Amsterdamas Vol. 2

Ketvirtadienis. Amsterdamas

Atsibudome pačiu laiku, kad spėtume palenktyniauti su gretimų kambarių gyventojais dėl dušo bei įsipaišyti į pusryčius, kuriuos dalina iki 10 val., o tada griežtai supakuoja. Pasimokę iš ankstesnių nuotykių su “Sphinx“ vadybos ypatumais, tikėjomės, kad savo skrandžio dėlei gali tekti susirinkti žaislus ir eiti pusryčiauti į miestą. Tačiau, mūsų nuostabai, pusryčiai buvo visai vykę, tad ir visus kitus rytus stengėmės į juos spėti.

Ryto planas buvo aplankyti visai netoliese esantį Van Gogh muziejų, o po to, jei bus nuotaikos, užsukti ir į didžiausią Amsterdamo meno istorijos židinį – Rijksmuseum. Bepusryčiaujant gavome žinią, kad nusiplauna Arnas su Gabriele, o Zūras su Nataša labai nori eiti ir jau beveik susiruošė, tik vat dar Natašai į dušą reikia. Atsidusome ir patraukėme muziejų aikštės link. Oras, beje, pirmąją dieną ir buvo pats blogiausias – vėliau buvo jau visai įmanoma išgyventi su standartiniais drabužių skluoksniais, užuot susirengus visus du turimus šiltus megztinius. Priėję Van Gogh muziejų, kurį laiką pameditavom šalia jo, kol sušalom. Tada skambutis Zūrui atskleidė nepatogią tiesą – jie jau tuoj tuoj išeis, už kokių 10 min. Lengvai keiktelėję patraukėm kultūrintis.

Man asmeniškai labiausiai patiko pagrindinė ekspozicija, kurioje buvo beveik vien tik Van Gogh darbai: nuo pirmųjų – tamsių, niūrių, vaizduojančių olandų būrus ir olandiškai apniukusį dangų, – iki vėlesnių, įkvėptų Pietų Prancūzijos saulės ir spalvų bei nutapšnotų puantilizmo įtaka, bei pačių paskutinių, nutapytų prieš savižudybę psichiatrinėje ligoninėje, vis dar genialių, tačiau pilnų nervingumo ir tik pačiam Van Gogh suprantamų spalvų šuorų. Į galvą netelpa faktas, kad šis žmogus tapti dailininku sumanė būdamas 26-erių, o jau po dešimties metų pasitraukė iš gyvenimo, palikęs 900 paveikslų ir dar daugiau piešinių, kurie padarė didžiulę įtaką vėliau kūrusiems dailininkams, ypač fovistams ir kitiems spalvų mylėtojams. Itin įdomus muziejaus eksponatas – tušti vieno garsiausių Van Gogh paveikslų “Miegamasis“ rėmai, šalia kurių aprašyta šio smarkiai nuo laiko nukentėjusio kūrinio istorija ir šiuo metu vykstantys jo konservavimo darbai. Šalia stovinčiame kompiuteryje galima pasiskaityti projekto blogą.

Kažkur ties legendinėmis “Saulėgrąžomis“ (tiksliau, paties dailininko nutapyta jų kopija, nes pačios garsiausios, ketvirtosios “Saulėgrąžų“ versijos originalas kabo Londono Nacionalinėje galerijoje) iš už kampo išniro visas išsišiepęs Zūras ir Nataša, įžvalgiai nusprendusi, kad prieš vakarą persirengti turbūt negrįš, tad reikia iš karto pasidabinti mini suknele ir batais su kokių 13 cm špilkomis. Chrestomatinė postimpresionizmo gerbėja. Nuo šio momento kultūrinimasis mums su Ignu įgijo specifinį atspalvį: bežiūrinėjant kitose salėse eksponuojamus Van Gogh amžininkų, draugų ir jam įtaką dariusių dailininkų kūrinius, iš kitos patalpos pusės reguliariai pasigirsdavo kažkas tokio:

– Man šytas labai patynka. Gražy motiaris tokia, sportiška.

– Mmmmmm, nu nežinau… Galėčiau ir pasiginčyti, bet gerai, kad fonas geltonas.

– Zūrai, nu ką tu nusyšniaki? Tu pažiūriek, koks jos kūnas – celiulyto ni lašo!

Šitoj vietoj mes su Ignu paprastai suskliausdavom ausis ir sprukdavom kur nors atokiau. Tik kad nuo šito dueto taip paprastai nepabėgsi. Kartais Nataša nuvydavo Zūrą šalin, nes jis net ją sugeba užknisti. Tokiu atveju nuvytasis prisigretindavo prie kurio nors iš mudviejų, pažiūrėdavo į tuo metu nagrinėjamą paveikslą ir, profesionaliai sunėręs rankas už nugaros, linksmai replikuodavo:

– O, medis.

arba:

– O, negraži moteriškė.

arba, jei nesuprasdavo, kas pavaizduota:

– O, paveiksliukas.

Praėję kokias penkias sales, jau visi keturi buvome pasiekę “O, paveiksliukas!“ stadiją, tačiau jos vis nesibaigė ir nesibaigė. Parėjo suvokimas, kad į Rijksmuseum šiandien mūsų jau surištų nenutemptum. Pamenu, kad Gauguin kažkodėl labai mėgo piešti “human misery“ arba besimaudančias moterytes. Žodžiu, Nataša su Zūru turėjo ką aptarti. Galiausiai nusprendėme pasukčiauti ir apsimesti, kad tame antrame papildomo parodų sparno flange jau buvome, nors Zūras dar bandė ginčytis, tarsi jam visas muziejus nebūtų nusibodęs po pirmų trijų paveikslų. Ryžtingai liepėme jam užsičiaupti ir pasukome į rūbinę, pakeliui prašukuodami suvenyrų krautuvėlę. Beje, aplankiusi daugybę Amsterdamo suvenyrų parduotuvių, galiu oficialiai pranešti, kad Van Gogh muziejuje jie labiausiai vykę. Aš pričiupau linksmų lauktuvių draugei su, pasak Igniuko, nišiniais pomėgiais. Nišiniai pomėgiai – baisi jėga.

Iš muziejaus patraukėme valgyti. Jau iš ankstesnės dienos potyrių žinojome, jog tai – sunkus darbas. Paieškos truko kokią valandą, kol galų gale, likus gal 20 m iki Natašos knygutėje pažymėtos super vietos, mes ją įsitempėme į itališką restoraną-piceriją. Maistu liko patenkinti visi, išskyrus Natašą, kuri už kažkur 30 eurų gavo, kaip suprantu, skanios sriubos, bet prisvilusiu aliejumi atsiduodančios žuvies. Pati ragavau, nes maniau, kad ji eilinį kartą išsidirbinėja, – tragedija. Kita vertus, ji nepasikuklino viso to išdėstyti padavėjui, kuris pabandė sušvelninti situaciją pasiūlydamas mums visiems nemokamos kavos ar arbatos.

Tolesnis punktas – kanalo turas. Radom vieną pigų variantą, kuris, užuot plukdęs iki centrinės stoties ir grįžęs kitu maršrutu, prie stoties mus ir paleistų. Kadangi to mums ir reikėjo, užskaitėm šitą variantą kaip tinkamą, ypač todėl, kad viduje buvo šilta. Kelios iš Igniuko ir Natašos nukosėtos nuotraukos (atkreipkite dėmesį į puikų, turizmui pritaikytą orą):

Pakeliui į stotį sugalvojome, kad šalia jos įsikūręs vienas iš Amsterdamo sekso muziejų. Ten ir užsukome. Reziumė: nuo tokio pornografijos kiekio žmogus kažkaip atbunki. Antras, svarbesnis, reziumė: pamirškite mintį, jog šiais laikais žmonija pamišusi dėl sekso; ji buvo dėl pamišusi nuo pat šio reiškinio išradimo ir bandė tai išreikšti per įvairios kokybės meno kūrinius nuo pat tada, kai atrado paišymo ant sienų teikiamą malonumą. Man patiko vintažinės erotinės nuotraukos: jose žmonės daug tikresni negu šiuolaikinės Kalifornijos tipažo blondinės papūstomis lūpomis, o ir jų šmaikščiai išdykusios išraiškos labai linksmai nuteikia. Ypač šauniai užriesti vyriškių ūsai. Ypač gėjų. Aišku, Nataša nepraleido progos pakomentuoti, kokios baisios tais laikais buvo moterys, į ką aš atsakiau, kad moterys ir dabar būtų tokios pat, jei ji apsidairytų už sporto ir striptizo klubų ribų. Deja, Zūras sekso muziejuje prarado savo talentą trumpai ir aiškiai nusakyti, kas vaizduojama paveiksle. Sakė, kad čia ir taip viskas aišku.

Iš muziejaus patraukėme į Dam aikštę, pakeliui dar užsukdami į suvenyrų ir sekso prekių krautuvėles. Abi idėjos priklausė Natašai. Radom pripučiamą Sarah Palin su užrašu “This is not Sarah Palin“ bei “wedding kit“, į kurį įėjo bent 6 produktai, įskaitant anal beads. No first night without the fun beads, babes!

Dam aikštėje radome Arną su Gabriele, kurie per tą laiką buvo spėję su jau atvykusiais Imbrasu ir crew apsilankyti Heineken Experience ture. Aš esu labiau linkusi Heineken gerti vidury aerodromo lauko, klausydama kokios nors fantastinės muzikos (Klaxons! Kasabian! Hot Chip! Gorillaz! Empire of the m***ing Sun!). Padėjome Gabrielei įkalbėti Arną važiuoti pažiūrėti į krūvą pornografijos, o patys patraukėme į Rembrandt “pliain“. Pro Madame Tussaud’s muziejų, kurio vitrinoje į mane viliojančiai žvelgė Beckhamo veidelis. Nu nieko, I’ll be back.

Rembrandt aikštėje įsikūrėme viename iš tų nuo dūmų parusvėjusių kabakėlių ir ėmėme degustuoti belgišką alų (arba, Natašos atveju, Prosecco), aptarinėdami mano nemeilę patriotizmui, mūsų visų tautinę ir pavardžių kilmę bei kitas svarbias temas. “Arnai tuoj prisijungs,“ pasakė Igniukas, užmetęs akį į telefoną. “Tervidžiai,“ pataisė Zūras, ir visi pritariamai užkvatojome (“Tervydžiai“, kaip vakar pataisė Gabrielė). Prisijungė. Tada prisijungė Vytas su kompanija, bet greitai atsijungė, nes pas mus buvo prirūkyta, o jie norėjo į coffeeshop’ą. Beje, oficialiai rūkyti patalpoje negalima, bet nafig ten kam nors rūpi. Kanapių nei auginti, nei pirkti irgi oficialiai negalima.

Vėliau jau mes prisijungėme prie kompanijos, tačiau vėl atsijungėme ir patraukėme kitur. Galiausiai apsistojome klubelyje, kur grojo šokti tinkamą popsą, o Zūras iš barmeno suorganizavo nemokamus shot’us (talant ne propyosh). Dar sutikome Vaidą su, berods, Griša, bet greitai dauguma nubyrėjo, ir vėl liko keturi šios turiningos dienos muškietininkai. Beje, Nataša vis dar buvo su tais pačiais kablais, su kuriais iš ryto apsireiškė muziejuje. Daug šokom, linksmindami aplink sutūpusius ir aiškiai nuobodžiaujančius vyrukus. Nemokami shot’ai liejosi visą vakarą. Aš šito fenomeno irgi nesuprantu. Su Nataša krykštavom, kad dvi vėliau pasirodžiusios mergaitės-berniukai su ypatingai daug makiažo ir ypatingai mažai rūbų sumokėjo už savo gėrimus, prieš tai leidusios barmenui pagraibyti savo silikoninius stebuklus, o mes ramiai sau gėrėm nemokamai niekieno neliečiamos. Aš iškėliau teoriją, kad Zūras mus už akių pardavė, bet ji nepasitvirtino. Apskritai, vakarą geriausiai reziumuoja ši nuotrauka. Gerai, kol kas nuotraukos nėra, nes WordPress yra $%^*&&^%$ ir automatiškai prideda naują nuotrauką prie aukščiau esančios galerijos. Kad juos kur šikančius sutrauktų. Vidury nakties. Ant geležinkelio bėgių. Nieko, įdėsiu vėliau.

Maždaug 3:30 išsliūkinom namo numylėtaja Reguliersgracht gatve. Zūras pusę kelio vilko Natašą ant kupros. Mūsų su Igniuku lagaminai, ryte išboginti iš baisiojo kambario penktame aukšte su baime, kad vėliau gali tekti vėl ten ropštis, palaimingai ilsėjosi antro aukšto šešiaviečiame su jau kietai sumigusia Vyto chebra. Dušą ir kitus patogumus įvertinome kaip tobulesnius nei ankstesni, ir tuo sėkmingai baigėsi antroji diena.

Reklama

6 responses

  1. Man labiau patinka tie, kurie nesėkmingai bando aiškint, kad supranta 🙂 Beveik taip pat, kaip diskutuot religiniais klausimais 🙂

    Man nišinių lauktuvių, aišku, nepričiupai?

  2. Atgalinis pranešimas: Vasaros atostogos su lietpalčiais: Belgija ir Olandija (VI) | Be pavadinimo

  3. Atgalinis pranešimas: Vasaros atostogos su lietpalčiais: Belgija ir Olandija (VII) | Be pavadinimo

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s