Heineken Open’er 2011 (III)

Antroji diena

Trečioji diena

Projektas “Gdanskas“.
Nepaisant to, kad vėl lijo, mes nutarėme nepasiduoti tinginystei ir nepraleisti antros iš eilės dienos tūnodami Imbrasų palapinės kieme ir pliurpdami apie nieką ir viską po truputį. Todėl po neilgai trukusios strategavimo sesijos nutarėme pasinaudoti nemokamo festivalinio autobuso paslaugomis, nuvažiuoti iki Gdynios geležinkelio stoties, o iš ten traukti į kitą Trimiesčio galą – Gdanską. Kaip tarėm, taip ir padarėm.

Pats Gdanskas.
Jis mums prasidėjo nuo padorių pietų. Tiksliau, nuo išlindimo iš stoties pro tikrą lenkišką požeminį turgų, o tada jau nuo padorių pietų. Gavome angliškai kalbančią padavėją, žvakę, daug maisto ir dar kompoto ant viršaus. Na, o prikimšę pilvus patraukėme į turą po senamiestį, kurį mums pravedė ne kas kitas, o filosofas Vilius, kuris kaip tik prieš porą savaičių buvo lankęsis Gdanske ir mintinai išmokęs visą gido programą. Įspūdingiausias reikalas Gdanske bent man pasirodė Šv. Marijos bazilika, kuri yra didžiausia plytinė bažnyčia pasaulyje. Kad ir kokią nuotrauką dėčiau, to įspūdžio, kuris mūsų laukė pasukus už siauros gatvelės kampo ir ją išvydus, pakartoti nepavyks. Trumpai tariant, atrodo kaip koks nors blogio imperijos sostinės bokštas iš fantastinių filmų.

Lietus.
Vos mums iškišus nosis iš bažnyčios, vėl prasidėjo vienas tų mielų lietučių su burbuliukais, apie kuriuos liaudis sako, kad ilgai nesibaigs. Nesibaigė ilgai. Kita vertus, man šiek tiek palengvėjo pamačius po vandeniu plūstančias gatves maklinėjančias vestuvių dalyves su bateliais rankose. Mano šlapios smunkančios kelnės iškart pasirodė besančios ne tokia didelė bėda, kaip atrodė.

Kate Nash.
Grįžę iš Gdansko, dar šiek tiek pabimbinėjome prie palapinių ir iškeliavome koncertų link, iš anksto nusiteikę, kad vienintelis geras to vakaro koncertas bus Princas. Ir buvome netgi labai teisūs, nes Kate Nash buvo blogis. Bebandydama kokiu nors būdu diferencijuotis nuo Lily Allen, ji nuėjo tokiu keliu, kad jos įrašų klausytis gal ir galima, bet gyvai tas spiegimas konkrečiai žudo. Be to, kaip tik mums artėjant prie Tent Stage, ji pristatė antihomofobinę dainą, kartu pateikdama tokį banalų ir buką pareiškimą šia tema, kad kažkaip netyčia pajutau užuojautą homofobams. Kadangi ji yra subtilumo ir metaforų karalienė, dainos tekste vartojami žodžiai “homophobic pricks“. Jesus Christ, ir kada visokie susireikšminę artistai suvoks, kad jie nėra ir niekad nebus Sex Pistols?

Prince.
O, kur kas geriau. Aišku, susireikšminimas čia yra pakilęs iki tokio lygio, kad šviečia net scenoje išjungus šviesas, bet bent jau muzika gera. Kadangi tai buvo pirmas Princo koncertas per n metų, jis pagavo didelį kablį ir iš širdies tūsinosi pats nuo savo nuostabumo, o kartu ir mes neliūdėjom. Mano vienintelis priekaištas yra dėl dviejų nepagrotų dainų: “Sexy Motherfucker“ ir “Cream“. Taip, lenkai gal ir katalikai, gal ir stato didžiausias pasaulyje bažnyčias, bet šiek tiek pošlumo net jiems nepatrukdytų.

Bėda.
Youtube nėra nė vieno filmuko iš Prince koncerto. Turbūt užblokavo. Gyvuliai.

Kompensacija.
Užtat po septyniolikto Prince pakartojimo mes gavome festivalio dešimtmečio siurprizą: pačius pačiausius fejerverkus, kokius buvau mačiusi gyvenime. Vilniau, kultūros sostine, mokykis!

Ketvirtoji diena