OPEN’ER 2014: ANTRA DIENA

Pirma diena

Veikla.
Pradinis planas buvo važiuoti į pliažą, bet oras ryte buvo kažkoks sunkiai prognozuojamas, todėl pliažą atidėjom rytojui. Vietoj jo su Mykolu ir Co. nusigavom į geležinkelio stotį ir iškeliavom paturistauti į Gdanską. Mano atminty vis dar gyvavo 2011-ųjų Gdanskas su liūtimi ir krentančiomis kelnėmis, tad jaučiausi morališkai pasiruošusi pažintį atnaujinti. Šįkart jis visas švytėjo nutviekstas saulės, o aš kremu nuo saulės buvau pasitepusi labai atsainiai, tad galima sakyti, kad čia pradėjau savo tris savaites trukusią neplanuoto deginimosi epopėją. Dabar esu rekordiškai ruda – maždaug tokios spalvos, kokios vidutinis lietuvis būna vidury žiemos.

Gdanskas.
Grįžtam prie svarbiausios temos – turizmo. Tai štai, buvo saulėta, gražu, laimingi pamaklinėjom po senamiesčio gatveles, pametėm dalį draugų, o po to juos radom pakeliui į puikiosios Šv. Marijos bazilikos bokštą. 400 laiptelių! Ta bažnyčia vis dar yra vienas mano mėgstamiausių pastatų pasaulyje – gotikiniai jos langai yra tokio dydžio, kad viduje šviesu lyg atviroje galerijoje. O vaizdas nuo stogo išvis pasakiškas.

Dar Foursquare reitingų dėka pavyko labai sėkmingai išsirinkti pietų vietą – hipsterinį kabačioką pavadinimu “Original Burger“. Turbūt mėnesį chebra galvas suko, kol tokį originalų pavadinimą sugalvojo. Šiaip ar taip, maisto daug ir jis nuostabiai skanus. Ir, nors kabačiokas įsikūręs Pilies gatvės atitikmenyje, kainos labai lenkiškai padorios.

Svajonių gatvelė.
Po pietų dar pasimalėme krantine, prie apie būsimą Backstreet Boys koncertą reklamuojančių plakatų sudainavome “I Want It That Way“, vėl išsiskyrėme su draugais ir pakeliui į stotį prasukome pro anksčiau nužiūrėtą jaukią Šv. Marijos gatvelę (taip, ten Lenkija, ten viskas arba Mariacka, arba Jana Pawla, arba Pilsudskiego). Gatvelėje yra virš 50 namų, ir jie visi turi “peronus“ – atviras terasėles su laiptais per vidurį. Iki XIX a. pabaigos tokias turėjo dauguma Gdansko namų, bet tada vietos gudragalviai nutarė, kad jos trukdo eismui, ir jie daugumą nugriovė. Eismui gal ir nepadeda, bet atrodo fantastiškai. Be to, čia ant kampo radome begrojantį gatvės muzikantų kvartetą, kuris tapo mėgstamiausia Eglės festivalio grupe. Teko prisėsti ant vieno iš “peronų“ laiptelių ir niekaip negalėti pajudėti.

MGMT.
Gdanską teko palikti anksčiau nei norėjosi, nes manęs ir Gyčio laukė MGMT. Eglė būtų mielai pasilikusi klausytis gatvės muzikantų, o Gabija apskritai nesigaudė, kas per velnias tie MGMT, kol traukinyje aš jai visai apsimiegojusiai paniūniavau “Kids“ melodiją. Tada ji puolė tapšnoti sau per skruostus ir kitaip budintis, nes “Kids“ yra gerai. Tai ne, blyn. Tiesa, aš iš mūsų kompanijos vienintelė žinojau, kad ši grupė yra apsirūkę pankiukai, kuriems per netyčiom pavyko parašyti 2,5 superhito, kuriems nepatiko būti žvaigždėmis, ir kurie tolesnėje kūryboje nutarė užsiimti Pink Floyd ir Brian Eno stiliaus menais. Tad, kaip aš ir tikėjausi, koncertas buvo visiškai marichuaninė šiza su tripinėmis video projekcijomis ir žaliu Andrew megztuku. Ai, dar papais, kuriuos dosniai pademonstravo viena vaikinui ant pečių įsitaisiusi žiūrovė. Bendrai paėmus, man patiko, o kiti nelabai suprato. Vargšas Gytis “Kids“ praleido stovėdamas eilėje prie tacos, apie kuriuos papasakosiu vėliau, nes jie tikrai verti atskiro skyrelio.

MØ.

Šitą Gytis buvo nusižiūrėjęs kaip labai vertą dėmesio, o mes kaip ir nelabai turėjom daugiau ką veikti, tad nuėjome prie Here & Now scenos (tos, kur per vidurį tarp Main ir Tent), pasitiesėme Gabijos paklotuką, kuris buvo vienas iš esminių viso festivalio herojų, ir sukritome ant jo klausytis danės išsikalinėjimo. Pliusai: puikus vokalas, nenormaliai daug energijos; minusas: panašu į Lykke Li, Lana Del Rey ir visas kitas pastarojo meto hipsteres. Šiaip ar taip, kolektyviniams Pilateso pratimams ant paklotuko bei juos lydėjusiam isteriškam žvengimui šis koncertas tiko puikiai. MØ vis bandė užsimušti šokinėdama į minią, bet liko gyva.

Tacos.
Per MGMT Gyčiui pavyko suvalgyti labai rekomenduotinų tacos, tik jų reikėjo ilgai laukti. Paskaičiavom, kad iki Pearl Jam pradžios gal ir nelabai spėsim, bet nė vienas iš mūsų nesijautėm besantys dideli jų gerbėjai, tad tacos it is. Man užsisakinėjant jų vegetarišką variantą, berniukas prie kasos labai perspėjančiai perspėjo, kad teks laukti mažiausiai 20 minučių. Ok, mes alaus per tą laiką išgersim, normaliai. Bet tikrai mažiausiai 20 min. Taip taip, supratau ir pirmą kartą. Šiaip ne taip iš trečio karto sugebėjo labai ilgame klientų sąraše užsirašyti mano vardą, tada tą pačią procedūrą praėjo Gabija, ir išėjom gerti alaus. Kol išgėrėm, 20 minučių jau kaip ir ėjo į pabaigą, be to, buvo gan vėsu, tad nuėjome pastovėti kiosko ir iš arčiau pažiūrėti, kaip ten vykdomi mūsų užsakymai. O tu Jėzau tu Marija. Trys merginos uoliai kepa tacos, o viena iš jų dar ir dėlioja juos į dėžutes, laksto nuo orkaičių prie klientų, dalina įrankius ir servetėles bei atsiprašinėja klientų už vėlavimą. Vienas, jau minėtas, vyriškis stovi prie kasos ir dažniausiai tiesiog mąsliai žvelgia į tolį, nes naujai atėję klientai mano, kad mes stovim eilėje ir stoja už mūsų. Jis tuo nesipiktina, nes kuo ilgiau jie nesusipras, tuo ilgiau jis galės mąsliai žvelgti į tolį. Na, o paskutinis, esminis komandos narys pjausto daržoves – pjausto taip, lyg ne tik rankose peilio gyvenime nebūtų laikęs, bet ir daržovės neregėjęs. “Neskuba“ būtų per prastas žodis apibūdinti jo darbo tempams. Labiau gal “užmigo, ėmė lunatikuoti, užsuko į virtuvę ir jį vis dar miegantį pristatė prie darbo“.

Iš viso laukėm kažkur apie 40 minučių, kas nebūtų trukdę mums klausytis Pearl Jam, jei ne šalia bumbsėjusi Beat scena. Oi, prigadino šitas velnio išmislas mums nervų. Kai galų gale atėjo mano eilė atsiimti maistą, prietranka kasininkas dar kartą perskaitė mano vardą “Rasti“, nors aš jam jau prieš tai buvau sakiusi, kad skaitytų lenkiškai – kaip parašyta, blet. Kai šįkart parodžiau lengvą nepasitenkinimą, jis atsakė “Whatever“. Jei būčiau žinojusi, kaip man baigsis tacos valgymas, bučiau iškart sugrūdusi jam juos į snukį, bet tada dar turėjau vilties, kad visa šita nesąmonė turi bent kažkokią prasmę. Pradėjus valgyti paaiškėjo, kad jie į tacos pridėjo tiek su didele meile supjaustytų pomidorų, kad tešla išskydo ir pradėjo irti dar net neatsikandus. Prisiekiu, kad vienu momentu sėdėjau apsidrabsčiusi įdaru bei tešlos liekanomis ir užvertusi galvą į žvaigždėtą dangų rėkiau iš pasiutimo kaip koks Bruce Willis. Fuck, net vėl susinervinau prisiminusi.

Pearl Jam.
Baigę nervų gadinimą (beje, Gabijai pomidorų kliuvo mažiau, tad jai tacos valgymas praėjo gan sklandžiai ir skaniai), visi keturi išėjome prie Main Stage. Šiek tiek ten stabtelėjome, nustatėme, kad vis dar nesame gerbėjai, šalta, o palapinėse laukia kontrabanda įsineštas alkoholis, tad nėr čia mums ką veikti. Čia pabudo Gabijos gyvenimo principas “atvažiavus šitiek tūkstančių kilometrų…“, ir ji pasiliko dar paklausyti, o mes nušlepsėjome į kempingą. Ten įsikūrėme mūsų su Gabija būstinėje ir pradėjome lietuviško džino vartojimą. Ilgai bandę nustatyti, koks geriausias jo santykis su toniku, atradome, kad tai būtų 0% džino ir 100% toniko, bet su visokiais traškančiais užkandžiais suėjo. Gabija grįžo dar labai negreitai, nes koncertas jai kuo toliau, tuo patiko labiau. Kaip suprantu, kulminacija buvo The Who “Baba O’Riley“ atlikimas su žaliojo MGMT megztuko pagalba. Atrodo neblogai, bet vis tiek nepasakyčiau, kad labai gailėčiausi praleidusi.

Po to Gabija dar sugebėjo klasta išsmukti į Rudimental. Tipo, trys merginos prieš miegą išėjo į tūliką, bet viena iš jų į tūliką išėjo su kuprine. Na, bet jau tų tai aš tikrai nesigailiu, nes, nors diena lyg ir nebuvo labai turininga, pavargudi buvau žvėriškai. Turbūt vakar dienos turiningumas prisivijo.
Trečia diena