Mano šeštasis iš eilės apsilankymas Kosakowo aerodromo lauke buvo ypatingas dėl kelių priežasčių: iš pavadinimo išmesto “Heineken“, galų gale įkalbėtų prisijungti Eglės ir Gyčio, po 5 metų pertraukos sutikto Jeremy iš mano pirmojo festivalio bei rekordiškai trumpos ir sklandžios kelionės. O bet tačiau gal pradėkime viską iš pradžių, kad netyčia ko nors svarbaus nepraleistume.
Pirma diena
Pagrindinis ekipažas.
Jis susidėjo iš The Awesome Foursome: Eglės, Gyčio, Gabijos ir manęs. Mudvi su Gabija dvejus metus zyzėme kitai Foursome pusei, kad reikia važiuoti į Gdynią, bet Eglės šita mintis kažkodėl nežavėjo. Gal todėl, kad ji nemėgsta kokių 95% čia grojamos muzikos? Gal ir taip, bet, šiaip ar taip, su aktyvia Gyčio pagalba šiemet ją įkalbėti pavyko, tad ekipažas buvo štai toks.
Kelionės niuansai.
Bėdelė buvo tokia, kad Gabija iš komandiruotės Šveicarijoje parskrido pirmąją festivalio dieną, apie 1 val. nakties. Todėl po visų daiktų rinkimų, išvažiavimų, grįžimų ir vėl išvažiavimų mums Vilnių palikti pavyko tik apie 3 val. Parašiau kito ekipažo atstovui Mykolui, kad užimtų vietą mūsų palapinėms, bet jie irgi važiavo su niuansais, tad sutarėme, kad vietą užims tie laimingieji, kurie sugebės pirmi pasiekti tikslą. Aš visą naktį šturmanavau, bet neišgerto ir atitinkamai neišmyžto alaus dėka stojome tik vieną kartą ir netgi per daug neviršydami greičio apie 10 val. vietos laiku jau buvome Gdynioje. Pakeliui pasigėrėjome nuostabiu ūkanotu saulėtekiu Mozūrijos miškeliuose, ir Lenkija Eglės ir Gyčio akyse užsidėjo pirmą pliusą.
Kempingas ir orai.
Laimė užimti vietą palapinėms visgi kliuvo mums, bet didelio streso tai nesukėlė, mat šiemet turbūt pirmą kartą nuo tada, kai aš pradėjau lankytis Opener’yje, jis buvo mažesnis nei pernai. Kempinge vietos buvo sąlyginai nemažai, ir organizatoriai nebuvo taip smarkiai nusiteikę spausti palapinių vienos prie kitos kaip ankstesniais metais. Mykolas ir dalis jo Co. pasirodė maždaug po valandos ir puolė statytis savo ir likusių Co. narių palapinių. Mes išėjome apsirūpinti pinigais ir maistu, o belaukiant maisto kilo toks mielas škvaliukas su perkūnija. Stengdamiesi pakelėje neišmėtyti bulvyčių, greituoju ėjimu parvarėme į palapinę ir į ją belįsdami su užuojauta užfiksavome liūtyje besimaudančią bei milžinišką ne savo palapinę vėjyje betąsančią kaimynų draugiją. Deja, altruizmo savyje užfiksuoti pavyko nedaug, tad susitelkėme į kirmino marinimą.
Tolesni orai.
Pavalgę sukritome šiek tiek nusnausti, bet daugiausiai po valandos atsibudome nuo perkaitimo, – lietus baigėsi ir pasirodė visas likusias festivalio dienas karaliavusi saulė. Tik visą kelionę pramiegojusi Gabija temperatūros pokyčiams nepasidavė ir ramiausiai sau parpė su džinsais ir dar rankšluosčiu ant galvos, kad jau tikrai nesušaltų.
Gdynia.
Kadangi miegoti buvo sudėtinga, šiaip ne taip prižadinome Gabiją ir iškeliavome į Gdynią apsirūpinti vandeniu, alumi ir rimtesniu maistu. Kadangi legaliai į kempingą įsinešti galima tik “Heineken“, aplink stotį esančios parduotuvės per keturias dienas turbūt pasidaro pusmečio pardavimų planą. Apsipirkę dar sustojome restoranėlyje užkąsti, ir aš pirmą kartą paragavau įdomaus lenkų patiekalo pavadinimu chłodnik litewski. Kaip ir priklauso, chlodnikas buvo ružavas, bet tuo jo “litewski“ savybės ir baigėsi, bo lenkai pamiršo įdėti kefyro, išvirti bulvių, vietoj šviežių agurkų pridėjo raugintų, o baigiamajam akordui dar įmetė porą rūgštynių lapų. Brudas konkretus. Tiesa, Gytis irgi gerai užsirovė ant barszcz czysty, kuris susidėjo iš raudono vandenėlio taškas.
Interpol.
Dabar va specialiai įsijungiau “NYC“ klipą, kad galėčiau palyginti, ar tikrai Paul Banks visada skamba kaip ožys. Sakiau gi, kad ne! Įraše skamba kaip normalus depresuotas dviejų natų diapazono tenoriukas, tokia kūdesnė Tom Smith iš Editors (beje, labai sėkmingas įvadas į pernykštį festą) variacija. O va gyvai skambėjo kaip žiauriai erzinantis, per lėkštes šakutėm braukantis ožys – tiesa, vis dar dviejų natų. Dar gali būti, kad mes labai nesėkmingai atsistojome prie kokios nors kolonėlės, nes filmuke irgi neatrodo labai baisiai. Žo, iškentėm kokias tris dainas ir nutarėm paėjėti saugesniu atstumu link alaus. Iš toliau buvo geriau.
Metronomy.
Kadangi Interpol nuvylė, galėjau ramia sąžine eiti klausyti šių multikinių vaikių. Mums su Gabija labai patiko, o Eglė su Gyčiu pasibaisėjo Tent Stage akustika. Vėliau išvedžiau teoriją, kad jie tiesiog nepriima triukšmo kaip sudėtinės muzikos dalies, ir jie su manimi nesiginčijo. Aš muzikoje priimu viską, kas nėra per daug monotoniška ir neskamba kaip barzdoti kanopiniai, tad mėgavausi iš širdies, ir didžioji dalis palapinėje susigrūdusios publikos darė tą patį.
The Black Keys.
Gabijos koncertas nr. 1, po kurio ji paskelbė, kad festivalis oficialiai pavyko, ir daugiau jau niekas nebesvarbu. Tvarkingas bliuzrokas be jokių didesnių išsidirbinėjimų dar niekam nepakenkė, tad belieka pripažinti, kad buvo žiauriai smagu. Tiesa, bent šiek tiek išsidirbinėjimo koncertui gal būtų suteikę daugiau energijos ir šarmo, bet švarus, profesionalus atlikimas savo vertės irgi turi. Ypač vokalas, Mr. Banks! Ai, dar The Black Keys mus pradžiugino be konkurencijos šūdiniausiomis ekranų projekcijomis, kurios rodė lyg ir tai, kas vyksta scenoje, tik su visokiais filtrais, trūkinėjimais ir nesinchronizuotu vaizdu. Pirmas minutes atrodė, kad kažkas sugedo, o po to supratom, kad čia gal visgi Mianas. Down with this sort of thing!
Haim.
The Black Keys užturbino taip, kad išsipildė mano svajonė po bemiegės nakties ištverti iki Haim. Nuėjom atgal į Tent Stage tikėdamiesi mergaitiško popso, gavom maždaug vieną tokią dainą, o tada moterys pradėjo virinti heavy metalą. Eglė ir Gytis staigiai evakavosi, Gabija pusiau miegodama dar liko, o aš patyriau nušvitimą ir visą koncertą prašokinėjau kaip užsukta. Bosistė savotiškai priminė mūsiškę Jazzu – fantastiška atlikėja, kol nepradeda šnekėti. Tada apima didelė svetima gėda. Dar šio koncerto metu prasidėjo tendencija Lenkijoje ieškoti antrų pusių, nes kažkas iš publikos bandė pirštis gitaristei Daniellei, o bosistė Este atskaitė moralą apie tai, kad taip paprastai prie jos sesers nieks neprieis.
Foster the People.
Po Haim užsiturbinau dar labiau, tad labai neprieštaravau Gabijos norui pasiklausyti šitos dviejų gabalų grupės. Vieną iš jų pagrojo iš karto, kad nesikankintume, o antrą pasiliko pabaigai, kad nepabėgtume. Deja, per vidurį ėmė groti kažkokius gilius menus, o apie 2 val. nakties taip su žmonėmis elgtis negalima. Taip mes “Pumped Up Kicks“ ir neišgirdom, bet dienos pasiekimai jau ir taip buvo labai neprasti, tad per daug nesigailėjom. Atradimas: pasirodo, kad ten dainuoja ne vaikinas ir mergina, o tik vienas dviem frontais varantis vaikinas, kankinamas mano mėgstamiausios amerikietiškos ligos – pernelygbaltidantito.
Be pavadinimo 
Atgalinis pranešimas: Open’er 2014: Trečia diena | Be pavadinimo