Šešiolikta diena
Kadangi jau atsirado naujų aprašinėtinų nuotykių, skubu galų gale pabaigti savo smarkiai per ilgai užsitesusią sagą apie PAR.
Tai štai, priešpaskutinę mano kelionės dieną nutarėme grįžti iš arčiau apžiūrėti Knysnos, kuri jau buvo spėjusi mane nudžiuginti anksčiau. Pakeliui užsukome į šeštadieninę mugę, kur jau irgi buvome lankęsi prieš savaitę, ir šįkart netgi nepavėlavome pusryčiams, kuriuos mums praskaidrino Donovan garso takelis. Beje, neseniai sužinojau, kad Donovan yra panašus būtent PAR būdingas fenomenas kaip ir Rodriguez, – gal jiems ten patinka ne per daug energingi vyriškai, pasivadinę mononimais. Morrissey turėtų irgi prasinešti.
Atvykę į Knysną, visų pirma patrumpinome kelią link lankytino objekto per autobusų stotį, tad man galų gale pavyko bent trumpam atsidurti vietoje, kur be manęs ir Alwino daugiau baltų veidų nesimatė. Dar ten buvo didelis sambrūzdis, grojo muzika, ir sklido kažkur vietoje kepamo neįprasto maisto kvapai. Žodžiu, praktiškai galiu teigti, kad Afrikos biškį mačiau.
Dar truputį pasimalėme po miestą, radome pagal Keiptauno pavyzdį įrengtą Waterfront ir apžiūrėjome vieną keisčiausių šioje kelionėje matytų vietų – Thessen salą. Tai yra su sausuma tik vienu tiltu sujungtas gyvenamasis kvartalas, kurio namai turbūt yra tokie pat prašmatnūs, balti ir vienodi, kaip ir jo gyventojai. Sakau “turbūt“, nes nė vieno gyventojo nemačiau, – jausmelis buvo kaip atsidūrus zombių apokalipsėje. Šiaip ar taip, šiek tiek pasidairę ir pažvengę iš prabangaus Faneros gatvės pavadinimo evakavomės atgal į gyvųjų zoną.
Prekybos centre suvartojome po milžinišką kiekį deserto ir, kadangi sėdėjome prie pat praėjimo, prisižiūrėjome pačių įvairiausių asmenybės ir stiliaus egzempliorių. Viena stilinga asmenybė apsipirkti išėjo su makiažu, papuošalais ir labai elegantiška virtuvine prijuoste – nebent aš kažko nežinau apie tradicinius PAR apdarus. Pavalgę dar prasiėjome po knygyną, kur aš įsigijau fantastiškai gero detektyvų kūrėjo Deon Meyer romaną (dabar jau skaitau kitą, parsisiųstą iš bookdepository.co.uk).
Baigę reikalus prekybos centre, nuvažiavome į turbūt populiariausią Knysnos turistinį objektą – kalvą, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Knysnos lagūną. Po to pasijutome jau suvirškinę desertą, tad papietavome kalvos papėdėje įsikūrusiame itališkame restoranėlyje su ne ką prastesniu vaizdu. Labai daug pasakoti nėra ką, bet užtat dar yra nuotraukų.
Jau nepamenu, ką veikėme vakare grįžę, bet vakaras buvo ramus. Turbūt dar kankinau Boots. Beje, prieš porą savaičių nutiko tragiška nelaimė: vargšė Boots pakliuvo po automobilio ratais ir iškeliavo į amžinojo peliavimo plotus. O štai kokia rami, soti ir viskuo patenkinta ji buvo prieš mums atsisveikinant:
Septyniolikta diena
Ankstų rytą kėlusi, susikroviau lagaminą ir nustebau pamačiusi, kad viskas į jį kuo puikiausiai telpa, o ir svorio gal tik kokiu 1.5 kg daugiau nei atvykstant. Štai ką reiškia rimtos šokoladinės lauktuvės iš Lietuvos!
Kelionė į Keiptauną buvo ilga ir karšta, bet nuotaikinga, o ir pietūs netoli Stellenbosch įsikūrusioje “Buena Vista Social Cafe“ visiems patiko. Man šis paskutinis pasivažinėjimas PAR greitkeliais labiausiai įstrigo tuo, kad betyrinėdamą atlasą galų gale supratau, kas man negerai su vietine saule, – ogi dieną ji šviečia iš šiaurės. Štai jums ir mažytis subtilus atradimas paskutinę kelionės dieną.
Oro uoste atsibučiavusi su Alwinu ir jo mama bei pasilikusi laiko minimaliam lauktuvių pirkimui praėjau apsaugą. Tada pasukau ten, kur rodė rodyklės, ir gan greitai pasiekiau kamštį, kuriame ir praleidau likusią valandą su aplink psichuojančiais kolegomis keliauninkais. Aišku, tai, kad prie kokių aštuonių pasų patikros kompų sėdėjo kokios trys Shaniquos, iš kurių vienai tas kompas dar ir neveikė, nebuvo labai gerai, bet vis tiek man labiausiai norėjosi aprėkti visus tuos spirgančius asilus. Nu neišskris, bliamba, lėktuvas be tavęs, nes ir visi kiti jo keleiviai stovi toj pačioj jobanoj eilėj! Trumpai tariant, savo vietą pasiekiau ne pačios geriausios nuotaikos ir be lauktuvių.
Futbolininkų nebuvo; “KLM“ maistas man patiko labiau nei “Air France“; miegoti sekėsi prastai, bet užtat vidury nakties paguodai gavau ledų; “Air France“ filmų pasirinkimas patiko labiau nei KLM – pažiūrėjau “The Great Dictator“ (tiesa, paskutines 20 minučių su garsiąja Chaplino kalba pramiegojau, o po to tingėjau atsukti) ir “The Graduate“ (nieko nepramiegojau).
Aštuoniolikta diena
Paryžiuje leidomės kažkokiu bedieviškai ankstyvu laiku, o persėdimui turėjau apie 3 val., tad net klaidžiajame CdG oro uoste pasiklysti nepavyko. Nupirkau pavėluotų saldžių lauktuvių kolegoms ir smirdinčio sūrio sau, o likusį laiką prameditavau laukimo salėje.
Varšuvoje buvau apie pietus, kurį laiką pasiblaškiau ratais bandydama surasti saugyklą daiktams ir išsikeisti jai reikalingų monetų, bet galų gale viskas pavyko. Nuvažiavau į centrą, nuėjau papietauti į pirmą pasitaikiusį noodle barą ir iškart ėmiau ilgėtis PAR maisto. Iki šiol dar kartais pasiilgiu. Kadangi pasirodė, kad noodle baras melavo apie savo WiFi būklę (o WiFi buvo vienintelė priežastis, dėl kurios aš ten apskritai ėjau), teko pasiguosti vizitu “Starbuck’s“.
Sutvarkiusi skrandžio ir komunikacijos reikalus, jau ramiai pasivaikščiojau Nowy Swiat gatve, apžiūrėjau universiteto parką, senamiestį. Smegenys dar būtų norėjusios tyrinėti toliau, bet kojos kategoriškai atsisakė, tad parvažiavau į oro uostą ir su knyga įsitaisiau laukti išganingojo autobuso į Vilnių.
Autobusas pasirodė ne toks išganingas, kaip “Simple Express“, kuriuo atvažiavau iš Vilniaus, bet jau buvau ne tos būklės, kad labai dėl ko nors piktinčiausi. Nu, neveikė tas tūlikas, nu, rėkavo tie ukrainiečiai, bet miegojosi visai neprastai.
Devyniolikta diena
Atradau būdą, kaip iš atostogų paryčiai grįžus į lietingą Vilnių pajusti milžinišką malonumą, – tiesiog reikia keliauti pusantros paros. Tas faktas, kad kažkur šiame mieste yra mano lova, automatiškai atpirko visas susiraukusias bobutes 1G autobuse. Grįžau namo.
Be pavadinimo 