PENKETAS LIETUVAIČIŲ EGZOTIŠKAJAM MAROKUI TARĖ “TAIP”: dar truputis Feso ir kelionė į Chefchaoueną

Trečia diena

Trečią dieną aš praleidau mūsų mielojo riado lovytėje gerdama paracetamolį, skaitydama Tomo Mano apsakymus apie mirtį beatostogaujant ir žaisdama “Candy Crush”. Vienas labiausiai jaudinančių atostogų momentų. Tuo tarpu mano kompanija dar šiek tiek patyrinėjo Fesą ir iškeliavo aplankyti netoliese esančio Mekneso miesto. Tai jie padarė tarpmiestiniu autobusu, ir ši patirtis į istorijos analus įeis kaip Antrasis Didysis Kultūrinis Šokas. Aišku, labai tiksliai nenupasakosiu, bet šokas susidėjo iš maždaug tokių elementų: pavėlavimas išvažiuoti kokia valanda; trijų vairuotojų kaitaliojimasis vietomis; aršus bandymas prieš išvažiuojant prisirinkti kuo daugiau keleivių; melagingas variklio užkūrimas apsimetant, kad jau tuoj važiuos, su tikslu prisirinkti kuo daugiau keleivių; melagingas pajudėjimas iš vietos, kuris pasikartojo n kartų; reguliarus trijų vairuotojų šokinėjimas iš ir į atseit jau važiuojantį autobusą; išvažiavimas tik po to, kai vienas iš vairuotojų susipešė su konkuruojančiu vairuotoju, ir jam teko bėgti ir šokti į važiuojantį autobusą; važiavimas atidarytomis durimis; labai pavojingas važiavimas atidarytomis durimis. Manau, Gabija komentaruose dar patikslins kokią nors svarbią detalę.

Ketvirta diena

Čia mūsų viešnagė Fese baigėsi, ir ryte papusryčiavę išvažiavome į oro uostą pasiimti išsinuomotos mašinos. Kadangi jau buvome apturėję linksmos patirties su autobusu ir dar internete pasiskaitėme, kad patyrę keliautojai po Maroką sudėtingiausia kelionės atkarpa laiko nusigavimą iki Feso oro uosto, šįkart priėmėme paslaugiojo administratoriaus pasiūlymą iškviesti mums taksi.

Pasiekę oro uostą vyrai nuėjo aiškintis dėl mašinos, o moterys su lagaminais prisėdo ant šaligatvio bordiūro. Po kokio pusvalandžio užsirišom skaras, kad negautume saulės smūgio. Po kokios valandos pradėjom nerimauti, o sulaukusios atgarsių apie vyrų pažangą sužinojom, kad nuomos firmos darbuotojas iš pradžių buvo kažkur išėjęs, po to lyg tai grįžo, bet ten kažko neužpildė, po to lyg tai kažko nesusišneka, ir t.t., ir pan. Žodžiu, nepraėjo nė dvi valandos, o mes jau susipažinom su savo Baby Dacia. Baby todėl, kad mėnesio amžiaus. Dacia todėl, kad tokia gimė, – pigi, plastmasinė, barškanti, su mažiausiu įmanomu rankenėlių ir mygtukų skaičiumi, bet užtat su grandiozine, turbūt lavonų gabenimui pritaikyta bagažine ir iš priekio visai graži.

Baby Dacia iš priekio

Susipakavę lagaminus, pasidaliję vietas, įsijungę GPS ir pasidžiaugę laukiančia kelione, išsukome iš stovėjimo aikštelės ir nuvažiavome nuotykių keliu. Nuotykiai prasidėjo nuo to, kad teko prasukti Feso pakraščiu, o tam reikėjo įvaldyti vietinį variavimo stilių ir suprasti, kaip važiuoti nelemtaisiais žiedais. Pirma taisyklė: Viskas, kas vyksta už mašinos, yra esančių už mašinos reikalas. Vairuotojas turi žiūrėti tik į priekį ir dar kartais užmesti akį į šonus, nes ten vis kas nors kur nors bando pralįsti. Antra taisyklė: Žiedai yra dvejopi – normalūs ir vietiniai. Normaliais važiuoti normaliai, o vietiniais – įleisti visus įvažiuojančius iš dešinės. Taip, tai išties panaikina bet kokį žiedo funkcionalumą, nu bet ką dabar tu jiems padarysi? Trečia taisyklė: Pėsčiųjų praleisti nebūtina, nebent eina labai ryžtingai ir dar nusisukę.

Palikę Fesą ir pasiekę sąlyginai civilizuotą greitkelį, atsipalaidavome ir pradėjome sukinti radiją. Reikia pastebėti, kad arabiška muzika arabiškuose keliuose labai gerai dera. Tik kad daugumoje radijo stočių jie labai mėgsta šnekėti, tad galiausiai apsistojome ties nemirtinguoju “Hit Radio” (“Ythadioooo!”). Čia šnekėjo mažai, o grojo daug, tad dabar esam nuodugniai susipažinę su visais vasaros hitais, įskaitant Justino Bieberio bei vietinių žvaigždžių.

Nuo Feso pavingiavę kokius 100 km išalkome ir sustojome miestelyje, kuris, pagal Google Maps rodmenis, galėjo būti Jorf El Melha. Prasiėję aplink jo centrinį žiedą ir apžiūrėję apetitą žadinančius avių karkasus, kuriuos restoranų savininkai kažkodėl mėgsta pasikabinti kaip reklamą, pasirinkome nedidelį žuvies restoraniuką. Jis turėjo vieną patiekalą – tešloje keptas sardines su šviežių pomidorų padažu ir tradicine duona. Mums penkiems davė du bendrus bliūdus su sardinėmis, kelis indelius su padažu, krūvą duonos ir jokių stalo įrankių – suprask, reikia valgyti rankų ir duonos pagalba. Kaip nevietiniai, dar gavome bulvyčių. Tai buvo vienintelė vieta per visą kelionę, kur vyrai nesugebėjo įveikti viso maisto, kad ir kaip stengėsi. Ai, ir visa tai mums atsiėjo 10 eurų per visus.

Dar po šiek tiek daugiau nei 100 km pasiekėme “mėlynajį perlą” Chefchaoueną. Jį 1471 m. įkūrė Mahometo palikuonis ilgu vardu, Rifo kalnuose pastatęs nedidukę tvirtovę apsisaugoti nuo portugalų puldinėjimų. Po ispanų Rekonkistos, kurios metu krikščionys išgrūdo arabus iš Iberijos pusiasalio ir šiaurinio Maroko, čia kartu su vietinėmis gentimis įsikūrė daug žydų ir moriskų (musulmonų, prievarta atverstų į krikščionybę). 1920 m. šią teritoriją užsigrobė Ispanija, bet 1956 m. Marokui gavus nepriklausomybę, Chefchaouenas grįžo į jo valdžią. Tiesa, kiekvieną vasarą jį ir toliau užkariauja ispanų turistai, kuriems čia nuo Ceutos eksklavo – kaip nuo Vilniaus iki Kauno, neskaitant kelto per Gibraltaro sąsiaurį.

Pasistatę mašiną po šikančių paukščių pilnu medžiu ir palikę Dainių matuotis temperatūros (taip, čia oficialiai prasidėjo žaidimas “Išlikimas”), iškeliavome apžiūrėti Chefchaoueno medinos mėlynumo bei ieškoti viešbučio. Pastarųjų paieškų gal labai nedetalizuosiu, bet jos truko ilgai, o aš netgi gavau galimybę su vienu dėde pasikalbėti ispaniškai. Ir mes vienas kitą supratom! Eigoje prisijungė ir Dainius, o finale radome mažiuką hostelį “Yasmina”, įsikūrusį vienoje iš prekybinių gatvelių, už kampo nuo pagrindinės medinos aikštės. Jis buvo paprastas, bet švarus ir, be abejo, su mėlynomis kambarių lubomis.

Sutemus palikome vargšą Dainių gydytis ir keturiese patraukėme į pagrindinę aikštę, Plaza Uta el-Hammam, pavakarieniauti. Mano išankstiniai tyrimai rodė, kad geriausia vieta prisėsti bus restoranas “Morisco”, and boy was I right. Iki šiol pasistengusi galiu mintyse atgaminti to ančiuvių tadžino su marinuotomis citrinomis skonį. Kiti irgi buvo labai laimingi, įskaitant vietines kates, kurios teisingai identifikavo mus kaip silpnąją grandį ir sutūpė aplink kaulyti maisto. Šiek tiek gavo, o tada jau jomis atsikratyti buvo labai sunku.

Gretimame lauko restorane sėdėjo grupė vyrukų, kurie susijungė aparatūrą, pasistatė mikrofoną, ir vienas iš jų surengė gyvą akustinį koncertą gitarai ir balsui. Aplink netrukus susispietė būrelis moteriškos lyties gerbėjų, bet jas kažkaip kukliai ir netikėtai nukonkuravo mergina nuo gretimo staliuko, kurią, kaip suprantu, draugės įtikino irgi padainuoti. Tai buvo kažkas dangiško.

Po Feso triukšmo buvo labai malonu pabuvoti ramiame ir atsipalaidavusiame turistiniame miestelyje, kur niekas niekur nelaksto, pardavėjai ne tik nesigainioja, bet ir apskritai dažnai būna kažkur išėję, o vakare turistai ir vietiniai kartu tingiai slankioja tomis pačiomis gatvėmis. Beje, Chefchaouenas garsėja didžiausia marichuanos ir hašišo gamyba Maroke, kas jau savaime yra pasiekimas.

PENKETAS LIETUVAIČIŲ EGZOTIŠKAJAM MAROKUI TARĖ “TAIP”: Fesas ir jo gėrybės

Antra diena

Pirmąjį rytą pakirdę Maroko žemėje iš nesvietiškai malonaus ir paslaugaus viešbučio administratoriaus gavome pusryčius bei prabangaus licencijuoto gido rekomendaciją. Pusryčiai susidėjo iš kavos, kruasanų ir bagečių su visokiais sviestais ir džemais, virtų kiaušinių ir gal dar ko nors. Kol kas nieko labai marokietiško.

Prabangus gidas mums buvo reikalingas todėl, kad Feso medina yra laikoma viena klaidžiausių vietų pasaulyje. Ši UNESCO saugoma teritorija yra geriausiai išsilaikęs Viduramžių miestas arabų pasaulyje, daugiausiai gyventojų turinti urbanistinė pėsčiųjų zona pasaulyje ir apskritai toks neblogas daugiau kaip 3 tūkst. gatvelių labirintas. Vėliau sužinojome, kad paslaugusis administratorius gidą mums prakišo su maždaug trečdaliu antkainio, bet kaipgi dabar nuvažiuosi į Maroką ir nebūsi bent penkis kartus išdurtas?

Gidas pasitaikė baisiai šnekus kokiomis 6-7 skirtingomis kalbomis ir visomis vienodai švepluojantis. Kita vertus, tai padėjo panorėjus gan lengvai nuo jo šnekučiavimo atsijungti. Dar neįžengę į medinos teritoriją jau buvome išmokyti esminių arabiškų frazių: “mra mra” (“karts nuo karto”), “wacha” (gerai), “jela” (“einam”), “merhaba” (“sveiki atvykę”) ir dar kelias. O įžengę gan greitai išvydome tokius Feso medinos hitus kaip šiukšles gabenantys asiliukai, į narvus po 10 sukištos vištos, “merhaba” mums šūkaujantys jaunuoliai, nuo kai kurių prekystalių sklindantis švinktelėjusios mėsos aromatas, pačių įvairiausių nuotėkų balos, visur lakstantys motopirdai bei visomis įmanomomis priemonėmis ir kryptimis gabenami kroviniai, kurių gabentojai labai profesionaliai iš tolo perspėja pėsčiuosius dingti iš tako. Tiesa, kai kurios gatvelės tokios siauros, kad dingti nelabai yra kur.

Nors dauguma Maroko mečečių ir medresių (tradicinių Korano mokyklų) kitatikiams bent iš dalies uždarytos, į kai kurias užsukti galima. Fese aplankėme XIV a. Al-Attarine medresėje, kur gidas aprodė mozaikines sienas ir grindis, raižyto alebastro lubas, papasakojo apie islamo menininkų naudojamus geometrinius motyvus ir spalvų reikšmes, pademonstravo, kaip musulmonai apsiprausia prieš maldas, kokia tvarka melsdamiesi klaupiasi ir.pan. Pastarieji demonstravimai kilo iš to, kad mes nusistebėjome kol kas dar negirdėję muezinų riksmų iš minaretų. Jis nuramino, kad turbūt ryte tiesiog kietai miegojome, ir turbūt buvo teisus. Ai, dar parodė programėlę, kur nurodyti kiekvienos dienos maldų laikai. There’s an app for everything.

Kitas ekskursijos ryškulys buvo garsiosios Feso odų raugyklos. Gaila, kad ten lankėmės sekmadienį, kai visos dažų spalvos buvo susimaišiusios, ir vaizdas jau nebuvo labai įspūdingas. Pirmadienį turėjo būti kur kas geriau, bet užtat kvapas vis tiek buvo įspūdingas. Matote, Fese odos apdirbamos tradiciniu būdu, į kurį įeina balandžių šūdukuose esantis amoniakas, nuo kurio, savo ruožtu, visa medina atsiduoda sunkiai nupasakojamu aromatu. Mes veiksmą stebėjome iš vienos iš daugelio aplink raugyklas išsidėsčiusių odos gaminių parduotuvėlių, ir pirmas dalykas, kurį pamatėme įžengę į jos terasą, buvo vieno iš pardavėjų mums tiesiamos mėtų šakelės. Pasikiši tokią puokštelę po nosimi, kaip kokia dama su kamelijomis, ir kentėti jau šiaip taip galima. Man labiausiai įsiminusi raugyklų istorija buvo ta, kad mamos čia kartais atveda sūnus, kad pamatytų, kur dirbs, jei prastai mokysis.

Dar buvome Nejjarine medžio dirbinių muziejuje, įsikūrusiame buvusiame karavanserajuje, o iš tarpdurių apžiūrėjome kelias mečetes. Taipogi į ekskursiją įėjo apsilankymai keliose įvairių amatų dirbtuvėse-parduotuvėse, kur Maroko profai ant mūsų išbandė visas savo pardavimo gudrybes. Tik mes tuo metu dar buvom per daug išsigandę, kad ką nors pirktume. Nors aš vis tiek įsigijau overpriced argano aliejaus ir molio kaukę.

Ekskursija baigėsi gido pasiūlytame restorane, kur jo rekomenduoti penkiese pasiėmėme tris pietų komplektus ir gavome pirmąsias tikro marokietiško maisto porcijas: kuskuso, tadžino, sriubos, keistų salotų ir ultra saldžios mėtų arbatos. Buvo neblogai, bet būtų buvę dar geriau, jei mums bevalgant kiti gidai nebūtų atgabenę dar kelių turistų grupelių. Ne pati autentiškiausia patirtis.

Užtat tikrai autentiška patirtis laukė išėjus iš restorano jau be gido kompanijos. Prieš tai vaikštinėdami ne kartą pagalvodam, kad perspėjimai apie prekeivių kabinėjimąsi gatvėse buvo smarkiai perspausti. Tada išlindome iš restorano ir maždaug po 30 sekundžių sužinojome, ką reiškia būti Feso medinoje be gido. Paskui stebuklingąjį Dainiaus GPS staigiuoju būdu patraukėme bet kokia kryptimi, kad tik atrodytume lyg žinantys, kur einam. Beje, čia prasidėjo ir iki paskutinės dienos nemirė tendencija mus laikyti lenkais bei rėkti “dzień dobry” ir “Polska?”.

Priėję vienus iš daugelio medinos vartų ir išnirę iš siaurų vėsių gatvelių, stabtelėjome pasitarti dėl kokio nors konkretesnio tikslo. Juo tapo Jnan Sbil sodas, nes po pusdienio praleisto žiūrint į rusvus tonus jau visai norėjosi pagriūti po kokiu nors medeliu. GPS parodė trumpiausią kelią atgal per mediną, tad vėl teko skuosti kuo greičiau ir kuo užtikrinčiau. Čia prasidėjo vietinių vaikiščių tendencija rėkti, kad mūsų kelias uždarytas, ir mums derėtų eiti štai ta kryptimi. Sklandžiai gimė aksioma, kad jei vietinis sako, jog kelias uždarytas, galim būti tikri, kad einame teisingai.

Sodą radome, medžių irgi, tik su dribtelėjimu po jais buvo sudėtinga. Matot, Fese medžių ir žolės nėra tiek daug, kad su jais galima būtų elgtis taip atsainiai, todėl viskas tvarkingai aptverta, ir sėdėti galima tik ant suoliukų. O šių nėra per daug, ir ant jų sėdi tie, kurie spėjo ateiti pirmi. Bet bent jau buvo pavėsio, paukštukų, bambukų ir daug atsipalaidavusių fesiečių. Vienos iš parko aikščių kampe sėdėjo keli berniūkščiai su Cristiano Ronaldo šukuosenomis (didelis hitas 15-25 metų kategorijoje) ir brazgino gitara. Kitame kampe būrys įvairaus amžiaus ir užsidengimo lygio moterų skardžiai plepėjo, juokėsi, dainavo ir aiškiai kažką šventė. Nutarėme, kad turbūt sužadėtuves. Galų gale išgirdome sutartinį muezinų bliovimą iš gretimų mečečių minaretų.

Pailsėję sode dar nukeliavome iki mellah – istorinio žydų kvartalo. Pasimalę po apgriuvusias jo gatveles pasijutome jau kaip reikiant pavargę, tad patraukėme link savo riado, pakeliui dar bandydami rasti nusipirkti maisto vakarienei terasoje. Tinkamų parduotuvėlių aptikti kažkaip nepavyko, o pasiekę riadą jau buvome tiek išvystę sugebėjimą negirdėti aplinkinių šūksnių, kad vos nepraėjome pro savo administratorių, rėkiantį, kad pasukom ne į tą gatvelę.

Draugai nutarė dar pasimalti mūsų rajone ir paieškoti užkandžių, o aš pasirinkau opciją “eiti į savo kambarį matuotis temperatūros”. Nes juk kaip tikra pernelyg uoli keliauninkė buvau iš namų įsidėjusi termometrą, už ką vėliau tą vakarą iš manęs visi uoliai tyčiojosi. Temperatūros radau, bet mūsų geriamas vanduo buvo užrakintas kitame kambaryje, tad teko paracetamolį užsigerti vandeniu iš čiaupo, tuo pat metu tingiai svarstant, kaip labai aš noriu prie savo sveikatos problemų prisidurti dar ir triedimą. Iš anksto pranešiu, kad mano virškinamojo trakto bakterijos pasirodė kaip reta atsparios savo marokietiškoms giminaitėms, tad peršalimas ir liko vienintelė [iki šiol besitęsianti] problema.

Kol prisirijusi paracetamolio drybsojau lovoje ir gailėjausi savo žlungančių atostogų, mano chebrytė patyrė pirmąjį iš Trijų Didžiųjų Kultūrinių Šokų. Kitaip sakant, kažkokiu būdu įsivėlė į pokalbį su vietiniais vaikiščiais, atsakingais už turistų tempimą į kitus riadus. Tada teko iš to pokalbio išsivelti, tada – skubiai apleisti pokalbio vietą, tada – tiesiogine to žodžio prasme bėgti pagal GPS rodmenis, o tada – bėgti bele kur, nes GPS rodmenys bebėgant pasimetė. Tada jie dar sugebėjo visgi savarankiškai užsukti į kažkokį riadą patikrinti, ar jis kartais ne pigesnis už mūsiškį, tokiu būdu užsitraukdami dar didesnį berniūkščių pyktį. Žo, grįžo už kokių pusantros valandos su vienu maišeliu vynuogių, nerado administratoriaus ir rėkė man po langu, kol aš išlindau iš po antklodės, susiradau šlepetes ir keikdamasi nusileidau į apačią atrakinti durų.

Reziumė: pirmoji pilna diena Maroke veltui nepraėjo. Laukite tęsinio. Jei norite rasti ankstesnius įrašus, spauskite ant tag’o “Marokas” šio įrašo viršuje.

PS: Atsiprašau už nuotraukų trūkumą. Mano iPhono kameroje vėl pasirodė smėlio grūdelis, kurį aš jau maniau išgrūdusi, todėl visose nuotraukose matosi kažkoks blynas. Bet nenusiminkite: ketvirtą kelionės dieną pasiekėme tokį gražų miestelį, kad neiškentusi vėl pradėjau fotografuoti į kairę ir į dešinę.

PENKETAS LIETUVAIČIŲ EGZOTIŠKAJAM MAROKUI TARĖ “TAIP”: Atvykimas į Fesą

Pirma diena

Nuotykis prasidėjo vieną gražų šeštadienį, kai po savaitės rudeniško oro Vilnių nutvieskė saulė, tarytum apsidžiaugusi mūsų išsinešdinimu. Dieną prieš kelionę aš savo gerklėje buvau aptikusi nenuginčijamų peršalimo simptomų, tad apsiginklavau vaistinėle bei termometru, pasisvėriau lagaminą, nustebau, kad jau beveik viršiju leistiną “Ryanair” rankinio bagažo svorį, ir išvažiavau į oro uostą.

Skrydis į Bergamą praėjo sklandžiai, o ten turėjome apie 5 valandas, todėl dar spėjome nuvykti iki miesto centro ir paturistauti. Suvalgiau makaronų ir susišnekėjau su bobute stotelėje, tad jau galiu sakyti, kad esu buvusi Italijoje!

Skrydis į Fesą buvo įdomesnis jau vien tuo, kiek marokiečiai su savimi gabenosi vaikų. Turbūt apie pusė lėktuvo keleivių buvo nepilnamečiai. Riksmų choras kylant ir leidžiantis buvo neprastas, tačiau ne toks baisus, kokio galima buvo tikėtis. Ir apskritai, leidžiantis man didesnį nerimą kėlė peršalusios ausies būgnelis, kuris lyg ir taikėsi sprogti, bet kažkaip atsilaikė.

Nusileidome kartu su saule, išsiropštėme iš lėktuvo ir nuėjome stovėti eilėje prie pasų patikros. Čia atradome, kad marokietiška eilė nėra toks jau visai stabilus darinys, ir joje geriausia stovėti kaip nors įsisprendus į šonus, kad niekas pro šalį neprasmuktų. Šiaip ar taip, gavome antspaudus, išsikeitėme eurus į dirhamus (daug kur buvau skaičiusi, kad oro uoste dirhamo kursas geras, bet vėliau paaiškėjo, kad ne itin), apsilankėme moterų tualete, iš kurio kažkodėl išlindo kažkoks dėdė, ir išėjome į lauką ieškoti Giedrės nužiūrėto vietinio autobuso.

Šiek tiek pasiblaškę, pasekėme kažkur į šalį plūstančia vietinių minia. Iki autobusų stotelės ji mus atvedė, bet tada beveik visa draugiškai nuplūdo į šalia esančią automobilių stovėjimo aikštelę. Stotelėje su mumis liko tik jauna pora, prisėdusi ant kalno lagaminų. Aišku, stotelėje jokio grafiko nė kvapo, mes sutrikę, čia prisistato taksistas ir ima mums siūlyti kelionę iki pat viešbučio už 150 dirhamų, kas yra po maždaug 3 eurus kiekvienam. Kadangi autobusas už 4 dirhamus veža iki geležinkelio stoties, nuo kurios vis tiek tektų imti taksi už velniai žino kiek, man šitas pasiūlymas atrodė logiškas, bet šios nuomonės laikėsi ne visi. Visą istoriją sutrumpinus, mes toje stotelėje patamsyje prastovėjome mažiausiai 40 minučių, kartais pasiklausydami taksisto įtikinėjimų, kartais pasitikslindami pas ant lagaminų sėdinčią gražią merginą, ar ji vis dar neprarado vilties, kartais pravesdami tarpusavyje debatus ar netgi vieną kitą balsavimą. Bet jis atvažiavo!

Net jeigu mums pirmam vakarui dar būtų nepakakę kultūrinių potyrių, tai autobusui pradėjus važiuoti, ypač per gausius žiedus, jau turbūt vis tiek būtume įvertinę Maroko kultūros savitumą. Aprašyti tai sudėtinga, tad gal užteks pasakyti, kad mūsų vyrai šioje vietoje šiek tiek sunerimo dėl būsimo kokių 3 tūkst. kilometrų vairavimo nuomota mašina. Iš pirmo žvilgsnio jokių eismo taisyklių neįžvelgėme – visi tiesiog važiavo, kur jiems reikia, trys eismo juostos sutalpindavo iki penkių eismo dalyvių, pėstieji per gatvę skuodė skersai arba išilgai priklausomai nuo individualių poreikių, dviračiai ir motopirdai keliavo priešinga eismo juosta ir t.t., ir pan. Vėlesnėmis dienomis šiokias taisykles jau radome, ko geriausias įrodymas turbūt buvo sveika Baby Dacia ir jos keleiviai. Bet jo, ten kažkas tokio.

Atkakę iki paskutinės stotelės prie geležinkelio stoties, pasikonsultavome su gražiąja mergina dėl tinkamos taksi kainos ir nuėjome medžioti. Čia vėl buvo daug tąsymosi, derybų ir lakstymo su lagaminais pirmyn atgal, bet galiausiai visi susigrūdome į taksi, kuris mus sklandžiai nulakdino iki Feso medinos (senamiesčio). Kadangi ši yra viena didžiausių pasaulio urbanistinių pėsčiųjų zonų, iki pat viešbučio mūsų neprivežė, bet jis įsikūręs medinos pakraštyje, tad taksistas greitai suorganizavo mums vedlį iki pat durų.

Rašydama apie viešbutį aš šiek tiek pamelavau, nes ten buvo riadas – vienas iš turbūt šimtų Feso senojoje dalyje esančių mažyčių viešbutukų, įkurtų neseniai restauruotuose tradiciniuose marokietiškuose namuose su kiemeliu. Vietiniai jų viešbučiais nelaiko, o Tripadvisor priskiria prie B&B. Bent jau mūsiškis Riad L’Artiste buvo labai žavus, o po visų kelionės peripetijų nuvirsti ant savo asmeninės dvigulės lovos buvo labai gera.

Tą vakarą dar patyrinėjome stogo terasą, kurioje ryte turėjo būti puikus vaizdas, ir nuėjome miegoti.