Dvylikta diena
Ši diena buvo skirta dar vienai kelionei į rytus: šįkart į Plettenberg Bay esantį galvosūkių parką už 120 km nuo Groot Brak. Parkas turi dvi pagrindines atrakcijas – labirintą ir miško taką su pakeliui įrengtais galvosūkiais – bei kelis smulkesnius iššūkius, kaip antai matematiniai pasivaikščiojimai po į laukelius padalintą kvadratą ir žodinės mįslės, kurios man eilinį kartą įrodė, kad mano smegenys nesutvertos mėgautis anglų kalbos žodžių žaismu. “XM“ su “exam“ nėra homofonai, kaip ir “to“ su “two“!!! Mokyt tuos žmones ir mokyt…
(Ką tik neapsikentusi pagooglinau pun’ų fenomeną, ir štai ką man sako Vikipedija: “Many British people love making puns, especially bad puns (where a word has to be mispronounced to make the joke work).“ Reikia pripažinti, kad čia yra vienas iš tų britiškų pomėgių, kurie man kelia nenumaldomą nuostabą.)
Užtat labirintas buvo nerealus. Jis yra kvadrato formos, sukaltas iš lentų ir kiekviename kampe turi po būdelę, kurias reikia rasti tam tikra tvarka. Dar turi kelis tiltelius, nuo kurių galima bandyti įžvelgti kelią iki reikiamos būdelės, bet tai sunkiau negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Žodžiu, lakstėm mes ten po jį gerą valandą, o kai galų gale išlindom, gidas nustebo, kad mes tokie greiti. Reikia pastebėti, kad pakeliui matėme kolegų, kurie pradžioje labai entuziastingai bėgiojo su žaliu pagaliuku rankose (kas reiškia, kad ieškojo žalios būdelės), o po kokio pusvalandžio jau gan neentuziastingai slankiojo vis dar su tuo pačiu žaliu pagaliuku.
Miško tako galvosūkiai buvo žiauriai įdomūs, bet kai kurie sekėsi ne taip sklandžiai kaip labirintas. Principas: gauni kaladėlę, kurią įstačius į pirmą galvosūkį laikmatis ima skaičiuoti 5 minutes. Per tą laiką reikia maniakiškai kilnoti galvosūkio dalis, bandant ką nors iš to išpešti. Kartais pavyksta, kartais nelabai. Išsprendus galvosūkį arba pasibaigus 5 minutėms jis vėl sugriūna ir išduoda tau naują kaladėlę, kurią reikia įstatyti į kitą galvosūkį. Kadangi lankytojų buvo nemažai, prie kai kurių punktų susidarydavo kamščiai, – viena šeima nebeapsikentusi netgi praleido mus pirmus, nes “nemėgsta spaudimo“. Per visą mišką aidintis griūnančių medinių galvosūkių garsas man priminė Hunger Games: o, kažkam jau nepasisekė…
Prasinešę pro parką nuvažiavome pavalgyti į restoraną, kuris mums žadėjo beždžionių ir povų, bet neradom nei tų, nei tų. Užtat radom genialų teniso ir krepšinio aikštelių hibridą.
Grįždami į Groot Brak užsukom patyrinėti miestelio žavingu pavadinimu Knysna. Man jis patiko iš pirmo žvilgsnio, nes 1) besiparkuojant mašiną pro šalį ramiai sau praėjo ir dar su manimi pasisveikino antra šioje kelionėje sutikta moteris su milžinišku nešuliu ant galvos; 2) pagrindinė miestelio gatvė buvo maloniai neišfifierinta ir dvelkė tikru afrikietišku bardakėliu, kas Garden Route nėra dažna (tiesa, antro apsilankymo metu Knysnoje radau ir neapsakomai baltą kvartalą, kuris išvis turbūt nutaręs apsieiti be žmonių; bet apie tai vėliau); 3) apturėjau nerealiausią visos kelionės apsipirkimą.
Viename iš daugelio improvizuotų turgelių, kuriuose turistai viliojami įvairaus meninio lygio “etninėmis“ skulptūrėlėmis, radau porą labai mielų iš akmens išskobtų begemotukų. Pardavėjas baisiai manimi apsidžiaugė, suvyniojo pirkinį į reklaminį prekybos centro lankstinuką ir ėmė kažko aplink ieškoti. Mes su Alwinu kažką aptarinėjome pernelyg nekreipdami dėmesio į jo susirūpinimą, bet galiausiai visgi buvome priversti dėmesį atkreipti, kai šis atėmė iš pro šalį ėjusio savo draugelio žalią prekybos centro maišelį, įdėjo į jį mano pirkinį ir išdidžiai jį man įteikė. Tobula. Galiu pasigirti, kad originalią pakuotę išsaugojau, įteikiau broliui, o šis ją lyg ir ketino pasidėti lentynoje prie tikrosios dovanos.
Vakare dar su Alwino mama nuvažiavome į vietos didmiestį George pavakarieniauti. Parsivežėme po kalną nesuvalgyto maisto ir įspūdžius apie labiausiai vargšą automobilių aikštelės sargą, kuris geras 5 minutes bandė iškrapštyti niekam tikusį vairuotoją iš vietos, kurią tas turėjo užleisti mums.
Trylikta diena
Alwinas su mama vėl važiavo į spektaklį Oudtshoorne, ir beveik visą dieną lijo, tad aš pasiėmiau išeiginę ir iki pat pavakarių pratysojau svetainėje su knyga rankose ir kate ant pilvo. Labai patiko.
Be pavadinimo 
Atgalinis pranešimas: Mama Africa: Pabaiga | Be pavadinimo