Open’er 2014: Trečia diena

Pirma diena
Antra diena

Pliažas.
Oras ryte atrodė ne visai aiškus, bet nutarėm vis tiek važiuoti seniai pramintais takais į Hel neriją. Jei bus vėsu, bent pamiegosim ant smėliuko. Vėsu nebuvo, bet vandens temperatūra man nepatiko, tad daugiausiai laiko paskyriau blauzdų deginimui, alaus gėrimui ir jau aplankytų koncertų aptarinėjimui. Ai, dar saugojimuisi, kad frisbis nenuneštų viršutinės kaukolės dalies. Kita vertus, aplinkiniams pasisekė, kad pati frisbio nežaidžiau, bo tai visada kelia žodžiais nenusakomą grėsmę. Kadangi mums su Gyčiu reikėjo spėti į Foals koncertą, o prieš tai dar papietauti, mūsų ekipažas paplūdimį apleido anksčiau už Akvilinos ir Co. autobusiuką, bet pakeliui sugebėjome pasiklysti ir padaryti tokį ratą, kad pietų planas nuplaukė.

Foals.
Aš, Gytis ir Jeremy koncertą pasiekėme, o Gabija su Egle nutarė, kad joms dar reikia į dušą ir kavos ir dar gal biškio alkoholio, bo kitaip sunku visą vakarą ištverti. Taip joms ir reikia, nes buvo netgi labai smagu. 2011-aisiais Foals grojo po Pulp, per nenormalų lietų, ir mano kantrybė iki jų neatlaikė, bet šįkart pavyko atsigriebti su kaupu. Laimė, Yannis nejautė poreiko dalintis savo pastebėjimais apie gyvenimą, kūrybą ir kitus muzikantus, nes iš interviu panašu, kad jis šioje srityje priklauso Thom Yorke mokyklai: “Aš esu didis menininkas, o visi kiti – apsimetėliai ir lochai. Fuck them.“

Royal Blood.
Oi, kaip Gytis nenorėjo ten eiti ir kaip bandė išsisukti… Deja, iki Wild Beasts dar buvo likęs pusvalandis, o ir žmonos akiratyje nesimatė, tad teko jam pasiduoti mano įkalbinėjimui ir lįsti į Alter Stage palapinę paklausyti šitų virintojų. Ties antra daina paaiškėjo, kad jis ją turi Spotify ir išvis, jam čia viskas labai patinka. Ačiū už padėką, kam tos gėlės. Reziumė: šita triukšminga porelė buvo festivalio atradimas, ilgam įsitvirtinęs mano grojaraštyje. Išėjome mažumėlę apkurtę bei gerokai pridusę nuo karščio ir oro trūkumo, bet buvo verta.

Wild Beasts.
Nors Gytis vis dar prisibijojo Tent Stage akustikos, noras išgirsti šiuos giedorėlius buvo per didelis. Ir teisingai, nes viskas ten skambėjo tobulai. Vėliau eidami Main Stage kalbėjome, kad rasti grupę su vienu tikrai išskirtinio tembro vokalistu yra ne taip paprasta, o grupė su tokiais dviem yra išties reta prabanga. Juo labiau, kad jie taip fantastiškai kartu dera – grynas malonumas ausims.

Jack White.
Prieš pat ketvirtą iš eilės puikų to vakaro koncertą prie mūsų galų gale prisijungė abi gražuolės su įraudusiais skruostais, o Eglė – dar ir su aguonų vainiku ant galvos (aguonų prisiskynė vieno iš daugelio pasiklydimo įtakotų stabtelėjimų metu). Jackas buvo prikimęs, bet plyšauti jam tai netrukdė, tad visa smuikininkės Mirtišės, klavišininko Su Ūsais, dieviškai energingo būgnininko ir kitų spalvingų veikėjų komanda užvirė mums tikrą pirtį. Didžioji dalis setlisto buvo iš abiejų solo albumų, bet netrūko ir visų septyniolikos jo grupių repertuaro. Be abejo, paskutinę grojo “Seven Nation Army“, po ko visą vakarą ir rytojaus rytą iš visų pašalių girdėjosi bliaunamas “ooo-o-oo-o-o-ooooo-ooooo!“ Prisipažinsiu, bliovėm ir mes. Kitaip negalėjom. Beje, Jacko mama liepė jam iš Lenkijos negrįžti be žmonos. Jis vieną tokią kandidatę išsitraukė iš publikos, bet ta buvo stuporo būsenoje, tad iki vestuvių turbūt nepriėjo.

Lykke Li.
Penktas to vakaro koncertas, nors ir palaimintas paties Jacko (“God bless Lykke Li!“), mane į miegų karalystę nusiuntė dar net neprasidėjęs. Belaukdami Lykkės ant žemės pasitiesėme paklotuko ir ant jo mažumėlę sukritome, tad netrukus aš jau periodiškai atsibudinėjau, vis nustebdama, kodėl čia dar nieks nevyksta. O tada kažkas pradėjo vykti, Lykke pradėjo kniaukti taip, lyg ant jos sinusų būtų užkritęs kaip minimum Jupiteris, užtamsintoje scenoje pasirodė žvaigždės, ir po penkių dainų man teko evakuotis kempingo link. Kitiems labai patiko.