švytėjimo. Ir daug pusnuogių bernų su nupieštomis tatuiruotėmis. Ir daug būgnų. Ir eurodance bytais. Šūdų šūdas, ai douant bla bla bla…

Kipras. Vienintelis išskirtinumas – vietoje vestuvinės suknelės kiprietė pasirinko tokį pusjuodį peniuarą iš “Marks & Spencer“. Dainą turbūt kokius 17 kartų jau yra sudainavusi Celine Dion, tad kiprietei galima padėkoti jau vien už tai, kad ji nėra Celine Dion.

Belgija. Baisi daina, baisus nusidainavimas, bet žaviai ekscentriškos šokėjos su padavėjų uniformomis. Finale prognozuoju priešpaskutinę vietą, tiesiai virš Didžiosios Britanijos.

Serbija. Visas ekscentriškumas, pasirodo, buvo paliktas pabaigai. Aš nemoku tiksliai papasakoti, kas tai buvo per vaizdas ir garsas, bet štai jums filmukas, ir gaila, kad nesimato stiuardesių su mėtinėmis uniformomis.

***

Į finalą pateko: Nyderlandai, Moldova, Estija, Belgija, Baltarusija, Ukraina, Lietuva, Rusija, Airija, Danija.

***

Pirmas klausimas, kurį man uždavė taksi vairuotojas: “Ar jau baigėsi Eurovizija? Ir kaip?“ Taip nuoširdžiai su palengvėjimu atsiduso vyriškis, kai pasakiau, kad Pojavis praslydo. Geraširdis toks. Fone grojo “Gotan Project“.

Klasikinė rubrika

Atsidariau Delfi ir supratau, kad Užgavėnių proga pribrendo metas skyreliui “Atsidariau Delfi“. Taigi, šios dienos antraščių perliukai:

– A.Račas, P.Gražulis ir I.Šiaulienė apskundė A.Ramanauską, A.Račas – A.Užkalnį (raudonas papildymas: “apskųstas ir pats A.Račas“)

– Susipažinti su moterimi jums padės… 

– M. Marcinkevičiaus fondas apsiperka

– Pasipuošusi pavojinga iškirpte iki bambos JAV gražuolė liemenėlei tarė „ne“ (esu pastebėjusi, kad Delfi antraštėse liemenėlei kas nors ką nors taria bent kartą per savaitę)

– „Honda Gold Wing F6B“ – kebabinė ar šaldytuvas?

– Į „Žalgirį“ atvyko darbštusis niujorkietis D.McGrathas 

– Jei kalba primityvi, tai ir mintys primityvios

– Netradicinę religiją Amerikoje atradusi E.Santos: supratau, kad čia senukų su lazdelėmis tikrai nebus

– V.Gigevičius šokiravo ekshibicionistine – fetišistine fotosesija (prizas už grakščiausią brūkšnelio pavartojimą)

– Išgirdusi naujausią R.Williamso dainą, jo dukra apsivėmė

– Tenerifėje apsigyvenusi I.Martinkėnaitė: tikras pigumynas čia!

– Skorpiono ženklo moteris ir seksas

– V.Gigevič šukuosenų kolekcija – ir vėl provokuojanti (o taip pat ekshibionistinė – fetišistinė)

– Paparacio šūvis: ne džentelmeniški Merūno Vitulskio poelgiai 

– Dar vieni apdovanojimai – dar viena apnuoginta šlaunis

Apie užjūrio lovį

Likus kelioms dienoms iki antrojo rinkimų turo, nutariau dar šiek tiek papolitikuoti. Paskutinis toks bandymas susilaukė nemažai dėmesio ir pagyrimų, tad dabar reikia neužmigti ant laurų ir tęsti politikos apžvalgininkės karjerą. (NB: Kadangi atsitiktiniai šio blogo skaitytojai gan dažnai nesupranta mano  juokelių, iškart pranešu, kad šis sakinys kaip tik ir buvo saviironiškas juokelis. Anksčiau niekad nesuvokdavau, ką tiksliai žmonės vadina nesuprantamu britišku humoru, bet dabar jau imu galvoti, kad čia turbūt ir bus tokie maži nušnekėjimai, kurie mane kažkodėl labai linksmina, o aplinkiniai tik mirksi pasimetę.)

Man visada šiek tiek labiau patinka JAV prezidento rinkimai, nes ten ir cirkas paprastai kokybiškesnis, ir pačiai nereikia rinktis tarp dviejų blogybių, o ir palengvėjimas dėl sąlyginio mūsų visuomenės bei politikų normalumo didžiulis. Šiaip ar taip, Petras Gražulis JAV mastu būtų tiesiog šiek tiek labiau, nei įprasta, dėmesio trokštantis respublikonas, kurio pažiūros ne itin tenukryptų nuo partijos vidurkio.

Pastarosiomis savaitėmis Obama su Romney įnirtingai kaunasi TV debatuose, kurių santrauka galėtų skambėtų maždaug taip: “Taip, aš sutinku su Mittu dėl būtinybės vaidinti pasaulio policininką, pataikauti Izraeliui, skurdinti Irano žmones beprasmėmis sankcijomis, žudyti įvairaus pobūdžio žmones nepilotuojamomis skraidyklėmis, finansuoti milžinišką karo industriją, o įtariamuosius “terorizmu“ metų metus be jokių kaltinimų ir teismo laikyti uždarytus žmogaus teises pažeidžiančiomis sąlygomis, bet man labiau patinka moterys ir neturtingi amerikiečiai, tad balsuokit už mane“.

Kaip vyksta šie debatai? Juos nuo 1987 m. organizuoja Prezidento debatų komisija, kurią kontroliuoja abi didžiosios partijos ir kurios pagrindinis tikslas yra rūpintis, kad į eterį nepapultų nieko nesurežisuoto ir nesurepetuoto. Kaip ir viską JAV, šią komisiją finansuoja korporacijos. Praeitą savaitę į spaudą nutekėjo 21 puslapio apimties “memorandum of understanding“, kurį prieš debatus slapta suderino abu rinkimų štabai. Jame numatoma, kad kandidatai supratingai negali vienas kitam tiesiogiai užduoti klausimų ar išeiti iš jiems skirtos erdvės. Klausimus užduodantys žiūrovai po kandidatų atsakymų negali nieko pasitikslinti. Tiesą sakant, jie savo klausimus turi iš anksto pateikti debatų moderatoriui, kuris gali tiesiog išmesti tuos, kurie jam nepatinka. Beje, moderatorius irgi negali užduoti patikslinamųjų klausimų. Taigi, abu kandidatai debatų metu tiesiog pakartoja savo iki skausmo įgrisusius pažadus, šūkius ir pasišaipymus iš priešininko, o apžvalgininkai paskelbia debatų nugalėtoją.

JAV prezidento rinkimuose dalyvauja du kandidatai, ir jie abu atstovauja partijas, kurias milžiniškais pinigais remia milžiniškos korporacijos. Jie abu vienodi iki blogumo, tik demokratas paprastai įtikinamiau vaidina gyvą žmogų, o respublikonas dažniau žada uždrausti abortus. Trečio kandidato nėra, o kuo toliau, tuo mažesnė tikimybė jam atsirasti, – JAV politika yra sustyguota, susisteminta ir dėl tvirtumo aplieta betonu. Šalis, kuri nuolat visam pasauliui trimituoja apie laisvę ir demokratiją, gal ir turi laisvės mojuoti ginklais, bet demokratijos ten tėra dėl kvapo.

Ir štai todėl aš šiek tiek džiaugiuosi dėl Venckienės ir Co. Aišku, nedaug ji atneš naudos už ją balsavusiems žmonėms, bet ji, kaip ir daugelis buvusių prieš tai, yra gyvas įrodymas, kad mūsų šalyje labai panorėjęs ir surinkęs adekvačią paramą “į valdžią“ gali pakliūti bet kas. Gaila, kad išties protingi ir kompetetingi žmonės kol kas šio kelio vengia arba, dar blogiau, ieškodami asmeninės naudos šliejasi prie gerokai papuvusios moralės partijų ar partijėlių. Bet vien žinoti, kad reali galimybė visgi egzistuoja, yra malonu. Mūsų demokratija tikresnė už tų, iš kurių mes jau daugiau nei 20 metų bandome imti pavyzdį.

Olimpinė rungtis: sprintas link lovio

Na, ką aš galiu pasakyti apie šiuos rinkimus… Balsavau Naujamiesčio apygardos Gedimino apylinkėje, kaip ir kiti bomžų butą atstovavę fiktyvūs vilniečiai. Mano apylinkės rezultatų dar nėra, bet didžiuodamasi galiu pranešti, kad apygardos balsavimo aktyvumas buvo virš 60%, o daugiausiai balsų iš mūsų gavo konservatoriai ir Liberalų sąjūdis. Venckienės vienmandatėje neišrinksim (nors mano antipatija Degutienei irgi lipa per kraštus).

Bendri rezultatai manęs nenustebino. Žinau, dauguma draugų, kolegų, FB narių nusivylę, – gal tuo, kad kol kas atrodo, jog daugiausiai balsų gavo Darbo partija. Po antrojo turo tas vaizdas turėtų pasikeisti (taip manau, nes specialiai skaičiavau). Bet šiaip buvo ganėtinai aišku, kad laimės socialdemokratai, ypač turint galvoje, kad jie jau iš anksto buvo pasiskelbę pasirengę koalicijai su Darbo bei Tvarkos ir teisingumo partijomis.

Ir čia yra atsakymas į klausimą: “Kodėl Lietuvoje yra tiek daug durnių, kurie balsavo už Uspaskichą?“ Ogi todėl, kad Lietuvoje nėra nė vienos normalios kairiųjų partijos, už kurią ramia sąžine galėtų balsuoti mažas pajamas gaunantys žmonės. Pati rimčiausia “kairiųjų“ partija dar prieš rinkimus sudarinėja koalicijas su populistinėmis, oligarcho ir susitepusio prezidento vadovaujamomis partijomis, kurioms socialinė lygybė rūpi tik pusmetį prieš rinkimus ir tai tik žodžiais. Jau nekalbant apie tai, kad ta rimtoji partija yra tvirtai pasiryžusi mus toliau laikyti engergetinėje nelaisvėje. Gal tada bent už tą teistą, lietuviškai nemokantį oligarchą pabalsuoti: žada gi minimalų atlyginimą padidinti ir charizma trykšta į visas puses…

Pažįstu nemažai žmonių, kurie arogantiškai įsitikinę, kad konservatoriai yra atsakymas į visus Lietuvos žmonių prašymus, ir kad visi, balsavę ne už juos, yra šiek tiek asilai, bet teisybė yra tokia, kad nė vienoje pasaulio valstybėje konservatoriai neatstovauja daugumos gyventojų interesų. Jiems rūpi sumažinti mokesčius, ypač verslui, priversti atidirbti už socialines pašalpas ir pasirūpinti, kad visi gyventų padoriai susituokę. Jiems ypatingai rūpi subalansuoti biudžetą, net jei tai reikštų, kad kur nors Pakruojo rajone žmonės dėl to mirs badu, o norint jiems bemirštantiems rasti kokią nors ligoninę, reikės vežti 100 km. Ir nors išsilavinusių, aukštesnes nei vidutines pajamas gaunančių miestiečių nuomone  jie yra mažiausia blogybė, kurią galima išrinkti į Seimą, už minimumą fermų sandėliuose dirbančių žmonių nuomonė apie mažiausias blogybes gali ženkliai skirtis.

Tai štai, vienintelis būdas atsikratyti nuolat kaip Pilypai iš kanapių išdygstančių populistų ir turėti brandų parlamentą be, nepabijokim to žodžio, debilų yra užsiauginti normalią socialdemokratų partiją, kurios pagrindą sudarytų ne buvę komunistai, sielas pardavė Rusijai ir Gazpromui, o žmonės, nuoširdžiai tikintys socialinės atkirties mažinimo teikiama nauda. O va kada ir kokiu būdu tai gali nutikti – vienas velnias težino. Gal prireiks dar vieno partijos skilimo, o gal dinozaurai savaime išmirs… Iki tol galėsim kas ketveri metai stebėti štai tokį cirką.

Vaikeli, jei gali, nedainuok…

Prieš kelias dienas su Kęstu šnekučiavomės apie niekam tikusią muziką, ir kalba kažkaip pasisuko erzinančių balsų link. Šioje vietoje, kaip ir beveik kaskart klausant vieno iš šių atlikėjų, mane ištiko noras trypti kojytėmis ir grūmoti kumštukais, bet galiausiai nutariau tiesiog pasidalinti savo asmeninėmis antipatijos su jumis. Tai štai, labiausiai mane erzinantys balsai šiuolaikinėje muzikoje – nuo šiaip taip toleruojamų iki varančių į visišką neviltį:

10. Axl Rose. Seniau aš Guns’n’Roses tiesiog laikiau siaubinga grupe, nes tas klykimas/kniaukimas varydavo  iš proto. Vėliau visgi teko pripažinti neginčijamą Slash talentą, tačiau vokalas nuo to nepasitaisė. O dar ta megalomanija… O dar tie šortai…

9. Madonna. Ši moteriškė išgarsėjo tikrai ne balso puikumu. Tas karjeros pradžios cypimas atrodo baisokas, kol nepaklausai naujausių pop karalienės “kūrinių“. Bene geriausiai jai sekėsi “Ray of Light“ laikais, kai lengvas nusidainavimas visai neblogai derėjo prie hipiško įvaizdžio. Nors, geriau pagalvojus, dabar balsas ir įvaizdis irgi siunčia panašią žinutę – trashy.

8. Liam Gallagher. Vėlgi – karjeros pradžios zyzimas pro nosį skamba visai neblogai, palyginus su dabartiniais sloguojančio dulkių siurblio garsais.

7. Kate Nash. Jei jos nežinote – sveikinu. Jei žinote – neklausykite naujų kūrinių (įskaitant to, kuris bus patiektas po šia pastraipa). Devynmetės čiulbėjimas su londonietišku akcentu visai gerai derinosi prie pirmojo albumo a la folk stiliaus. Dabar ji bando pankuoti. Kaip sakė vienas Delfi komentatorius, “O bože, o bože… O Sodoma, o Gomora…“

6. Akon. Kartais viešint pas mamą tenka jį nugirsti per VH1. Nemoku net apsakyti, kaip man tokiais atvejais norisi, kad jis tučtuojau užsičiauptų. Helio balionai = gerai, autotuninti helio balsai = blogai.

5. Enrique Iglesias. Aš nesutinku su nuomone, kad tikri vyrai neverkia, – kartais visiems reikia išlieti susikaupusias emocijas. Bet kam, o kam reikia verkšlenti kiekvienoje mieloje dainoje, net jei ji vadinasi “Ring My Bell“?! Kas per mazochistė gali skambinti varpeliu, kurio savininkas nemoka dviejų žodžių ištarti nestenėdamas?

4. James Blunt. Manau, labai daug komentuoti ir neverta…

3. Amy Lee. Kaip tik jos dėka man ir kilo mintis sudaryti šį sąrašą, ypač po to, kai radau sekantį grupės Evanescence apibūdinimą: “If you recorded every time your goth little sister cried when rejected by a young stud down at the Junior High, and set it to horror movie music, you would have Evanescence’s entire song list. Now what if that goth little sister of yours was lead singer in a band? That is exactly how sexy Amy Lee is.“ Nusipurtom ir einam paklausyti.

2. Celine Dion. Kaskart kalbai pasisukus Celine link, mūsų “Protmušio“ kolega Danielis sako: “I’m so sorry on behalf of all Canada…“ Aišku, Kanada pasauliui suteikė ir Avril Lavigne, ir Nickelback, prie kurių dar grįšiu. Bet taipogi ir Arcade Fire, ir Ryaną Goslingą… Šiaip ar taip, grįžtant prie Celine – įsivaizduojate, koks sloginis perlas gautųsi ją suvedus su Liamu Gallagheriu?! My wonderwall will go on and on!!!

1. Džordana Butkutė. Kad ir kokį siaubą man keltų užsieniniai dainorėliai, jie nei iš tolo neprilygsta mūsų vietinei divai (čia kaip niekad tiktų terminas “otechestvennaya“). Tam žmogui, kuris kažkada pamelavo Džordžai, kad ji gali dainuoti, jau seniai rezervuotas pats karščiausias pragaro ratas. Ta prasme, Jesus Harold Christ in a Palm Tree!!!

***

Honourable mention
Visi alternatyvaus roko vokalistai, nukosėję dainavimo manierą nuo Eddie Vedder (Pearl Jam): Chad Kroeger (Nickelback); Scott Stapp (Creed); Scott Weiland (Stone Temple Pilots); Jason Wade (Lifehouse); Gavin Rossdale (Bush) – šitam atleidžiu, nes gražus; Chris Cornell (Soundgarden) – šitam atleidžiu, nes turi vieną gražią dainą; tas bičas, kur dainavo “Wherever You Will Go“; stebėtinas kiekis jaunų lietuviško alternative rock atstovų. Tiesą sakant, reikėtų čia pridėti ir patį Eddie, nes iš tiesų tas riaumojimas jau savaime yra pakankamai užknisantis. 

Dishonourable mention
Visi besielio soul ir plastikinio r&b atlikėjai, besistengiantys į vieną dainos eilutę įkišti kuo daugiau išraitymų. Ypatingai galioja vyrams. Ypatingai tiems, su kuriais palyginus Justin Timerlake skamba kaip Eddie Vedder.

Dialogas telefonu

R: Klausau.

?: Laba diena, čia Simonas iš “Omnitel“. Kaip suprantu, turite minutę pokalbiui apie naujausius tarifus.

R: Tiesą sakant, suprantate neteisingai – minutės pokalbiui neturiu, nes šiuo metu dirbu.

S: Taip, bet aš skambinu dėl specialaus pasiūlymo! Norėčiau labai greitai apžvelgti…

R: Labai ačiū, bet manęs specialus “Omnitel“ pasiūlymas nedomina. Dabar norėčiau pokalbį baigti.

S: Tai norite pasakyti, kad jei mes pateiktume jums pigesnį variantą, jūs vis tiek norėtumėte kalbėti brangiau?

R: Noriu pasakyti, kad nemanau, jog jūs man pateiksite pigesnį variantą, o be to, aš esu visiškai patenkinta savo dabartinio operatoriaus paslaugomis.

S: Bet jūs nežinote, jūs tik spėjate! Negi norite pasakyti, kad jei mes pateiktumėme patrauklesnį pasiūlymą, jūs vis tiek norėtumėte…

R: Jūs esate labai nemandagus ir įkyrus.

S (po trumpos pauzės): Na, įkyrus taip, bet kad nemandagus, nepasakyčiau…

R: Aš jums mažiausiai tris kartus pakartojau, kad manęs nedomina jūsų pasiūlymas, o jūs toliau gaištate mano laiką. Ką man dar padaryti?

S: Na, jei jūsų nedomina pigesnių pokalbių variantas, tada palinkėsiu geros dienos!

R: Viso gero!

***

D: Gali man parašyti tekstą, ką tokiems sakyti, kai paskambina? Aš visada pasimetu ir nežinau, kaip jais atsikratyti…

Valgoma nevalgoma

Šiandien sugyventinė iškrėtė gerą fintą mano vegetariškai esybei. Tikiuosi, kad bent netyčia.

Rytas, pusryčių metas. Užsimiegojusi nutipenu prie šaldytuvo ir išsiimu iš jo sumuštinių ingredientus. O tada įsistebeiliju į riekelėmis pjaustyto sūrio pakuotę, ant kurios viršaus (laimei, sąlyginai sandariai dengiančio pakuotės turinį) nuo lentyna aukščiau lėkštutėje gulinčio žalios mėsos gabalo kažkokiu stebuklingu būdu sugebėjo prilašėti kraujo. Galiu užtikrintai pasakyti, kad namų sienų apsuptyje manęs toks pasibaisėjimas ir keiksmų srautas nebuvo ištikęs nuo prieš trejus metus vykusios kovos su tarakonu. Reikėjo matyti, kaip dviem pirštais už kampučio suėmusi pakuotę bandžiau ją nuplauti taip, kad neapdergčiau sūrio. O tada pažiūrėjau į ant jos stovėjusio tepamo sūrio indelio dugną ir keiksmus pakartojau. Labai blogai.

Dar blogai yra tai, kad ta lėkštutė, ant kurios guli ta nelemta mėsa, yra mano. Aš jas turiu kelias vienodas ir paprastai valgau iš jų. Tai kaip man dabar reikės žinoti, kuri iš jų buvo taip išniekinta, ir ar Jūratė ją tikrai tinkamai dezinfekavo?! The horror!!!

Marazmas – naujienų karalystės pamatas

Apsižiūrėjau, kad jau be galo seniai rengiau rubriką “Atsidariau Delfi.lt“. Tiems, kas nežino, aiškinu: kartkartėmis, paprastai į darbo pabaigą, kai jau smegenys būna pasiekusios tam tikrą nupušimo laipsnį, atsidarau Delfi ir mėgaujuosi fantastiško nuostabumo antraštėmis. Šios dienos derlius atrodo maždaug taip:

  • Asfaltas – kelių karalystės pamatas
  • Prostitucijos pjūvis Lietuvoje: nuo alfonsų iki savarankiškai dirbančių moterų
  • Patrankos šūvis išvertė medį? (klaustukas gali reikšti, kad medžio neišvertė, kad šovė ne į tą pusę arba kad nei medžio, nei patrankos išvis nebuvo)
  • Pinigai bankuose nuvertėja – kokios alternatyvos (klaustuką be reikalo panaudojo ankstesnėje antraštėje, tad šiai nebeliko)
  • Išrinkite populiariausią metų statytoją! (nekilnojamojo turto skyrelio pažiba)
  • Verslininkas: žmonai kirtau, bet kad spardžiau, taip nebuvo (primenu: tai yra autentiška žiniasklaidoje paskelbto straipsnio antraštė)
  • Daugiausiai žetonų tilpo J.Valančiūno delne (prizas tam, kas įsivaizduoja, apie ką galėtų būti šis straipsnis)
  • Paaiškėjo ne visai švanki M.Jacksono pravardė
  • Kaip nustatyti vyro seksualinį elgesį pagal raidę „P“?
  • Violeta Tarasovienė perėmė jai nebūdingą Shakiros įvaizdį (garbinga trečia vieta mano favoritų sąraše)
  • Erica Jennings ir vėl liemenėlei tarė „ne“ (antras pagal gerumą)
  • KONKURSAS “Prakaito lašas progą pratašo“ (ROFL konkurso nugalėtojas)