Heineken Open’er 2013: įžanga ir pirma diena

Spaudžiama baisinio sąžinės graužimo dėl baisinio savo tingumo, galų gale sėdu kurpti jubiliejinio, penktojo “Heineken Open’er“ aprašymo. O aprašyti yra ką, nes man šis hainekenas buvo ne tik jubiliejinis, bet ir pats geriausias. Geriausi koncertai, kompanija, oras, užklasinė veikla, diskusijų lygis – viskas geriausia, išskyrus Rihanną, bet apie ją gal pasiliekam pabaigai.

Beje, sakydama, kad kompanija buvo geriausia, turiu omenyje, kad ji būtų buvusi dar geresnė, jei tik į ją būtų galėję įsilieti tradiciniai mano kompanionai: Imbrasai, Arnas, Vycka, Gabrielė ir kt. Bet ką turim, su tuo ir tūsinamės 😉 Tai štai:

Pagrindinis ekipažas busike:

– Brolio ir sesers Igno ir Akvilinos duetas, sklandžiai vadovavęs visam paradui
– Jų pusseserė Viktorija
– Daivaras ir Gabrielė (bei Daivaro brolio, žmogaus-legendos Roberto dvasia, nes jis geru žodžiu buvo minimas kiekviena įmanoma proga)
– Marius, kurio dėka mudvi su Gabija paskutinę minutę atsiradome šiame ekipaže
– Mudvi su Gabija, pagrindiniame ekipaže paskutinę minutę atsiradusios dėl šiokio tokio erroro antrajame

Antrasis ekipažas ne busike:

– Mykolas
– Jurga, dėl kažkokių mistinių priežasčių žinoma Jurgens vardu

Keywords ir key phrases sąrašas su trumpais paaiškinimais:

– “Šy šy šy šy fa fa fa fa py py py py…“ – gimė Alt-J dėka
– “Žvakutės“ (daugiausia rektalinės) – gimė Mariaus profesinių žinių dėka
– “Listerinas“ – gimė iš baimės pūsti į alkotesterį ir ko nors ten pripūsti
– “Balantainczyk“ – gimė pernelyg uolaus lenkų apsauginio dėka
– “Žmona, tu tik gerk…“ – gimė iš Daivaro požiūrio į santuokinį gyvenimą
– “X dainų grupė“ – gimė kaip puikus būdas sudirbti bet kurią nepatinkančią grupę
– “Dešra“ – gimė kaip puikus būdas apibūdinti bet ką, kad nors iš tolo primena elektroniką

***

Diena No. 0

Traumos.
Man nulinė diena prasidėjo nuo to, kad manęs Vilniuje aplankyti ir į Kauną parsivežti atvažiavo visa šeima, įskaitant šunį. Ko pasėkoje katinui teko susipažinti su tuo šunimi bebūnant man ant rankų, ko pasėkoje į festivalį važiavau su krūva vasarinio garderobo didelėmis iškirptėmis ir su gan neprastomis nagų žymėmis krūtinės ląstos srityje. Dar dabar šiek tiek matosi.

Kelionė.
Ji nebuvo labai ypatinga, išskyrus tai, kad važiuojant Lenkijos keliais vis dar baisiai krato, ypač sėdint ant galinės busiko sėdynės. Bet pavyko nežūti, tad kaip ir viskas gerai. Festivalio teritoriją pasiekėme apie 6.30 ryto.

***

Pirma diena

Kempingas.
Šiemet jis buvo kažkoks suplotas į plotį ir ištemptas į ilgį, o po praėjusių metų pliurzų teritorija, šalia kurios įprastai būdavo dušai, atitverta ir atauginėjama. Tokiu būdu atvažiavę rekordiškai anksti gavome rekordiškai šūdiną vietą palapinėms – papildomoje pievoje netoli nemokamų dušų. Vėliau paaiškėjo, kad ta vieta visgi nebuvo tokia bloga, nes iš jos galima buvo per porą minučių sparčiu žingsniu nušuoliuoti iki tūlikų, dušus pasiekti dar nespėjus atsikelti didžiajai daliai lenkų ir patogiai atsidurti autobuso stotelėje. Eiti į koncertus buvo ne taip patogu, o iš jų išvis norėdavosi teleportuotis, bet kam dabar lengva…

Kaimynai.
Vos priparkavę busiką, buvome nudžiuginti šalia sustojusių kolegų lietuvių su kitu busiku ir labai jau garsiu bei dar po nakties neišsiblaiviusiu Šiaulių krašto akcentu. Suskliaudę ausis stengėmės kiek įmanoma apriboti kontaktą su jais ir iškeliavome tvarkyti savo reikalų. Na o bet tačiau, bestatant palapines staiga pasigirdo: “Ė, čiagi kiti letuviai! Davai statomes šalia letuvių, ka smagiau būtų!“ Ausys kažkaip savaime dar labiau susiskliaudė. Kita vertus, istorija parodė, kad jie buvo visai padorūs kaimynai. Rėkė tik tą pirmą dieną ir dar kartais vakarais prieš miegą, kai savo vyriškoje kompanijoje niekaip negalėdavo išsiaiškinti, kuris su kuriuo miegos ir kuris kurį rūrins. Labiausiai pagarsėję buvo Vytenis ir Aivarėlis. Chebra pasakojo, kad pastarasis kažkuriuo metu lakstė nuogas ir su raudonu šalmu, bet aš, deja, šį spektaklį praleidau.

Kaimynai 2.
Po poros valandų nuo mūsų atvykimo horizonte pasirodė visa procesija lietuvių su Popsu priešakyje ir Stanioniu gale. Nusiyrę iki pat dušų ir visi kartu netilpę mūsų takelio pusėje, jie iš lenkų prižiūrėtojų išsiderėjo galimybę užsiimti dar neatidarytą plotą kitoje pusėje su sąlyga, kad visus vėliau atvyksiančius lenkus nukreips dušų link. Tokiu būdu netoli mūsų atsirado milžiniškas lietuvių getas, kurio mes bijojome dar labiau, negu Aivarėlio su Vyteniu, ypač po praeitų metų tūselio, kurį girdėjo visas kempingas. Tačiau, vėlgi, istorija parodė, kad visas naktis getas buvo kaip išmiręs. Keistenybės.

Įžanga.
Pasistatę palapines ir oranžinį salioną, kuris visas dienas ir ypač naktis dirbo orientyru, bei užėmę vietą Mykolo palapinei, sugriuvome nusnūsti. Kaimynai šį procesą gan greitai nunešė šuniui ant uodegos, tad galiausiai nemažą dalį dienos praleidom tiesiog tysodami saulytėje ir pavėsiukyje, žaisdami istorijų spėliojimo žaidimus ir aptarinėdami įvairiausius rektalinių žvakučių panaudojimo būdus. Kitomis dienomis žvakutės pasiekė tokį lygį, kad buvo naudojamos sklandžiai užkišti bet kokią pokalbyje pasitaikiusią pauzę. “A, nusvilai biškį? Nu čia, aišku, bėda. O pala, žvakučių bandei?“ Galiausiai po n valandų (bet iki koncertų vis dar likus n+x valandų) pavyko mobilizuotis ir nuvažiuoti į Gdynią išsikeisti pinigų bei nusipirkti būtiniausių daiktų. Grįžę radom jau atvykusius Mykolą su Jurga ir ėmėm ruoštis pagrindinei vakaro programai.

Fotoaparatas.
Akvilina turėjo neišsenkančio džiaugsmo šaltinį – “Polaroid“ tipo fotoaparatą. Fotografuotis pradėjom bedrybsodami kempinge, o iki festivalio pabaigos surinkom visą kolekciją tobulai hipsteriškų atostogų akimirkų. Tarp jų yra netgi nuotrauka, kurioje mes visi sutūpę žiūrinėjam kitas nuotraukas.

Editors.
Labai geras, tamsiai energingas įvadas į muzikinę šio balagano dalį. Nuo miego trūkumo jaučiausi it švelniai trinktelta ir bijojau, kad nepavyks tinkamai pasidžiaugti pirmosios dienos koncertais, bet jau po pusės dainos įjungiau savo šokius pokius, o miegai išgaravo kaip dūmas, neblaškomas vėjo. Beje, Tom Smith įvaldęs tokį stiliuko lygį, kad mūsų moterys nutarė, jog prieš eidamas į sceną jis pasižiūri į veidrodį ir numykia: “Damn, I look goooood…“

Blur.
Nelabai aišku, ar koncerto pradžioje garsas buvo toks blogas dėl to, kad mes stovėjome už garsiakalbių, o vėliau tiesiog pripratome, ar dėl to, kad jis iš tiesų buvo nevykęs, o vėliau jį pataisė. O gal net dėl to, kad pirmiausia sugroję “Girls & Boys“, po to vyrukai ėmėsi kurti meną ir paniro į kažkokį post-rocko triukšmą. Šiaip ar taip, koncerto eigoje situacija smarkiai pasitaisė, ir galiausiai abi su Gabija šokinėjom kaip “Duracell“ zuikučiai. Daivaras pradžioje autoritetingai pareiškė, kad čia yra vienos dainos grupė, vėliau pataisė į dviejų dainų, o iki galo jau buvo pametęs gerų dainų skaičių ir tiesiog mėgavosi. Paskutinę pagrojo “Song 2“, ir teko padaryti išvadą, kad po 23 metų karjeros ir 7 labai neprastų albumų garsiausias “Blur“ išleistas garsas visgi tebėra “woo-hoo!“. Užtat kaip smagu buvo, kai pasibaigus koncertui visa tūkstantinė minia apsisuko ir nuskuodė Tent Stage link, vis dar randomu ūkaudama pelėdų balsais!

Alt-J.
Kontraversiškiausias festivalio koncertas. Man labai patiko, Gabijai labai patiko, Mariui, Mykolui, Akvilinai ir Viktorijai labai patiko. Daivarui nepatiko taip, kad kitą dieną chorinis jo erzinimas kniaukiant “Šy šy šy fa fa fa“ beveik pasiekė žvakučių populiarumo lygį. Ignas sakė, kad išvis nesuprato, kaip tokia grupė egzistuoja, ir kokie velniai ją čia atnešė. Gabrielė diplomatiškai susilaikė nuo dramatiškų pareiškimų, bet turbūt labiau linko į neigiamą pusę. Žodžiu, love it or hate it pilnu pajėgumu. Kartoju, man labai patiko. Kitomis dienomis nuo menkiausio priminimo galvoje savaime užgrodavo “This is for Matilda…“ arba “Please don’t go please don’t go, I love you so I love you so…“

Kad ir kaip dar būčiau norėjusi nueiti paklykauti “Crystal Castles“ dešros fabrikėlyje, nemigos naktis padarė savo. Tad tiek šiam kartui, laukite tęsinio…

Antra diena
Trečia diena
Ketvirta diena
Rihannos diena