Mama Africa: Pusbrolis ir degalinė

Keturiolikta diena

Šios dienos tikslas – už 130 km į šiaurės rytus esantis Uniondale miestelis. Jis garsėja istorija apie vietinį pakelės vaiduoklį, anglų-būrų karo laikų fortų liekanomis ir charakteringomis plokščiomis kalvomis, kurių paviršius ramiai sau liko vietoje nuo pat Juros periodo, kai tuo tarpu viską aplink smarkiai nušienavo erozija (Stalo kalnas irgi atsirado panašiu būdu). Bet Alwino šeimoje Uniondale labiausiai garsėja tuo, kad ten gyvena ekscentriškasis jo pusbrolis Rico.

Atvažiavę į vietą pirmiausiai patikrinome, ar kas nors yra Rico bažnyčioje/ex-kavinėje/vietos teatre, bet nieko neaptikę išėjome ieškoti turistų informacijos biuro ir plano, kaip nusigauti į artimiausią fortą. Eidami pagrindine gatve sutikome Rico, kas turbūt neblogai parodo, kokio dydžio yra Uniondale. Šis baisiausiai apsidžiaugė, emocingai mojuodamas rankomis pasiskundė, kad jam savo ex-kavinėje/teatre per dieną reikia suorganizuoti pietus 60 žmonių, kuriuose turi dalyvauti meras ir kažkokie hiphopo šokėjai, ir pakvietė baigus miestelio apžiūrą pas jį užsukti. Taip ir padarėme, ko pasėkoje Alwinas gavo papjaustyti paprikų. Beje, manau, šioje vietoje tikrai reikėtų parodyti skaitytojams, kaip ta ex-kavinė/teatras atrodo:

This slideshow requires JavaScript.

Sakyčiau, ši patalpa be didelių pastangų pateko į man didžiausią įspūdį palikusių Pietų Afrikos vietų top 5. Aš netgi gavau dovanų parsivežti “į Rusiją ar Latviją ar kaip ten“: atitinkamai blizgančią pakabinamą žuvį iš vielos ir stikliukų, kuri turėjo užimti garbingą vietą mano lange, bet pamačiusi fantastišką katino entuziazmą nutariau ją dar kol kas palaikyti paslėptą.

Nors Rico buvo apimtas didžiulio streso (kol mes trumpam jį palikę papietavome, jis spėjo sulaužyti šaldytuvą), vis tiek spėjome maloniai ir įdomiai pabendrauti. Kai nesirūpina miestelio turizmo vystymu, jis vykdo įvairius socialinius projektus su vietos vaikais, ir apskritai yra labai įkvepianti asmenybė.

Be pietų vietiniame restorane ir Rico surengtų atrakcijų, dar spėjome užvažiuoti į fortą. Pakeliui į kalvą jau beveik buvome susitaikę su nemaža tikimybe nusiridenti nuo kelio, bet, laimei, pavyko to išvengti. Paties forto ten nelabai likę, bet vaizdai nuostabūs.

This slideshow requires JavaScript.

Išvažiuodami iš Uniondale patyrėme esminį nuotykį, apie kurį užsiminiau pačioje šios sagos pradžioje ir apie kurį tikrai verta papasakoti plačiau – adrenaliną degalinėje.

Miestelio pakraštyje užsukome užsipilti šiek tiek kuro. Kadangi visos Pietų Afrikos degalinės turi aptarnaujančius vyrukus, tokiems buožėms kaip mes net nereikia iškišti nosies iš mašinos – užtenka rankos su pinigais. Tai štai, Alwinas jau atsiskaitinėjo už užpiltą benziną, kai staiga pastebėjo įdomų reiškinį: tarp dviejų kuro kolonėlių eilių stovėjo rimtas džipas, kurio nemažiau rimtas vairuotojas ramiausiai vaikštinėjo aplink rūkydamas cigaretę. Neatitraukdamas akių nuo įdomiojo reiškinio  Alwinas skubiai atsimojavo su degalinės vyrukais ir dar skubiau pabandė užvesti mašiną, suspaudydamas kažkokius ne tokius mygtukus, tad mašina užsirakino ir ėmė kaukti. True story. Degalinės vyrukai džiaugsmingai puolė konsultuoti, Alwinas iš paskutiniųjų bandydamas galutinai nepulti į paniką šiaip ne taip rado, kas ten su tais mygtukais negerai, ir galų gale pavykus užvesti variklį taip skubiai mus iš ten evakuavo, kad net pervažiavo šalikelės žolytę. Aš iki šiol kartais pakikenu, prisiminusi šią šventvagystę.

Reklama

Mama Africa: labirintas ir turistinė prekyba

Dvylikta diena

Ši diena buvo skirta dar vienai kelionei į rytus: šįkart į Plettenberg Bay esantį galvosūkių parką už 120 km nuo Groot Brak. Parkas turi dvi pagrindines atrakcijas – labirintą ir miško taką su pakeliui įrengtais galvosūkiais – bei kelis smulkesnius iššūkius, kaip antai matematiniai pasivaikščiojimai po į laukelius padalintą kvadratą ir žodinės mįslės, kurios man eilinį kartą įrodė, kad mano smegenys nesutvertos mėgautis anglų kalbos žodžių žaismu. “XM“ su “exam“ nėra homofonai, kaip ir “to“ su “two“!!! Mokyt tuos žmones ir mokyt…

(Ką tik neapsikentusi pagooglinau pun’ų fenomeną, ir štai ką man sako Vikipedija: “Many British people love making puns, especially bad puns (where a word has to be mispronounced to make the joke work).“ Reikia pripažinti, kad čia yra vienas iš tų britiškų pomėgių, kurie man kelia nenumaldomą nuostabą.)

Užtat labirintas buvo nerealus. Jis yra kvadrato formos, sukaltas iš lentų ir kiekviename kampe turi po būdelę, kurias reikia rasti tam tikra tvarka. Dar turi kelis tiltelius, nuo kurių galima bandyti įžvelgti kelią iki reikiamos būdelės, bet tai sunkiau negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Žodžiu, lakstėm mes ten po jį gerą valandą, o kai galų gale išlindom, gidas nustebo, kad mes tokie greiti. Reikia pastebėti, kad pakeliui matėme kolegų, kurie pradžioje labai entuziastingai bėgiojo su žaliu pagaliuku rankose (kas reiškia, kad ieškojo žalios būdelės), o po kokio pusvalandžio jau gan neentuziastingai slankiojo vis dar su tuo pačiu žaliu pagaliuku.

Miško tako galvosūkiai buvo žiauriai įdomūs, bet kai kurie sekėsi ne taip sklandžiai kaip labirintas. Principas: gauni kaladėlę, kurią įstačius į pirmą galvosūkį laikmatis ima skaičiuoti 5 minutes. Per tą laiką reikia maniakiškai kilnoti galvosūkio dalis, bandant ką nors iš to išpešti. Kartais pavyksta, kartais nelabai. Išsprendus galvosūkį arba pasibaigus 5 minutėms jis vėl sugriūna ir išduoda tau naują kaladėlę, kurią reikia įstatyti į kitą galvosūkį. Kadangi lankytojų buvo nemažai, prie kai kurių punktų susidarydavo kamščiai, – viena šeima nebeapsikentusi netgi praleido mus pirmus, nes “nemėgsta spaudimo“. Per visą mišką aidintis griūnančių medinių galvosūkių garsas man priminė Hunger Games: o, kažkam jau nepasisekė…

Prasinešę pro parką nuvažiavome pavalgyti į restoraną, kuris mums žadėjo beždžionių ir povų, bet neradom nei tų, nei tų. Užtat radom genialų teniso ir krepšinio aikštelių hibridą.

Grįždami į Groot Brak užsukom patyrinėti miestelio žavingu pavadinimu Knysna. Man jis patiko iš pirmo žvilgsnio, nes 1) besiparkuojant mašiną pro šalį ramiai sau praėjo ir dar su manimi pasisveikino antra šioje kelionėje sutikta moteris su milžinišku nešuliu ant galvos; 2) pagrindinė miestelio gatvė buvo maloniai neišfifierinta ir dvelkė tikru afrikietišku bardakėliu, kas Garden Route nėra dažna (tiesa, antro apsilankymo metu Knysnoje radau ir neapsakomai baltą kvartalą, kuris išvis turbūt nutaręs apsieiti be žmonių; bet apie tai vėliau); 3) apturėjau nerealiausią visos kelionės apsipirkimą.

Viename iš daugelio improvizuotų turgelių, kuriuose turistai viliojami įvairaus meninio lygio “etninėmis“ skulptūrėlėmis, radau porą labai mielų iš akmens išskobtų begemotukų. Pardavėjas baisiai manimi apsidžiaugė, suvyniojo pirkinį į reklaminį prekybos centro lankstinuką ir ėmė kažko aplink ieškoti. Mes su Alwinu kažką aptarinėjome pernelyg nekreipdami dėmesio į jo susirūpinimą, bet galiausiai visgi buvome priversti dėmesį atkreipti, kai šis atėmė iš pro šalį ėjusio savo draugelio žalią prekybos centro maišelį, įdėjo į jį mano pirkinį ir išdidžiai jį man įteikė. Tobula. Galiu pasigirti, kad originalią pakuotę išsaugojau, įteikiau broliui, o šis ją lyg ir ketino pasidėti lentynoje prie tikrosios dovanos.

This slideshow requires JavaScript.

Vakare dar su Alwino mama nuvažiavome į vietos didmiestį George pavakarieniauti. Parsivežėme po kalną nesuvalgyto maisto ir įspūdžius apie labiausiai vargšą automobilių aikštelės sargą, kuris geras 5 minutes bandė iškrapštyti niekam tikusį vairuotoją iš vietos, kurią tas turėjo užleisti mums.

 

Trylikta diena 

Alwinas su mama vėl važiavo į spektaklį Oudtshoorne, ir beveik visą dieną lijo, tad aš pasiėmiau išeiginę ir iki pat pavakarių pratysojau svetainėje su knyga rankose ir kate ant pilvo. Labai patiko.

Mama Africa: laivai ir bangos

Vienuolikta diena

Dienos projektas buvo aplankyti netoliese esantį Mossel Bay miestelį, pagarsėjusį tuo, jog čia Bartolomėjus Diasas 1488 m. pirmą kartą išlipo ant Pietų Afrikos kranto, taip pradėdamas ilgą, turiningą ir nelabai gražią Europos kolonistų epochą. Tąkart vietiniai jį akmenimis išginė lauk, bet po kelių metų užsuko Vasco da Gama, o po to jau pasipylė visa šutvė nuotykių ieškotojų.

Mossel Bay turi gan įspūdingą, iš kelių dalių sudarytą muziejų, kuriame yra ir atributų iš portugalų užkariautojų laikų, ir senovinė akmeninė klėtis, ir vietinės augalijos pavyzdžių, ir jūros kriauklių muziejus, ir dar laivybos muziejus su Diaso karavelės kopija. Tarp portugališkų atributų yra 500 metų senumo medis, kurį jūrų keliautojai naudojo kaip savotišką pašto dėžę: ant jo šakos pririštame bate palikdavo žinutes priešinga kryptimi plaukiantiems laivams. Dar stovi pora sunkiai randamų kryžių, kuriuos lyg ir statė Diasas, lyg ir ne.

Laivybos muziejuje prisilinksminome Renesanso laikų jūriniuose žemėlapiuose ieškodami Lietuvos (ne kažką teradome). Bet įspūdingiausias muziejaus eksponatas yra tiksli Diaso karavelės kopija, kuria 1988 m., jo kelionės 500-ojo jubiliejaus proga, jungtinė portugalų ir pietų afrikiečių komanda pakartojo kelionę iš Lisabonos į Mossel Bay. Reikia pastebėti, kad aš tokio dydžio laivu per vandenyną tikrai neplaukčiau. Ten, kur šiuolaikinėje karavelės versijoje buvo įrengtos kajutės ir tualetas, Diaso laikais buvo vienas didelis sandėlis, o miegodavo chebra ant denio, turbūt smarkiai tikėdamasi, kad naktį nelis.

This slideshow requires JavaScript.

Nuosekliai apžiūrinėdami visus muziejaus kampelius praleidome geras tris valandas, tad galiausiai baisiai išalkome ir pro paskutinius laivybos eksponatus prabėgome gan paskubomis. Pietūs pasisekė gan neblogai, o mus aptarnavęs vyrukas: 1) buvo pagiringas ir pats tai pripažino; 2) turėjo tokius išfifierintus antakius, kad net Conchita nesupeiktų. Labai žavu.

Papietavę nuvažiavome į miesto rytuose esantį St. Blaize kyšulį, kur turėjome progos stebėti kelių nelaimėlių banglentininkų manevrus. Nelabai jiems ten sekėsi, ir ant kranto rėkaudami “Duuude…“ jie atrodė kur kas įspūdingiau nei galynėdamiesi su bangomis. Dar pasivaikščiojome pakrantėmis uolomis apžiūrinėdami archeologų pamėgtas olas, kol priėjome vieną, kurioje kažkas gyvena. Tada mandagiai apsisukome ir grįžome atgal. Su lingvistiniai nuotykiais nusipirkome ledų ir dar šiek tiek pažiūrėjome į vargšus banglentininkus.

Tada dar nuvažiavome pasivaikščioti po miestelio centrą, bet nieko labai įdomaus ten neradome. Tik porą bažnyčių ir “Chemist & Druggist“ įstaigą, kurios iškaba privertė susidomėti, kuris ką pardavinėja.

This slideshow requires JavaScript.

 

Mama Afrika: Festivalis

Dešimta diena

Dešimtoji diena buvo karštas sekmadienis, skirtas kelionei į Oudtshoorn – miestą už maždaug 90 km į šiaurę nuo Groot Brak, kuriame kasmet vyksta savaitę trunkantis afrikaans kultūros festivalis. Alwinas su mama turėjo bilietus į žinomos komikės pasirodymą, o aš tą valandikę pusantros praleidau slampinėdama po festivalio teritoriją, vėsindamasi šaltais gėrimais ir ieškodama dovanų draugams ir artimiesiems. Prieš tai visi trys apsilankėme meno galerijoje, iš kurios geriausiai prisimenu nukirstas vištų galvas, papietavome puikiame restorane su dar puikesnėmis katėmis ir cypdami perėjome upę labai siūbuojančiu tiltu (tiksliau, mes su Alwino mama cypėme, o jis tikriausiai ir buvo tas nenaudėlis, kuris tiltą siūbavo).

Diena buvo maloni, bet be didesnių nuotykių, tad aprašymas šįkart trumpas. Bet nuotraukų vis tiek yra!

This slideshow requires JavaScript.

 

Mama Africa: Surikatos, Timberlake ir alpinizmas

Devinta diena

Apsupta bangų mūšos visą naktį prašnarpščiau kaip kūdikėlis, o prabudusi ryte net cyptelėjau iš džiaugsmo – vaizdas pro langą atrodė štai taip:

20140329_080308

O vaizdas iš terasos: štai taip. Iš principo, viešėdama čia vaizdų kokybe nesiskundžiau.

20140329_090002

Papusryčiavę visų pirma pravažiavome per Groot Brako centrą aplankyti pašto ir apžiūrėti kitų svarbių vietos objektų, pvz., batų gamyklos. Dar ten yra Brak upė, kaip tik šalia įtekanti į vandenyną, trys tiltai, buvusioje traukinių stotyje įsikūręs puikus restoranas “Transkaroo“ ir legendomis apaugęs baras “McNasty’s“, kurį mes privaloma tvarka įtraukėme į lankytinų objektų sąrašą. Palei vandenyno krantą stovi krūva tuščių vasarnamių, kurie vasarą turbūt būna pilnesni, o šiaip miestelyje gyvena apie 10 tūkst. žmonių.

Beje, Groot Brak patenka į PAR pakrantės atkarpą, vadinamą Garden Route. Kaip galima suprasti iš pavadinimo, aplink daug žalumos, o Gineso rekordų knyga sako, kad šio regiono klimatas yra antras pagal švelnumą pasaulyje po Havajų. Temperatūra visus metus tvarkingai laikosi tarp 10 ir 28 laipsnių šilumos, o tai skamba labai neprastai.

Kadangi buvo šeštadienis, nutarėme nuvažiuoti į ne per toliausiai esančiame Sedgefield miestelyje savaitgaliais vykstančią mugę. “Ne per toliausiai“ reiškia apie 60 km, bet aš prie šitų atstumų jau buvau maždaug pripratusi. Jei Keiptaune panorėjus galima apsiriboti maždaug 10 km spinduliu esančiomis atrakcijomis, tai Groot Brake tokie reikalai neišdegs.

Mugėje radome daug visokių margumynų, įskaitant medinių surikatų šeimyną (ką tik sužinojau, kad “meerkat“ yra afrikaans žodis, kas dabar jau atrodo visiškai logiška), mielą pakabuką su delfinu man bei didelių susuktų blynų su cukrumi ir cinamonu. Man kažkokius panašius kepdavo močiutė. Kadangi atvažiavome vėlokai, didžioji dalis maisto jau buvo išparduota ir suvalgyta, bet amatininkai ir muzikantai dar darbavosi pilnu tempu. Autentiškos PAR patirties užtvirtinimui kažkas gitara brazgino Rodriguezo “I Wonder“. Žodžiu, visai smagiai pasibastėme tarp prekystalių.

Važiuodami atgal užsukome į “organišką kaimelį“ fantastišku pavadinimu Timberlake. Prisižiūrėjome menų iš plastikinių butelių, vištų, labai skaniai pavalgėme aptarnaujami nuostabiai ekscentriško padavėjo, o aš vos nepraradau galvos padedama kuo nekalčiausio frisbio. Nebloga viešnagė.

Toliau pravažiavome už maždaug 20 km nuo Groot Brako esantį vietinį didmiestį George, kuriame Alwinas iš paskutiniųjų bandė sugalvoti kokių nors potencialų turistą galinčių sudominti dalykų, bet jam nelabai pavyko. Man didžiausią įspūdį paliko airiškas pubas “The Shenanigans“. Jei kada nors turėsiu kvailumo atidaryti airišką pubą, būtinai pasiskolinsiu šį pavadinimą.

This slideshow requires JavaScript.

Kadangi grįžus iš klajonių dar buvo nemažai laiko iki saulės laidos, išėjome pasivaikščioti paplūdimiu. Sužinojau, kad maudytis negausiu, nes ten daug ryklių, piktų srovių ir štai tokių bjaurybių kodiniu pavadinimu “blue bottles“. Bet užtat prisižiūrėjome žvejų, į jų laimikį besitaikančių ir juokingai bebėgiojančių žuvėdrų bei kitokių paukštukų. Paukštukai labai nenorėjo būti fotografuojami.

Pasiekę Brak upės žiotis, sugalvojome užsilipti ant tokios gan nežemos uolos ir prabangiai ant jos pasėdėti. Planas buvo neblogas, ropojimas į smėlio kopą graibantis už kiekvieno augalėlio – šiaip sau. Bet nieko, pavyko. Pasėdėjome, pasigėrėjome vaizdu. Tada teko ropoti žemyn, ir buvo šiek tiek baisu. Alwinas patarė man mesti savo šlepetes žemyn nuo kopos, kad nereikėtų laikyti rankose; tai aš ir numečiau: vieną žemyn, kitą į krūmą. Tada dar teko ropoti ne tik žemyn, bet ir šiek tiek į kairę, krūmo link, ir visa tai daryti isteriškai žvengiant. Trumpai tariant, mano šviesiai geltoni džinsai po viso šito buvo ne visai geltoni.

Vis dar žvygaudami nuėjome iki upės, pafotografavome saulėlydį, užsilipome į dar vieną uolą, pasijutome kaip tikri nuotykių ieškotojai. Tada pavargę nuo nuotykių grįžome namo vakarieniauti ir su Alwino mama žiūrėti afrikaniškų muilo operų.

This slideshow requires JavaScript.

Mama Africa: Į rytus

Aštunta diena

Ryte susikrovėme lagaminus, susipažinome su Davido bičiule, kuri atskrido iš Anglijos perimti iš mūsų svečiavimosi estafetės, ir paskutinį kartą papusryčiavome sodelyje po jazminų krūmu. Tada su visais, ypač su šunimis, atsibučiavome ir iškeliavome rytų kryptimi.

Google Maps sako, kad nuo Davido iki Alwino tėvų namų yra 404 km, bet mes dar pakeliui nusukome į piečiausią Afrikos tašką, kuriame susitinka Atlanto ir Indijos vandenynai, – Cape Agulhas, arba Adatos kyšulį. Tad kelionė truko didžiąją dienos dalį, ir tikslą pasiekėme jau praktiškai miegodami.

Pro pajūrio miestelio važiuojant prie Adatos kyšulio, pirmą kartą išvydau atominio mėlynumo Indijos vandenyną. Uch, gražuma. Priparkavę tanką, patį pačiausią tašką pasiekėme pėsčiomis ir radome prie paminklo besifotografuojančius vietinius turistus. Po to jie visi susėdo į vieną pikapą (kurį pietų afrikiečiai vadina bakkie) ir iškeliavo savais keliais. Aš dar spėjau įsilipti į Indijos vandenyną bei suorganizuoti asmenukę su pusantro žmogaus, ir staiga užgriuvo kitų turistų minia.

Užsidėjome pliusiuką ir iškeliavome ieškoti pietų, kuriuos radome čia pat, labai mėlyname restorane su labai daug išmintingų afrikaniškų žodžių ant sienų. Ant sienų dar buvo ir nemažai įspėjimų apie draudimą fotografuoti, bet tuos aš pamačiau tada, kai jau buvau viską nufotografavusi. Beje, čia turbūt buvo ta vieta, kur paklausta, kokių turi sulčių, padavėja išvardijo skurdų pasirinkimą: “Apelsinų… ananasų… guavų…“. Tai jau spėkit, kurias ėmiau.

This slideshow requires JavaScript.

Į Groot Brak atvažiavome jau gerokai sutemus, tad nieko doro jau nepamačiau. Bet susipažinau su Alwino mama ir 8.5 kg sveriančia kate Boots, o tai jau šis tas.

Mama Africa: Paminklas, sodas ir kalnas

Septinta diena

Paskutinę dieną prieš paliekant Keiptauną ir patraukiant į rytus nutiko keistenybė: ryte kalnas buvo pasislėpęs po labai jau kukliu debesiuku, o prognozės žadėjo, kad po pietų debesiukas ir visai išnyks. Aleliuja!

Ta proga pirmą dienos pusę paskyrėme kelionei prie paminklo afrikaans kalbai. Jis suręstas už 60 km į šiaurės rytus nuo Keiptauno centro esančiame Paarl mieste. Tiksliau, jo pakraštyje, ant kalno, su nuostabiu vaizdu į aplink Paarl plytinčius vynuogynus ir kitus ūkius. Pats paminklas šiek tiek primena kosminę stotį ir yra labai fotogeniškas, tad geriausiai apie jį turbūt papasakos nuotraukos.

This slideshow requires JavaScript.

Šalia paminklo dar radom ūksmingą parkelį, kuriame taip ir norisi susiorganizuoti kokį nuotykį.

This slideshow requires JavaScript.

Nuodugniai iš visų pusių ištyrinėję paminklą, nutarėme dar užsukti į netoliese esantį Fairview vyno ir sūrio ūkį, kuris garsėja ne tik vynu bei sūriu, bet ir ožiais. Mums irgi nusišypsojo laimė išvysti ramiai sau bokšto langelyje medituojantį raguotąjį. Na, o išvydusi sūrių ir džemų pasirinkimą išsigandau, kad man dabar teks nusipirkti visko po truputį, nes viskas atrodė nuostabiai. Susivaldyti visgi pavyko, o mano senelis lauktuvėms gautą stiklainį konservuotų mandarinų su kardamonu turbūt į banko seifą pasidėjo. Šiaip ar taip, mudu su Alwinu prisipirkome sūrio, džemo ir šviežios duonos ir iškeliavome atgal į Keiptauną kombinuoti pietų su antru dienos planu: Kirstenbosch botanikos sodu.

Pietūs vyko žalutėlėje minkštutėlėje Kirstenbosch pievoje po medžiu. Pasisotinę pasidėjome likusius lobius bagažinėje ir su viltimi, kad sūriai neištirps, išėjome pasivaikščioti po sodą. Oras tobulas, aplink žaluma, takai įkalnėn, vis gražėjantis vaizdas žemyn – nuostabi popietė.

This slideshow requires JavaScript.

Baigę turnė po sodą, su jauduliu širdyse ir dar didesne viltimi, kad sūriai bagažinėje neištirps, ėmėmės didžiojo savaitės projekto – kelionės į Stalo kalną. Pasisukinėję po į darbo dienos pabaigą jau tirštėjantį eismą, šiaip ne taip užkilome iki apatinės keltuvų stoties (302 m virš jūros lygio), atsižvelgdami į parkavimo situaciją sklandžiai ją pravažiavome ir už mažiausiai 500 m šiaip ne taip radome vietą mašinai – aiškiai ne mes vieni savaitę laukėm šio išganingo momento.

Kadangi bilietus jau turėjome nusipirkę internetu, išdidžiai pražygiavome vinguriuojančią eilę prie kasos ir ne taip išdidžiai stojome į dar ilgesnę eilę prie keltuvų. Bestovint eilėje galima buvo apžiūrėti senuosius keltuvus (pirmieji smalsius ir drąsius turistus į kalną ėmė kelti 1929 m.) ir pasifotografuoti. Ai, dar paklausyti priešais stovinčių turistų z Warszawy gagenimo.

Susigrūdus į keltuvą ir ėmus kilti, krūva amerikiečių mergų ėmė žviegti, kad “this was not a good idea“, bet iš tikrųjų nieko ten baisaus. Stovi sau ramiai, tau į šoną įremta viena alkūnė, į žandą kita, keltuvas sukasi ratu, tad teoriškai turėtum fotografuoti visus vaizdus iš eilės, o praktiškai daugiausiai pasitaiko bendrakeleivių ausų. Šiaip ar taip, viršūnę (1067 m) pasiekėm be didesnių nuotykių, o čia jau kaip ir galiu palikti jus su milijonu nuotraukų.

This slideshow requires JavaScript.

Vakare po visos turiningos dienos dar sugebėjome išeiti į miestą patyrinėti naktinio gyvenimo. Radome porą visai mielų bariukų, o aš susipažinau su labai nuotaikingu Alwino bičiuliu Jono.

Tai tiek Keiptauno. Rytoj važiuojame į Groot Brakrivier!

Mama Afrika: Evitos peronas ir aliuminio puodelis

Šešta diena

Žinau, ką visi labiausiai nekantraujate sužinoti, ir apgailestauju dėl sudaužytų vilčių: ne, kalnas iš po debesies dar neišlindo. Šeštosios dienos tikslas: į šiaurę nuo Keiptauno esantys Darling ir Tulbagh miesteliai.

Mielasis Darling yra už 75 km nuo Keiptauno, ir esminė jo atrakcija yra “Evitos peronas“, kuriame bazuojasi vienas garsiausių PAR komikų Pieter-Dirk Uys ir žymiausias jo alter ego – Evita Bezuidenhout. Evita jau kelis dešimtmečius žavingai plasnodama blakstienomis kapoja visokio plauko politikus: nuo apartheido laikų šulų iki dabartinio prezidento ir keturių jo žmonų. Šalia “perono“ yra museum/nauseum, prigrūstas pačių įvairiausių daiktų, menančių ir šviesesnes, ir tamsesnes PAR istorijos puses. Sodelyje galima rasti tokių šedevrų, kaip Winnie Mandela vonioje su undinės uodega bei futbolininko koja.

Pats peronas yra visiškai įspūdinga vieta su žvaigždėtą nakties dangų primenančia lempučių divizija, daugybe spalvų ir dar daugiau ant sienų kabančių menų, ypač Evitos portretų klasikų stiliumi. Mes ten išgėrėme kavos su scones (anglai dėl kavos nepritartų…), o po to aš moterų tūlike radau įrėmintus batelius, kuriuos Evitai padovanojo Imelda Marcos, ir ant kurių jai užlipo Fidelis Castro.

This slideshow requires JavaScript.

Ištyrinėję peroną nelabai sugalvojome, ką čia dar šiame metropolyje nuveikus, bet radome miestelio muziejų. Tada paaiškėjo, kad jis dabar uždarytas pietums, ir mes dar turime gerą pusvalandį. Išėjome pasivaikščioti ir gan greitai pasiekėme centrinę gatvę, kurioje radome vaizdą, kurį aš visiems pristatau kaip priežastį, dėl kurios apskritai verta važiuoti į Afriką: uniseks kirpyklą bei šaldytuvų taisyklą viename. Kai vėliau papasakojome apie šį perlą Davidui, jis pastebėjo, kad abi paslaugos turbūt atliekamos tais pačiais įrankiais.

This slideshow requires JavaScript.

Miestelį apėjome gan greitai, bet grįžę prie muziejaus atradome, kad jis jau veikia. Tada paaiškėjo, kad jis lyg ir nelabai veikia, nes didžiojoje jo salėje daromas remontas. Bet mus vis tiek gali įleisti į kitas patalpas bei į didžiają salę su sąlyga, kad už nieko neužkliūsim ir neužsimušim. Labai gerai.

Muziejus pasirodė gan įspūdingas – nors miestelis nedidukas, bet jo gyventojai sukaupė ir muziejui paaukojo didžiulį kiekį drabužių, knygų, baldų, namų apyvokos reikmenų ir kitų daiktų. Didžiojoje salėje įrengtos kelios patalpėlės, kuriose skrupulingai atkurta XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Darlingo gyventojų buitis: virtuvė, svetainė, vaikų kambarys ir t.t. Kitose salėse radome pastoriaus kambarį, mokyklėlę, rūbinę ir netgi mini sviesto gamyklą (1899 m. į Darlingą atsibeldė du švedai ir įkūrė sviesto gamybos verslą). Atskiroje pašiūrėje laikomi senoviniai žemės ūkio prietaisai, vežimai, ir netgi telpa nedidelis pirmykščių vietos gyventojų kampelis.

Didžiausias siurprizas laukė Darlingo žydų skyrelyje: tarpukario Lietuvos užsienio pasas ir mūsų laikų Lietuvos žemėlapis. Aš ir prieš tai žinojau, kad dauguma PAR žydų yra litvakų kilmės, bet vis tiek buvo netikėta tokiame mažame muziejuje rasti tiesioginį to įrodymą.

This slideshow requires JavaScript.

Apžiūrėjus muziejų, daugiau veiklos Darlinge nebeliko, tad perėjome prie antros dienos plano dalies: už beveik 100 km į rytus esančio Tulbagh miestelio. Jame buvome numatę kelis tikslus: apžiūrėti istorinę Cape Dutch architektūrą, kuria Tulbagh garsėja, užsukti į restoraną “Paddagang“ (“Varlių takas“) ir parvežti Davidui šokolado iš vietinio fabrikėlio.

Atvažiavę ir prisiparkavę prie turistų informacijos biuro greitai sužinojome, kad šokolado fabrikėlis šiandien nedirba, o “Paddagang“ dirba nuo kažkokio pietums netinkamo laiko (tikėtina, kad nuo 18 val.). Na nieko, pagalvojome, ir išėjome pasivaikščioti po senoviniais namais baltuojančią Kerk gatvę su tikslu kur nors rasti maisto. Radome skaitytojų ir katinų restoraną viename, bet jis irgi dar neveikė. Perėjome į pagrindinę miestelio gatvę ir patraukėme link kažkokios maitinimo įstaigos, kurią mums buvo pažymėjusi informacijos biuro darbuotoja, bet pakeliui radome restoraną su pastogėje prilipdytomis kėdėmis ir nutarėme, kad šitas atrodo teisingai.

Gerai nutarėme, nes užsisakius maisto prie mūsų netrukus prisistatė restorano savininkė ir dalykiškai atsirėmusi į stalą ėmė tardyti iš kur mes, ar aš kalbu afrikaniškai, o kodėl aš tada suprantu afrikaniškai, o kur ta Lietuva, o kur mes jau lankėmės, o kodėl ten nebuvom, žodžiu, kitąkart reikėtų paskambinti jai, bo kitaip galim visas geriausias vietas praleisti, o jie čia Tulbaghe mėgsta jodinėti ir gerti vyną, o jos kumelaitės vardas Twinkling Toes, o jie čia Tulbaghe nelabai turi progų puoštis, todėl visos moterys turi tik po vieną prabangią suknelę, kurią užsivelka kartą per metus, ir ji svarsto, kad kitąmet turbūt reikės apsikeisti sukniomis su kaimyne. Žinot, o šitai egzotiškai mergaitei reikia kažką padovanoti. Tad atnešė iš restorano butelį desertinio vyno “Sopkoppie“ ir dar priedo vintažinį aliuminio puodelį, kuris PAR yra tokia pat gili tradicija, kaip ir SSRS. Tada apsikeitė su Alwinu elektroninio pašto adresais ir išėjo dažytis plaukų. Reikia pastebėti, kad tai buvo viena įdomesnių kelionės pažinčių.

Krizendami baigėme savo vėlyvus pietus, apžiūrėjome likusią pagrindinės gatvės dalį, grįžome į Kerk gatvelę pasigrožėti baltaisiais namukais, ir užėjome į jau atsidariusį “Paddagang“ deserto. Restorano sode vaikštinėjo povai ir perlinės vištos, kurių lietuvišką pavadinimą aš išgooglinau tik kitą dieną.

Galiausiai dar nuvažiavome prie uždaryto šokolado fabriko – nuo įkalnės atsivėrė įspūdingas saulėlydžio vaizdas, kuriam pikantiškumo suteikė šalimais dunksantys apgriuvę fermos pastatai ir tai šen, tai ten pasirodantys vietiniai. O tada su mano GPSo įgūdžiais ir tik vienu mini apsisukimu grįžome į Keiptauną.

This slideshow requires JavaScript.

Mama Africa: Vyno keliu

Penkta diena

Netikėtumai tęsiasi: Stalo kalnas pasislėpęs. Ta proga dienos planas – kelionė į vynų krašto atkarpą tarp Stellenbosch ir Franschhoek su tikslu priragauti vyno iki nugriuvimo (man) ir šiek tiek kultūringai jo paragauti (vairuotojui Alwinui) bei nusipirkti tiek butelių, kad tilptų į lagaminą su visais kitais daiktais (man), ir tiek, kad tilptų į tokią gan erdvią tanko bagažinę (Alwinui).

Kelias į Stellenbosch vedė pro oro uostą, iš kurio aš buvau atvežta jau visai sutemus, tad nebuvau pastebėjusi palei greitkelį plytinčių townships su prie jų prisišliejusiais lūšnynais. Pastarųjų dėka nuotaika subjuro ilgam (bent jau iki pirmos vyno taurės). Labai daug šia tema tikrai nepapasakosiu, tik galiu pasakyti, kad mano galvai labai sunku suvokti, kaip vienoje valstybėje gali taip sklandžiai išsitekti pirmo ir trečio pasaulio šalys. Be abejo, žinojau, kad PAR Gini indeksas yra ketvirtas nuo galo visame pasaulyje (neskaitant šalių, kurios nepateikė duomenų), bet žiūrėdama į statistikos lenteles to nesuvokiau taip aiškiai, kaip sėdėdama Hyunday Santa Fe ir važiuodama degustuoti vyno pro vieną ant kitos sugrūstas pašiūres iš šiferio ir plastiko.

Pravažiavus Stellenbosch atsivėrė tokia daili vynuogenojų eilėmis nuklotų slėnių panorama, kad jau kažkaip nebeišėjo būti labai surūgusiai. Pasiekę itin fotogenišką Helshoogte perėją, išsukome link pirmojo dienos laimikio – Thelema. Aš čia atradau nuostabų shirazą (kurį vakar labai sėkmingai suvartojome su Gabriele), o Alwinas nieko nelaukęs ėmėsi pirkimo dėžėmis, nes reikėjo apsirūpinti ir asmeninėmis atsargomis, ir įvykdyti artimųjų užsakymus. Dar čia radome labai įspūdingą tetutę, kuri vis prašė mūsų ją nufotografuoti įvairiomis vynų žinovės pozomis, šypsojosi kaip vidutinio dydžio krokodilas, išvadino mus vokiečiais, išvadino Alwiną medicinos studentu ir apskritai uoliai mus linksmino.

Kitas punktas – už poros kilometrų esantis Camberley vynuogynas, kurį Alwinas su nostalgija prisiminė iš ankstesnio vizito, kuomet beragaujant vyną ūkio savininkas jį daugmaž nugirdė. Šįkart mums vynus pristatinėjo kitas vyrukas, bet šis irgi buvo neprastas: jau nuo vidurdienio ramiai sau degustavo kartu su klientais, daug šnekėjo ir pasirodė bežinąs apie Lietuvą. Žinios susidėjo iš to, kad Lietuva yra va tooookio mažumo, ir joje daug medžių. Apie medžius žino todėl, kad pirmasis jo sutiktas lietuvis buvo medkirtys. Aš tokio padaro gyvenime nesu sutikusi, bet štai – pasirodo, Lietuvoje ne tik yra medkirčių, bet jie dar ir gyvena Londone bei pasakoja pietų afrikiečiams apie lietuvišką medieną.

Išeidama užsiroviau ant keturkojų Camberley gyventojų – dviejų žiauriai mielų labradorų. Vienas iš jų ką tik buvo apgraužęs kažkokį apipuvusį obuolį ir mielai juo pasidalijo apseiliodamas man ranką.

Toliau –  vėlgi čia pat netoliese įsikūręs Zorgvliet ūkis (per visą laiką taip ir neišmokau nei tarti, nei rašyti šito pavadinimo, tad ir dabar nuorodą radau tik su didele Google pagalba). Įspūdingi balti Cape Dutch stiliaus pastatai ir aplink plačiai nusidriekę vynuogynai taip ir prašėsi fotografuojami. Iš pradžių pasirodė, kad su žavingu afrikaans akcentu kalbantis barmenas kažkodėl mūsų vizitu ne itin apsidžiaugė, bet išvydę dosnia ranka pripildytas taures degustavimui nutarėme, kad mes jam turbūt visgi patikome. Vynas mums irgi patiko, ypač žavus lašišos spalvos cabernet franc.

Kadangi nė viename iš trijų ūkių neradome Alwino mamos užsakytų vyno, grįžome į Thelemą paimti jai “ko nors panašaus“. Už baro stovėję vyrukas baisiai mumis apsidžiaugė, o atsisveikindamas priminė, ka jie dirba iki 17 val., tad dar lauks mūsų kokią 16:45. Tada nuvažiavome į šalimais esantį Hillcrest uogyną, kur apsirūpinome pietumis ir saldžiomis dovanomis draugams.

Baigę reikalus šalia Stellebonsch, pavažiavome 20 km į rytus, kur mūsų laukė très Français miestelis Franschhoek. Jį 1688 m. įkūrė 176 nuo pasiutusių prancūzų katalikų pasprukę hugenotai, ir vynuogynų pavadinimai iki šiol puikiai atspindi elegantišką baltųjų miestelio gyventojų kilmę. Kad ir mūsų aplankytas Haute Cabrière. Tiesa, po visų išragautų vynų man jau visi atrodė “labai skanūs“, o Alwinas tvirtai nutarė, kad šis ūkis bus paskutinis ir saugumo tikslais jam reikėtų valandėlę kitą praleisti niekur nevairuojant. 

Pirmyn atgal išvaikščioję ne itin ilgą pagrindinę miestelio gatvę, logiškai pavadintą hugenotų garbei, ir iš tolo apžiūrėję paminklą tiems patiems hugenotams, gavom lietaus ir nutarėme, kad būtų pats tas metas vakarienei. Kadangi Franscchoek yra laikomas PAR vyno ir maisto sostine, galima buvo tikėtis labai didelio gėrio. Deja, pirmas mūsų išsirinktas restoranas ketino atsidaryti tik 18 val., tad mes dar turėjome beveik valandą. Radom kitą, bet tas pasirodė beketinąs 18 val. užsidaryti. Būtume ėję ieškoti trečio, bet tas lietus kažkaip gadino reikalus, tad tiesiog pradėjome nuo deserto antroje vietoje, o tada sklandžiai perėjome prie normalaus maisto pirmoje.

Padavėjai paminėjus vyną mūsų veidai turbūt pasirodė labai iškankinti, tad ji greit perėjo prie kitų pasiūlymų. Pavyzdžiui, sugebėjo man prie vegetariško burgerio garnyrui dar įpiršti su žolelėmis troškintų grybukų. Jie buvo baisiai skanūs, bet aš tikrai nesitikėjau, kad burgeris už maždaug 15 Lt ganėtinai aukšto lygio restorane bus TOKIO dydžio ir turės TIEK visokių priedų. Alwinas irgi nuskriaustas neliko, tad susidoroti su visu tuo maistu pavyko tik prisimenant badaujančius Afrikos vaikus. Beje, susipažinusi su PAR porcijų dydžiais aš nutariau, kad mielai mokėčiau tą pačią kainą už tai, kad trečdalį porcijos restoranas paaukotų žmonėms, kuriems to maisto realiai reikia.

Prisikimšę ir atlikę dienos programą tingiai grįžome į Keiptauną, ir jau nebepamenu, ką veikėme vakare. Gal tai buvo vienas tų vakarų, kai 23 valandos žmonės ėmė lūžinėti vos sulaukę 22 val.

This slideshow requires JavaScript.

Mama Africa: Kalėjimas ir kinas

Ketvirta diena

Kad ir kaip būtų netikėta, ryte kalnas buvo pasislėpęs po debesimis, iš kurių dar ir kažkas lašnojo. Šiaip ar taip, mes turėjome nusipirkę bilietus plaukti į Robbeno salą, tad šįkart plano B neprireikė. Apsiginklavome priemonėmis nuo lietaus (mano atveju tos priemonės susidėjo iš šalio, kuriuo karts nuo karto labai paslaptingai apsimūturiuodavau galvą) ir iškeliavome į V&A Waterfront, kurio prieplaukoje turėjome susirasti savo laivelį. Radę pastatą su užrašu “Robben Island Museum“ bei šalia jo stovintį laivelį, nutarėme, kad čia musėt bus mūsiškis, ir nuėjome pasiblaškyti po prekybos centrą. Ten mane du kartus užpuolė tas pats labai išraiškingas rankų kremų pardavėjas, nuo kurio aš abu kartus labai išraiškingai atsifutbolinau. Į šiuos veiksmus ir atoveiksmius įėjo balerūniškas mojavimas rankomis, artistiškai išlenkti antakiai, išpūstos akys ir Marcelio Marceau vertas išsiviepimas.

Iki plaukimo likus 10 minučių, nuėjome prie to savo laivelio ir su nerimu pastebėjome, kad ko tai mažoka žmonių. Tiksliau, gal netgi nulis. Dar šiek patrypinėję, užėjome į muziejų pasiklausti, kaip čia kas. Muziejaus darbuotoja įsisprendė į vieną iš savo plačių klubų, palingavo galva ir smerkiamai tarė: “You ah leht!“ Tada parodė kažkur kitapus įlankėlės stovintį laivelį, į kurį mes labai sėkmingai bėgte nubėgome ir netgi spėjome dar 10 minučių atstovėti eilėje prie metalo detektoriaus.

This slideshow requires JavaScript.

Kaip ir galima buvo tikėtis, apsilankymas Robbeno saloje buvo toks pat nuotaikingas, kaip ir tos dienos oras. Politinius kalinius į ją grūdo nuo pat XVII a.: iš pradžių kentėjo maištingi iš Azijos atvežti vergai, po to vietinės Xhosa tautos sukilimo dalyviai, o galiausiai apartheido priešininkai. Be to, čia buvo dar ir raupsuotųjų kolonija bei gyvūnų karantino stotis. Plokščia, pilka, izoliuota ir ne itin paliesta augmenijos sala tikrai atrodo kaip labai tinkama vieta tremčiai.

Po buvusį politinį kalėjimą mus vedžiojo vyriškis, kuriam pačiam teko nelaimė jame praleisti kelerius metus. Iš pradžių manėme, kad kasdien iš naujo išgyventi visą to meto patirtį turėtų būti baisu, bet vėliau supratome, kad mūsų gidas yra vienas tų žmonių, kurie nepavargdami gali savo istoriją pasakoti kiekvienam, kas tik nori klausytis. Ir kalba su tokiu giedru humoru, kad net kažkaip lengviau pasidaro. Man labiausiai užstrigo, kai jis pasakojo apie savo nesibaigiančius ginčus su dabartine muziejaus valdžia: “Bendrai paėmus, aš suprantu, kaip sugebėjau atsidurti kalėjime…“.

Apžiūrėję kalėjimo pastatus buvome susodinti į gražiai besišypsančios Faith vairuojamą autobusą ir perduoti kitam gidui. Šis duetas mums aprodė vietą, kurioje disidentas Robert Sobukwe trejus metus praleido izoliuotas nuo bet kokio kontakto su kitais žmonėmis, kasyklą, kurioje kaliniai buvo verčiami dirbti, ir kaimelį, kuriame gyvena apie 100 žmonių. Ir vieną krūmuose įsitaisiusį pingviną.

This slideshow requires JavaScript.

Į V&A Waterfront parplaukėme alkani kaip vilkai, tad misija Nr. 1 buvo rasti pietus. Juos radome afrikietiško maisto restorane “Karibu“, kuris buvo šiek tiek prabangokas, bet neblogas. Nepamenu, ką valgiau, bet pamenu, kad lėkštėje visko buvo daug. Pavalgę dar susiradome Alwino mėgstamą kavinukę su skaniomis arbatomis, desertais ir kėde-burbulu. Ir padavėja, kuri kiekvieną mūsų sakinį palydėdavo entuziastingu “Perfect!“.

Tolesnis planas buvo iki 18:15 nusigauti į mažą nepriklausomą kino teatrą nekaltu pavadinimu “Labia“ ir pažiūrėti naujausią Wes Anderson šedevrą “The Grand Budapest Hotel“. Aišku, pakliuvome į kamštį, tada prisiparkavome padoriu atstumu nuo kino teatro, tada gerokai vėluodami per lietų nuskuodėme pasiklausti, ar mus dar įleis, o tada sužinojome, kad visi bilietai išpirkti, ir šiuo metu į salę nešamos papildomos kėdės, į kurias bilietai taipogi išpirkti. Tad įsigijome bilietus kitam seansui ir per tą patį lietų išdidžiai nužirgliojome į kavinę gretimoje Kloof gatvėje. Pakeliui į kino teatrą aš žemėlapyje buvau netoliese atradusi Beckham gatvę, tad tarp kavinės ir kino dar teko per balas nuklampoti į ją ir nufotografuoti ženklą.

Filmas buvo dieviškas. Alwinui taip patiko, kad po to dar porą dienų jis vis leisdavosi į monologus, nutraukdamas juos ryžtingu “Fuck it!“. Niekad nebuvau girdėjusi jo taip besikeikiančio.

This slideshow requires JavaScript.