PENKETAS LIETUVAIČIŲ EGZOTIŠKAJAM MAROKUI TARĖ “TAIP”: dar truputis Feso ir kelionė į Chefchaoueną

Trečia diena

Trečią dieną aš praleidau mūsų mielojo riado lovytėje gerdama paracetamolį, skaitydama Tomo Mano apsakymus apie mirtį beatostogaujant ir žaisdama “Candy Crush“. Vienas labiausiai jaudinančių atostogų momentų. Tuo tarpu mano kompanija dar šiek tiek patyrinėjo Fesą ir iškeliavo aplankyti netoliese esančio Mekneso miesto. Tai jie padarė tarpmiestiniu autobusu, ir ši patirtis į istorijos analus įeis kaip Antrasis Didysis Kultūrinis Šokas. Aišku, labai tiksliai nenupasakosiu, bet šokas susidėjo iš maždaug tokių elementų: pavėlavimas išvažiuoti kokia valanda; trijų vairuotojų kaitaliojimasis vietomis; aršus bandymas prieš išvažiuojant prisirinkti kuo daugiau keleivių; melagingas variklio užkūrimas apsimetant, kad jau tuoj važiuos, su tikslu prisirinkti kuo daugiau keleivių; melagingas pajudėjimas iš vietos, kuris pasikartojo n kartų; reguliarus trijų vairuotojų šokinėjimas iš ir į atseit jau važiuojantį autobusą; išvažiavimas tik po to, kai vienas iš vairuotojų susipešė su konkuruojančiu vairuotoju, ir jam teko bėgti ir šokti į važiuojantį autobusą; važiavimas atidarytomis durimis; labai pavojingas važiavimas atidarytomis durimis. Manau, Gabija komentaruose dar patikslins kokią nors svarbią detalę.

Ketvirta diena

Čia mūsų viešnagė Fese baigėsi, ir ryte papusryčiavę išvažiavome į oro uostą pasiimti išsinuomotos mašinos. Kadangi jau buvome apturėję linksmos patirties su autobusu ir dar internete pasiskaitėme, kad patyrę keliautojai po Maroką sudėtingiausia kelionės atkarpa laiko nusigavimą iki Feso oro uosto, šįkart priėmėme paslaugiojo administratoriaus pasiūlymą iškviesti mums taksi.

Pasiekę oro uostą vyrai nuėjo aiškintis dėl mašinos, o moterys su lagaminais prisėdo ant šaligatvio bordiūro. Po kokio pusvalandžio užsirišom skaras, kad negautume saulės smūgio. Po kokios valandos pradėjom nerimauti, o sulaukusios atgarsių apie vyrų pažangą sužinojom, kad nuomos firmos darbuotojas iš pradžių buvo kažkur išėjęs, po to lyg tai grįžo, bet ten kažko neužpildė, po to lyg tai kažko nesusišneka, ir t.t., ir pan. Žodžiu, nepraėjo nė dvi valandos, o mes jau susipažinom su savo Baby Dacia. Baby todėl, kad mėnesio amžiaus. Dacia todėl, kad tokia gimė, – pigi, plastmasinė, barškanti, su mažiausiu įmanomu rankenėlių ir mygtukų skaičiumi, bet užtat su grandiozine, turbūt lavonų gabenimui pritaikyta bagažine ir iš priekio visai graži.

Susipakavę lagaminus, pasidaliję vietas, įsijungę GPS ir pasidžiaugę laukiančia kelione, išsukome iš stovėjimo aikštelės ir nuvažiavome nuotykių keliu. Nuotykiai prasidėjo nuo to, kad teko prasukti Feso pakraščiu, o tam reikėjo įvaldyti vietinį variavimo stilių ir suprasti, kaip važiuoti nelemtaisiais žiedais. Pirma taisyklė: Viskas, kas vyksta už mašinos, yra esančių už mašinos reikalas. Vairuotojas turi žiūrėti tik į priekį ir dar kartais užmesti akį į šonus, nes ten vis kas nors kur nors bando pralįsti. Antra taisyklė: Žiedai yra dvejopi – normalūs ir vietiniai. Normaliais važiuoti normaliai, o vietiniais – įleisti visus įvažiuojančius iš dešinės. Taip, tai išties panaikina bet kokį žiedo funkcionalumą, nu bet ką dabar tu jiems padarysi? Trečia taisyklė: Pėsčiųjų praleisti nebūtina, nebent eina labai ryžtingai ir dar nusisukę.

Palikę Fesą ir pasiekę sąlyginai civilizuotą greitkelį, atsipalaidavome ir pradėjome sukinti radiją. Reikia pastebėti, kad arabiška muzika arabiškuose keliuose labai gerai dera. Tik kad daugumoje radijo stočių jie labai mėgsta šnekėti, tad galiausiai apsistojome ties nemirtinguoju “Hit Radio“ (“Ythadioooo!“). Čia šnekėjo mažai, o grojo daug, tad dabar esam nuodugniai susipažinę su visais vasaros hitais, įskaitant Justino Bieberio bei vietinių žvaigždžių.

Nuo Feso pavingiavę kokius 100 km išalkome ir sustojome miestelyje, kuris, pagal Google Maps rodmenis, galėjo būti Jorf El Melha. Prasiėję aplink jo centrinį žiedą ir apžiūrėję apetitą žadinančius avių karkasus, kuriuos restoranų savininkai kažkodėl mėgsta pasikabinti kaip reklamą, pasirinkome nedidelį žuvies restoraniuką. Jis turėjo vieną patiekalą – tešloje keptas sardines su šviežių pomidorų padažu ir tradicine duona. Mums penkiems davė du bendrus bliūdus su sardinėmis, kelis indelius su padažu, krūvą duonos ir jokių stalo įrankių – suprask, reikia valgyti rankų ir duonos pagalba. Kaip nevietiniai, dar gavome bulvyčių. Tai buvo vienintelė vieta per visą kelionę, kur vyrai nesugebėjo įveikti viso maisto, kad ir kaip stengėsi. Ai, ir visa tai mums atsiėjo 10 eurų per visus.

Dar po šiek tiek daugiau nei 100 km pasiekėme “mėlynajį perlą“ Chefchaoueną. Jį 1471 m. įkūrė Mahometo palikuonis ilgu vardu, Rifo kalnuose pastatęs nedidukę tvirtovę apsisaugoti nuo portugalų puldinėjimų. Po ispanų Rekonkistos, kurios metu krikščionys išgrūdo arabus iš Iberijos pusiasalio ir šiaurinio Maroko, čia kartu su vietinėmis gentimis įsikūrė daug žydų ir moriskų (musulmonų, prievarta atverstų į krikščionybę). 1920 m. šią teritoriją užsigrobė Ispanija, bet 1956 m. Marokui gavus nepriklausomybę, Chefchaouenas grįžo į jo valdžią. Tiesa, kiekvieną vasarą jį ir toliau užkariauja ispanų turistai, kuriems čia nuo Ceutos eksklavo – kaip nuo Vilniaus iki Kauno, neskaitant kelto per Gibraltaro sąsiaurį.

Pasistatę mašiną po šikančių paukščių pilnu medžiu ir palikę Dainių matuotis temperatūros (taip, čia oficialiai prasidėjo žaidimas “Išlikimas“), iškeliavome apžiūrėti Chefchaoueno medinos mėlynumo bei ieškoti viešbučio. Pastarųjų paieškų gal labai nedetalizuosiu, bet jos truko ilgai, o aš netgi gavau galimybę su vienu dėde pasikalbėti ispaniškai. Ir mes vienas kitą supratom! Eigoje prisijungė ir Dainius, o finale radome mažiuką hostelį “Yasmina“, įsikūrusį vienoje iš prekybinių gatvelių, už kampo nuo pagrindinės medinos aikštės. Jis buvo paprastas, bet švarus ir, be abejo, su mėlynomis kambarių lubomis.

Sutemus palikome vargšą Dainių gydytis ir keturiese patraukėme į pagrindinę aikštę, Plaza Uta el-Hammam, pavakarieniauti. Mano išankstiniai tyrimai rodė, kad geriausia vieta prisėsti bus restoranas “Morisco“, and boy was I right. Iki šiol pasistengusi galiu mintyse atgaminti to ančiuvių tadžino su marinuotomis citrinomis skonį. Kiti irgi buvo labai laimingi, įskaitant vietines kates, kurios teisingai identifikavo mus kaip silpnąją grandį ir sutūpė aplink kaulyti maisto. Šiek tiek gavo, o tada jau jomis atsikratyti buvo labai sunku.

Gretimame lauko restorane sėdėjo grupė vyrukų, kurie susijungė aparatūrą, pasistatė mikrofoną, ir vienas iš jų surengė gyvą akustinį koncertą gitarai ir balsui. Aplink netrukus susispietė būrelis moteriškos lyties gerbėjų, bet jas kažkaip kukliai ir netikėtai nukonkuravo mergina nuo gretimo staliuko, kurią, kaip suprantu, draugės įtikino irgi padainuoti. Tai buvo kažkas dangiško.

Po Feso triukšmo buvo labai malonu pabuvoti ramiame ir atsipalaidavusiame turistiniame miestelyje, kur niekas niekur nelaksto, pardavėjai ne tik nesigainioja, bet ir apskritai dažnai būna kažkur išėję, o vakare turistai ir vietiniai kartu tingiai slankioja tomis pačiomis gatvėmis. Beje, Chefchaouenas garsėja didžiausia marichuanos ir hašišo gamyba Maroke, kas jau savaime yra pasiekimas.

PENKETAS LIETUVAIČIŲ EGZOTIŠKAJAM MAROKUI TARĖ “TAIP”: Fesas ir jo gėrybės

Antra diena

Pirmąjį rytą pakirdę Maroko žemėje iš nesvietiškai malonaus ir paslaugaus viešbučio administratoriaus gavome pusryčius bei prabangaus licencijuoto gido rekomendaciją. Pusryčiai susidėjo iš kavos, kruasanų ir bagečių su visokiais sviestais ir džemais, virtų kiaušinių ir gal dar ko nors. Kol kas nieko labai marokietiško.

Prabangus gidas mums buvo reikalingas todėl, kad Feso medina yra laikoma viena klaidžiausių vietų pasaulyje. Ši UNESCO saugoma teritorija yra geriausiai išsilaikęs Viduramžių miestas arabų pasaulyje, daugiausiai gyventojų turinti urbanistinė pėsčiųjų zona pasaulyje ir apskritai toks neblogas daugiau kaip 3 tūkst. gatvelių labirintas. Vėliau sužinojome, kad paslaugusis administratorius gidą mums prakišo su maždaug trečdaliu antkainio, bet kaipgi dabar nuvažiuosi į Maroką ir nebūsi bent penkis kartus išdurtas?

Gidas pasitaikė baisiai šnekus kokiomis 6-7 skirtingomis kalbomis ir visomis vienodai švepluojantis. Kita vertus, tai padėjo panorėjus gan lengvai nuo jo šnekučiavimo atsijungti. Dar neįžengę į medinos teritoriją jau buvome išmokyti esminių arabiškų frazių: “mra mra“ (“karts nuo karto“), “wacha“ (gerai), “jela“ (“einam“), “merhaba“ (“sveiki atvykę“) ir dar kelias. O įžengę gan greitai išvydome tokius Feso medinos hitus kaip šiukšles gabenantys asiliukai, į narvus po 10 sukištos vištos, “merhaba“ mums šūkaujantys jaunuoliai, nuo kai kurių prekystalių sklindantis švinktelėjusios mėsos aromatas, pačių įvairiausių nuotėkų balos, visur lakstantys motopirdai bei visomis įmanomomis priemonėmis ir kryptimis gabenami kroviniai, kurių gabentojai labai profesionaliai iš tolo perspėja pėsčiuosius dingti iš tako. Tiesa, kai kurios gatvelės tokios siauros, kad dingti nelabai yra kur.

Nors dauguma Maroko mečečių ir medresių (tradicinių Korano mokyklų) kitatikiams bent iš dalies uždarytos, į kai kurias užsukti galima. Fese aplankėme XIV a. Al-Attarine medresėje, kur gidas aprodė mozaikines sienas ir grindis, raižyto alebastro lubas, papasakojo apie islamo menininkų naudojamus geometrinius motyvus ir spalvų reikšmes, pademonstravo, kaip musulmonai apsiprausia prieš maldas, kokia tvarka melsdamiesi klaupiasi ir.pan. Pastarieji demonstravimai kilo iš to, kad mes nusistebėjome kol kas dar negirdėję muezinų riksmų iš minaretų. Jis nuramino, kad turbūt ryte tiesiog kietai miegojome, ir turbūt buvo teisus. Ai, dar parodė programėlę, kur nurodyti kiekvienos dienos maldų laikai. There’s an app for everything.

Kitas ekskursijos ryškulys buvo garsiosios Feso odų raugyklos. Gaila, kad ten lankėmės sekmadienį, kai visos dažų spalvos buvo susimaišiusios, ir vaizdas jau nebuvo labai įspūdingas. Pirmadienį turėjo būti kur kas geriau, bet užtat kvapas vis tiek buvo įspūdingas. Matote, Fese odos apdirbamos tradiciniu būdu, į kurį įeina balandžių šūdukuose esantis amoniakas, nuo kurio, savo ruožtu, visa medina atsiduoda sunkiai nupasakojamu aromatu. Mes veiksmą stebėjome iš vienos iš daugelio aplink raugyklas išsidėsčiusių odos gaminių parduotuvėlių, ir pirmas dalykas, kurį pamatėme įžengę į jos terasą, buvo vieno iš pardavėjų mums tiesiamos mėtų šakelės. Pasikiši tokią puokštelę po nosimi, kaip kokia dama su kamelijomis, ir kentėti jau šiaip taip galima. Man labiausiai įsiminusi raugyklų istorija buvo ta, kad mamos čia kartais atveda sūnus, kad pamatytų, kur dirbs, jei prastai mokysis.

Dar buvome Nejjarine medžio dirbinių muziejuje, įsikūrusiame buvusiame karavanserajuje, o iš tarpdurių apžiūrėjome kelias mečetes. Taipogi į ekskursiją įėjo apsilankymai keliose įvairių amatų dirbtuvėse-parduotuvėse, kur Maroko profai ant mūsų išbandė visas savo pardavimo gudrybes. Tik mes tuo metu dar buvom per daug išsigandę, kad ką nors pirktume. Nors aš vis tiek įsigijau overpriced argano aliejaus ir molio kaukę.

Ekskursija baigėsi gido pasiūlytame restorane, kur jo rekomenduoti penkiese pasiėmėme tris pietų komplektus ir gavome pirmąsias tikro marokietiško maisto porcijas: kuskuso, tadžino, sriubos, keistų salotų ir ultra saldžios mėtų arbatos. Buvo neblogai, bet būtų buvę dar geriau, jei mums bevalgant kiti gidai nebūtų atgabenę dar kelių turistų grupelių. Ne pati autentiškiausia patirtis.

Užtat tikrai autentiška patirtis laukė išėjus iš restorano jau be gido kompanijos. Prieš tai vaikštinėdami ne kartą pagalvodam, kad perspėjimai apie prekeivių kabinėjimąsi gatvėse buvo smarkiai perspausti. Tada išlindome iš restorano ir maždaug po 30 sekundžių sužinojome, ką reiškia būti Feso medinoje be gido. Paskui stebuklingąjį Dainiaus GPS staigiuoju būdu patraukėme bet kokia kryptimi, kad tik atrodytume lyg žinantys, kur einam. Beje, čia prasidėjo ir iki paskutinės dienos nemirė tendencija mus laikyti lenkais bei rėkti “dzień dobry“ ir “Polska?“.

Priėję vienus iš daugelio medinos vartų ir išnirę iš siaurų vėsių gatvelių, stabtelėjome pasitarti dėl kokio nors konkretesnio tikslo. Juo tapo Jnan Sbil sodas, nes po pusdienio praleisto žiūrint į rusvus tonus jau visai norėjosi pagriūti po kokiu nors medeliu. GPS parodė trumpiausią kelią atgal per mediną, tad vėl teko skuosti kuo greičiau ir kuo užtikrinčiau. Čia prasidėjo vietinių vaikiščių tendencija rėkti, kad mūsų kelias uždarytas, ir mums derėtų eiti štai ta kryptimi. Sklandžiai gimė aksioma, kad jei vietinis sako, jog kelias uždarytas, galim būti tikri, kad einame teisingai.

Sodą radome, medžių irgi, tik su dribtelėjimu po jais buvo sudėtinga. Matot, Fese medžių ir žolės nėra tiek daug, kad su jais galima būtų elgtis taip atsainiai, todėl viskas tvarkingai aptverta, ir sėdėti galima tik ant suoliukų. O šių nėra per daug, ir ant jų sėdi tie, kurie spėjo ateiti pirmi. Bet bent jau buvo pavėsio, paukštukų, bambukų ir daug atsipalaidavusių fesiečių. Vienos iš parko aikščių kampe sėdėjo keli berniūkščiai su Cristiano Ronaldo šukuosenomis (didelis hitas 15-25 metų kategorijoje) ir brazgino gitara. Kitame kampe būrys įvairaus amžiaus ir užsidengimo lygio moterų skardžiai plepėjo, juokėsi, dainavo ir aiškiai kažką šventė. Nutarėme, kad turbūt sužadėtuves. Galų gale išgirdome sutartinį muezinų bliovimą iš gretimų mečečių minaretų.

Pailsėję sode dar nukeliavome iki mellah – istorinio žydų kvartalo. Pasimalę po apgriuvusias jo gatveles pasijutome jau kaip reikiant pavargę, tad patraukėme link savo riado, pakeliui dar bandydami rasti nusipirkti maisto vakarienei terasoje. Tinkamų parduotuvėlių aptikti kažkaip nepavyko, o pasiekę riadą jau buvome tiek išvystę sugebėjimą negirdėti aplinkinių šūksnių, kad vos nepraėjome pro savo administratorių, rėkiantį, kad pasukom ne į tą gatvelę.

Draugai nutarė dar pasimalti mūsų rajone ir paieškoti užkandžių, o aš pasirinkau opciją “eiti į savo kambarį matuotis temperatūros“. Nes juk kaip tikra pernelyg uoli keliauninkė buvau iš namų įsidėjusi termometrą, už ką vėliau tą vakarą iš manęs visi uoliai tyčiojosi. Temperatūros radau, bet mūsų geriamas vanduo buvo užrakintas kitame kambaryje, tad teko paracetamolį užsigerti vandeniu iš čiaupo, tuo pat metu tingiai svarstant, kaip labai aš noriu prie savo sveikatos problemų prisidurti dar ir triedimą. Iš anksto pranešiu, kad mano virškinamojo trakto bakterijos pasirodė kaip reta atsparios savo marokietiškoms giminaitėms, tad peršalimas ir liko vienintelė [iki šiol besitęsianti] problema.

Kol prisirijusi paracetamolio drybsojau lovoje ir gailėjausi savo žlungančių atostogų, mano chebrytė patyrė pirmąjį iš Trijų Didžiųjų Kultūrinių Šokų. Kitaip sakant, kažkokiu būdu įsivėlė į pokalbį su vietiniais vaikiščiais, atsakingais už turistų tempimą į kitus riadus. Tada teko iš to pokalbio išsivelti, tada – skubiai apleisti pokalbio vietą, tada – tiesiogine to žodžio prasme bėgti pagal GPS rodmenis, o tada – bėgti bele kur, nes GPS rodmenys bebėgant pasimetė. Tada jie dar sugebėjo visgi savarankiškai užsukti į kažkokį riadą patikrinti, ar jis kartais ne pigesnis už mūsiškį, tokiu būdu užsitraukdami dar didesnį berniūkščių pyktį. Žo, grįžo už kokių pusantros valandos su vienu maišeliu vynuogių, nerado administratoriaus ir rėkė man po langu, kol aš išlindau iš po antklodės, susiradau šlepetes ir keikdamasi nusileidau į apačią atrakinti durų.

Reziumė: pirmoji pilna diena Maroke veltui nepraėjo. Laukite tęsinio. Jei norite rasti ankstesnius įrašus, spauskite ant tag’o “Marokas“ šio įrašo viršuje.

PS: Atsiprašau už nuotraukų trūkumą. Mano iPhono kameroje vėl pasirodė smėlio grūdelis, kurį aš jau maniau išgrūdusi, todėl visose nuotraukose matosi kažkoks blynas. Bet nenusiminkite: ketvirtą kelionės dieną pasiekėme tokį gražų miestelį, kad neiškentusi vėl pradėjau fotografuoti į kairę ir į dešinę.

PENKETAS LIETUVAIČIŲ EGZOTIŠKAJAM MAROKUI TARĖ “TAIP”: Atvykimas į Fesą

Pirma diena

Nuotykis prasidėjo vieną gražų šeštadienį, kai po savaitės rudeniško oro Vilnių nutvieskė saulė, tarytum apsidžiaugusi mūsų išsinešdinimu. Dieną prieš kelionę aš savo gerklėje buvau aptikusi nenuginčijamų peršalimo simptomų, tad apsiginklavau vaistinėle bei termometru, pasisvėriau lagaminą, nustebau, kad jau beveik viršiju leistiną “Ryanair“ rankinio bagažo svorį, ir išvažiavau į oro uostą.

Skrydis į Bergamą praėjo sklandžiai, o ten turėjome apie 5 valandas, todėl dar spėjome nuvykti iki miesto centro ir paturistauti. Suvalgiau makaronų ir susišnekėjau su bobute stotelėje, tad jau galiu sakyti, kad esu buvusi Italijoje!

Skrydis į Fesą buvo įdomesnis jau vien tuo, kiek marokiečiai su savimi gabenosi vaikų. Turbūt apie pusė lėktuvo keleivių buvo nepilnamečiai. Riksmų choras kylant ir leidžiantis buvo neprastas, tačiau ne toks baisus, kokio galima buvo tikėtis. Ir apskritai, leidžiantis man didesnį nerimą kėlė peršalusios ausies būgnelis, kuris lyg ir taikėsi sprogti, bet kažkaip atsilaikė.

Nusileidome kartu su saule, išsiropštėme iš lėktuvo ir nuėjome stovėti eilėje prie pasų patikros. Čia atradome, kad marokietiška eilė nėra toks jau visai stabilus darinys, ir joje geriausia stovėti kaip nors įsisprendus į šonus, kad niekas pro šalį neprasmuktų. Šiaip ar taip, gavome antspaudus, išsikeitėme eurus į dirhamus (daug kur buvau skaičiusi, kad oro uoste dirhamo kursas geras, bet vėliau paaiškėjo, kad ne itin), apsilankėme moterų tualete, iš kurio kažkodėl išlindo kažkoks dėdė, ir išėjome į lauką ieškoti Giedrės nužiūrėto vietinio autobuso.

Šiek tiek pasiblaškę, pasekėme kažkur į šalį plūstančia vietinių minia. Iki autobusų stotelės ji mus atvedė, bet tada beveik visa draugiškai nuplūdo į šalia esančią automobilių stovėjimo aikštelę. Stotelėje su mumis liko tik jauna pora, prisėdusi ant kalno lagaminų. Aišku, stotelėje jokio grafiko nė kvapo, mes sutrikę, čia prisistato taksistas ir ima mums siūlyti kelionę iki pat viešbučio už 150 dirhamų, kas yra po maždaug 3 eurus kiekvienam. Kadangi autobusas už 4 dirhamus veža iki geležinkelio stoties, nuo kurios vis tiek tektų imti taksi už velniai žino kiek, man šitas pasiūlymas atrodė logiškas, bet šios nuomonės laikėsi ne visi. Visą istoriją sutrumpinus, mes toje stotelėje patamsyje prastovėjome mažiausiai 40 minučių, kartais pasiklausydami taksisto įtikinėjimų, kartais pasitikslindami pas ant lagaminų sėdinčią gražią merginą, ar ji vis dar neprarado vilties, kartais pravesdami tarpusavyje debatus ar netgi vieną kitą balsavimą. Bet jis atvažiavo!

Net jeigu mums pirmam vakarui dar būtų nepakakę kultūrinių potyrių, tai autobusui pradėjus važiuoti, ypač per gausius žiedus, jau turbūt vis tiek būtume įvertinę Maroko kultūros savitumą. Aprašyti tai sudėtinga, tad gal užteks pasakyti, kad mūsų vyrai šioje vietoje šiek tiek sunerimo dėl būsimo kokių 3 tūkst. kilometrų vairavimo nuomota mašina. Iš pirmo žvilgsnio jokių eismo taisyklių neįžvelgėme – visi tiesiog važiavo, kur jiems reikia, trys eismo juostos sutalpindavo iki penkių eismo dalyvių, pėstieji per gatvę skuodė skersai arba išilgai priklausomai nuo individualių poreikių, dviračiai ir motopirdai keliavo priešinga eismo juosta ir t.t., ir pan. Vėlesnėmis dienomis šiokias taisykles jau radome, ko geriausias įrodymas turbūt buvo sveika Baby Dacia ir jos keleiviai. Bet jo, ten kažkas tokio.

Atkakę iki paskutinės stotelės prie geležinkelio stoties, pasikonsultavome su gražiąja mergina dėl tinkamos taksi kainos ir nuėjome medžioti. Čia vėl buvo daug tąsymosi, derybų ir lakstymo su lagaminais pirmyn atgal, bet galiausiai visi susigrūdome į taksi, kuris mus sklandžiai nulakdino iki Feso medinos (senamiesčio). Kadangi ši yra viena didžiausių pasaulio urbanistinių pėsčiųjų zonų, iki pat viešbučio mūsų neprivežė, bet jis įsikūręs medinos pakraštyje, tad taksistas greitai suorganizavo mums vedlį iki pat durų.

Rašydama apie viešbutį aš šiek tiek pamelavau, nes ten buvo riadas – vienas iš turbūt šimtų Feso senojoje dalyje esančių mažyčių viešbutukų, įkurtų neseniai restauruotuose tradiciniuose marokietiškuose namuose su kiemeliu. Vietiniai jų viešbučiais nelaiko, o Tripadvisor priskiria prie B&B. Bent jau mūsiškis Riad L’Artiste buvo labai žavus, o po visų kelionės peripetijų nuvirsti ant savo asmeninės dvigulės lovos buvo labai gera.

Tą vakarą dar patyrinėjome stogo terasą, kurioje ryte turėjo būti puikus vaizdas, ir nuėjome miegoti.

Penketas lietuvaičių egzotiškajam Marokui tarė “taip“: Įžanga

Po maždaug milijono metų pertraukos galiausiai atsirado nauja tema, kuria tiesiog negaliu neparašyti. Tad štai, nuo šiandienos prasideda nauja įrašų serija apie dvi savaites trukusį penkių draugų valkiojimasį po egzotiškąjį Maroką. Tą egzotiką mažiau išmanantys žmonės gal kartkartėmis ir pavadina bomžynu arba bardaku, bet they know nuffin, Jon Snow. Atostogos buvo tokios geros, kad grįžus į ūkanotą Vilnių iškart norėjosi dumti atgal dar kokiam pusmečiui.

Kadangi šiandien daug rašyti tingiu (nes esu namie, nes darbe teko dirbti), pradžiai apsiribosiu bendrais apmatais. Tokiais kaip:

Dalyvių sarašas

• Artūras – atsakingas už procesų skubinimą ir galinės sėdynės avelių pykinimą. Linkęs jam nepatinkantiems dalykams taikyti eufemizmą “specifinis“.
• Dainius – atsakingas už bendrų išlaidų administravimą, mašiną aka Baby Dacia ir visus įmanomus GPSus. Vis dar linkęs optimizuoti.
• Gabija – atsakinga už ryšius su prancūziškai kalbančiais vietiniais ir labai puikų riadą (viešbutuką su kiemeliu per vidurį) Feze. Vis dar linkusi į smulkias nelaimes ir nuotykius. Pamišusi dėl medinių dėžučių.
• Giedrė – atsakinga už bendrų išlaidų taupymą ir “Rough Guide to Morocco“ informaciją. Linkusi derėtis kaip tikra “good berber“.
• Rustė – atsakinga už bendrų išlaidų registravimą, dykumų turą ir “Hitradio“ hitų skaičiavimą. Linkusi mintyse keiktis žiūrėdama į vieną tašką horizonte (alternatyva: žaisti “Candy Crush“). Pamišusi dėl šlepetukų.

Esminės frazės

• Dzień dobry, my friend! Come look around, looking is free! You’re welcome. Where are you from? Lituania? Merhaba! Come, I show you! I give you good price! Good price for me, good price for you! Only 500 dirhams. What’s your price? 100?! Noooo…. See, it’s good quality! It’s not from China, it’s Moroccan quality! Ok, I give you special good price – 400 dirhams. 300. 200! Last price – 200 dirhams! Ah, ok ok, take it for your price… Take it. Shukran. Come back tomorrow, inshallah.
• La shukran / Merci, non / No, thanks / Jėzau, patraukit jūs jį nuo manęs…
• Ne avis veži!
• Yellah yellah!
• Asiliuuuuuukas…
• Kur Gabija?

Garso takelis

Absoliutus hitas

Vairavimo hitas

Vietinis hitas

Dainiaus hitas

Enrikės hitas, įkvėpęs “Hitradio“ dainų skaičiavimą

Tas fainas hitas

“Hitradio“ sąrašo nugalėtojas (9 kartai jau po to, kai neapsikentusi pradėjau skaičiuoti)

Open’er 2014: Trečia diena

Pirma diena
Antra diena

Pliažas.
Oras ryte atrodė ne visai aiškus, bet nutarėm vis tiek važiuoti seniai pramintais takais į Hel neriją. Jei bus vėsu, bent pamiegosim ant smėliuko. Vėsu nebuvo, bet vandens temperatūra man nepatiko, tad daugiausiai laiko paskyriau blauzdų deginimui, alaus gėrimui ir jau aplankytų koncertų aptarinėjimui. Ai, dar saugojimuisi, kad frisbis nenuneštų viršutinės kaukolės dalies. Kita vertus, aplinkiniams pasisekė, kad pati frisbio nežaidžiau, bo tai visada kelia žodžiais nenusakomą grėsmę. Kadangi mums su Gyčiu reikėjo spėti į Foals koncertą, o prieš tai dar papietauti, mūsų ekipažas paplūdimį apleido anksčiau už Akvilinos ir Co. autobusiuką, bet pakeliui sugebėjome pasiklysti ir padaryti tokį ratą, kad pietų planas nuplaukė.

Foals.
Aš, Gytis ir Jeremy koncertą pasiekėme, o Gabija su Egle nutarė, kad joms dar reikia į dušą ir kavos ir dar gal biškio alkoholio, bo kitaip sunku visą vakarą ištverti. Taip joms ir reikia, nes buvo netgi labai smagu. 2011-aisiais Foals grojo po Pulp, per nenormalų lietų, ir mano kantrybė iki jų neatlaikė, bet šįkart pavyko atsigriebti su kaupu. Laimė, Yannis nejautė poreiko dalintis savo pastebėjimais apie gyvenimą, kūrybą ir kitus muzikantus, nes iš interviu panašu, kad jis šioje srityje priklauso Thom Yorke mokyklai: “Aš esu didis menininkas, o visi kiti – apsimetėliai ir lochai. Fuck them.“

Royal Blood.
Oi, kaip Gytis nenorėjo ten eiti ir kaip bandė išsisukti… Deja, iki Wild Beasts dar buvo likęs pusvalandis, o ir žmonos akiratyje nesimatė, tad teko jam pasiduoti mano įkalbinėjimui ir lįsti į Alter Stage palapinę paklausyti šitų virintojų. Ties antra daina paaiškėjo, kad jis ją turi Spotify ir išvis, jam čia viskas labai patinka. Ačiū už padėką, kam tos gėlės. Reziumė: šita triukšminga porelė buvo festivalio atradimas, ilgam įsitvirtinęs mano grojaraštyje. Išėjome mažumėlę apkurtę bei gerokai pridusę nuo karščio ir oro trūkumo, bet buvo verta.

Wild Beasts.
Nors Gytis vis dar prisibijojo Tent Stage akustikos, noras išgirsti šiuos giedorėlius buvo per didelis. Ir teisingai, nes viskas ten skambėjo tobulai. Vėliau eidami Main Stage kalbėjome, kad rasti grupę su vienu tikrai išskirtinio tembro vokalistu yra ne taip paprasta, o grupė su tokiais dviem yra išties reta prabanga. Juo labiau, kad jie taip fantastiškai kartu dera – grynas malonumas ausims.

Jack White.
Prieš pat ketvirtą iš eilės puikų to vakaro koncertą prie mūsų galų gale prisijungė abi gražuolės su įraudusiais skruostais, o Eglė – dar ir su aguonų vainiku ant galvos (aguonų prisiskynė vieno iš daugelio pasiklydimo įtakotų stabtelėjimų metu). Jackas buvo prikimęs, bet plyšauti jam tai netrukdė, tad visa smuikininkės Mirtišės, klavišininko Su Ūsais, dieviškai energingo būgnininko ir kitų spalvingų veikėjų komanda užvirė mums tikrą pirtį. Didžioji dalis setlisto buvo iš abiejų solo albumų, bet netrūko ir visų septyniolikos jo grupių repertuaro. Be abejo, paskutinę grojo “Seven Nation Army“, po ko visą vakarą ir rytojaus rytą iš visų pašalių girdėjosi bliaunamas “ooo-o-oo-o-o-ooooo-ooooo!“ Prisipažinsiu, bliovėm ir mes. Kitaip negalėjom. Beje, Jacko mama liepė jam iš Lenkijos negrįžti be žmonos. Jis vieną tokią kandidatę išsitraukė iš publikos, bet ta buvo stuporo būsenoje, tad iki vestuvių turbūt nepriėjo.

Lykke Li.
Penktas to vakaro koncertas, nors ir palaimintas paties Jacko (“God bless Lykke Li!“), mane į miegų karalystę nusiuntė dar net neprasidėjęs. Belaukdami Lykkės ant žemės pasitiesėme paklotuko ir ant jo mažumėlę sukritome, tad netrukus aš jau periodiškai atsibudinėjau, vis nustebdama, kodėl čia dar nieks nevyksta. O tada kažkas pradėjo vykti, Lykke pradėjo kniaukti taip, lyg ant jos sinusų būtų užkritęs kaip minimum Jupiteris, užtamsintoje scenoje pasirodė žvaigždės, ir po penkių dainų man teko evakuotis kempingo link. Kitiems labai patiko.

OPEN’ER 2014: ANTRA DIENA

Pirma diena

Veikla.
Pradinis planas buvo važiuoti į pliažą, bet oras ryte buvo kažkoks sunkiai prognozuojamas, todėl pliažą atidėjom rytojui. Vietoj jo su Mykolu ir Co. nusigavom į geležinkelio stotį ir iškeliavom paturistauti į Gdanską. Mano atminty vis dar gyvavo 2011-ųjų Gdanskas su liūtimi ir krentančiomis kelnėmis, tad jaučiausi morališkai pasiruošusi pažintį atnaujinti. Šįkart jis visas švytėjo nutviekstas saulės, o aš kremu nuo saulės buvau pasitepusi labai atsainiai, tad galima sakyti, kad čia pradėjau savo tris savaites trukusią neplanuoto deginimosi epopėją. Dabar esu rekordiškai ruda – maždaug tokios spalvos, kokios vidutinis lietuvis būna vidury žiemos.

Gdanskas.
Grįžtam prie svarbiausios temos – turizmo. Tai štai, buvo saulėta, gražu, laimingi pamaklinėjom po senamiesčio gatveles, pametėm dalį draugų, o po to juos radom pakeliui į puikiosios Šv. Marijos bazilikos bokštą. 400 laiptelių! Ta bažnyčia vis dar yra vienas mano mėgstamiausių pastatų pasaulyje – gotikiniai jos langai yra tokio dydžio, kad viduje šviesu lyg atviroje galerijoje. O vaizdas nuo stogo išvis pasakiškas.

Dar Foursquare reitingų dėka pavyko labai sėkmingai išsirinkti pietų vietą – hipsterinį kabačioką pavadinimu “Original Burger“. Turbūt mėnesį chebra galvas suko, kol tokį originalų pavadinimą sugalvojo. Šiaip ar taip, maisto daug ir jis nuostabiai skanus. Ir, nors kabačiokas įsikūręs Pilies gatvės atitikmenyje, kainos labai lenkiškai padorios.

Svajonių gatvelė.
Po pietų dar pasimalėme krantine, prie apie būsimą Backstreet Boys koncertą reklamuojančių plakatų sudainavome “I Want It That Way“, vėl išsiskyrėme su draugais ir pakeliui į stotį prasukome pro anksčiau nužiūrėtą jaukią Šv. Marijos gatvelę (taip, ten Lenkija, ten viskas arba Mariacka, arba Jana Pawla, arba Pilsudskiego). Gatvelėje yra virš 50 namų, ir jie visi turi “peronus“ – atviras terasėles su laiptais per vidurį. Iki XIX a. pabaigos tokias turėjo dauguma Gdansko namų, bet tada vietos gudragalviai nutarė, kad jos trukdo eismui, ir jie daugumą nugriovė. Eismui gal ir nepadeda, bet atrodo fantastiškai. Be to, čia ant kampo radome begrojantį gatvės muzikantų kvartetą, kuris tapo mėgstamiausia Eglės festivalio grupe. Teko prisėsti ant vieno iš “peronų“ laiptelių ir niekaip negalėti pajudėti.

MGMT.
Gdanską teko palikti anksčiau nei norėjosi, nes manęs ir Gyčio laukė MGMT. Eglė būtų mielai pasilikusi klausytis gatvės muzikantų, o Gabija apskritai nesigaudė, kas per velnias tie MGMT, kol traukinyje aš jai visai apsimiegojusiai paniūniavau “Kids“ melodiją. Tada ji puolė tapšnoti sau per skruostus ir kitaip budintis, nes “Kids“ yra gerai. Tai ne, blyn. Tiesa, aš iš mūsų kompanijos vienintelė žinojau, kad ši grupė yra apsirūkę pankiukai, kuriems per netyčiom pavyko parašyti 2,5 superhito, kuriems nepatiko būti žvaigždėmis, ir kurie tolesnėje kūryboje nutarė užsiimti Pink Floyd ir Brian Eno stiliaus menais. Tad, kaip aš ir tikėjausi, koncertas buvo visiškai marichuaninė šiza su tripinėmis video projekcijomis ir žaliu Andrew megztuku. Ai, dar papais, kuriuos dosniai pademonstravo viena vaikinui ant pečių įsitaisiusi žiūrovė. Bendrai paėmus, man patiko, o kiti nelabai suprato. Vargšas Gytis “Kids“ praleido stovėdamas eilėje prie tacos, apie kuriuos papasakosiu vėliau, nes jie tikrai verti atskiro skyrelio.

MØ.

Šitą Gytis buvo nusižiūrėjęs kaip labai vertą dėmesio, o mes kaip ir nelabai turėjom daugiau ką veikti, tad nuėjome prie Here & Now scenos (tos, kur per vidurį tarp Main ir Tent), pasitiesėme Gabijos paklotuką, kuris buvo vienas iš esminių viso festivalio herojų, ir sukritome ant jo klausytis danės išsikalinėjimo. Pliusai: puikus vokalas, nenormaliai daug energijos; minusas: panašu į Lykke Li, Lana Del Rey ir visas kitas pastarojo meto hipsteres. Šiaip ar taip, kolektyviniams Pilateso pratimams ant paklotuko bei juos lydėjusiam isteriškam žvengimui šis koncertas tiko puikiai. MØ vis bandė užsimušti šokinėdama į minią, bet liko gyva.

Tacos.
Per MGMT Gyčiui pavyko suvalgyti labai rekomenduotinų tacos, tik jų reikėjo ilgai laukti. Paskaičiavom, kad iki Pearl Jam pradžios gal ir nelabai spėsim, bet nė vienas iš mūsų nesijautėm besantys dideli jų gerbėjai, tad tacos it is. Man užsisakinėjant jų vegetarišką variantą, berniukas prie kasos labai perspėjančiai perspėjo, kad teks laukti mažiausiai 20 minučių. Ok, mes alaus per tą laiką išgersim, normaliai. Bet tikrai mažiausiai 20 min. Taip taip, supratau ir pirmą kartą. Šiaip ne taip iš trečio karto sugebėjo labai ilgame klientų sąraše užsirašyti mano vardą, tada tą pačią procedūrą praėjo Gabija, ir išėjom gerti alaus. Kol išgėrėm, 20 minučių jau kaip ir ėjo į pabaigą, be to, buvo gan vėsu, tad nuėjome pastovėti kiosko ir iš arčiau pažiūrėti, kaip ten vykdomi mūsų užsakymai. O tu Jėzau tu Marija. Trys merginos uoliai kepa tacos, o viena iš jų dar ir dėlioja juos į dėžutes, laksto nuo orkaičių prie klientų, dalina įrankius ir servetėles bei atsiprašinėja klientų už vėlavimą. Vienas, jau minėtas, vyriškis stovi prie kasos ir dažniausiai tiesiog mąsliai žvelgia į tolį, nes naujai atėję klientai mano, kad mes stovim eilėje ir stoja už mūsų. Jis tuo nesipiktina, nes kuo ilgiau jie nesusipras, tuo ilgiau jis galės mąsliai žvelgti į tolį. Na, o paskutinis, esminis komandos narys pjausto daržoves – pjausto taip, lyg ne tik rankose peilio gyvenime nebūtų laikęs, bet ir daržovės neregėjęs. “Neskuba“ būtų per prastas žodis apibūdinti jo darbo tempams. Labiau gal “užmigo, ėmė lunatikuoti, užsuko į virtuvę ir jį vis dar miegantį pristatė prie darbo“.

Iš viso laukėm kažkur apie 40 minučių, kas nebūtų trukdę mums klausytis Pearl Jam, jei ne šalia bumbsėjusi Beat scena. Oi, prigadino šitas velnio išmislas mums nervų. Kai galų gale atėjo mano eilė atsiimti maistą, prietranka kasininkas dar kartą perskaitė mano vardą “Rasti“, nors aš jam jau prieš tai buvau sakiusi, kad skaitytų lenkiškai – kaip parašyta, blet. Kai šįkart parodžiau lengvą nepasitenkinimą, jis atsakė “Whatever“. Jei būčiau žinojusi, kaip man baigsis tacos valgymas, bučiau iškart sugrūdusi jam juos į snukį, bet tada dar turėjau vilties, kad visa šita nesąmonė turi bent kažkokią prasmę. Pradėjus valgyti paaiškėjo, kad jie į tacos pridėjo tiek su didele meile supjaustytų pomidorų, kad tešla išskydo ir pradėjo irti dar net neatsikandus. Prisiekiu, kad vienu momentu sėdėjau apsidrabsčiusi įdaru bei tešlos liekanomis ir užvertusi galvą į žvaigždėtą dangų rėkiau iš pasiutimo kaip koks Bruce Willis. Fuck, net vėl susinervinau prisiminusi.

Pearl Jam.
Baigę nervų gadinimą (beje, Gabijai pomidorų kliuvo mažiau, tad jai tacos valgymas praėjo gan sklandžiai ir skaniai), visi keturi išėjome prie Main Stage. Šiek tiek ten stabtelėjome, nustatėme, kad vis dar nesame gerbėjai, šalta, o palapinėse laukia kontrabanda įsineštas alkoholis, tad nėr čia mums ką veikti. Čia pabudo Gabijos gyvenimo principas “atvažiavus šitiek tūkstančių kilometrų…“, ir ji pasiliko dar paklausyti, o mes nušlepsėjome į kempingą. Ten įsikūrėme mūsų su Gabija būstinėje ir pradėjome lietuviško džino vartojimą. Ilgai bandę nustatyti, koks geriausias jo santykis su toniku, atradome, kad tai būtų 0% džino ir 100% toniko, bet su visokiais traškančiais užkandžiais suėjo. Gabija grįžo dar labai negreitai, nes koncertas jai kuo toliau, tuo patiko labiau. Kaip suprantu, kulminacija buvo The Who “Baba O’Riley“ atlikimas su žaliojo MGMT megztuko pagalba. Atrodo neblogai, bet vis tiek nepasakyčiau, kad labai gailėčiausi praleidusi.

Po to Gabija dar sugebėjo klasta išsmukti į Rudimental. Tipo, trys merginos prieš miegą išėjo į tūliką, bet viena iš jų į tūliką išėjo su kuprine. Na, bet jau tų tai aš tikrai nesigailiu, nes, nors diena lyg ir nebuvo labai turininga, pavargudi buvau žvėriškai. Turbūt vakar dienos turiningumas prisivijo.
Trečia diena

Open’er 2014: Įžanga ir pirma diena

Mano šeštasis iš eilės apsilankymas Kosakowo aerodromo lauke buvo ypatingas dėl kelių priežasčių: iš pavadinimo išmesto “Heineken“, galų gale įkalbėtų prisijungti Eglės ir Gyčio, po 5 metų pertraukos sutikto Jeremy iš mano pirmojo festivalio bei rekordiškai trumpos ir sklandžios kelionės. O bet tačiau gal pradėkime viską iš pradžių, kad netyčia ko nors svarbaus nepraleistume.

Pirma diena

Pagrindinis ekipažas.
Jis susidėjo iš The Awesome Foursome: Eglės, Gyčio, Gabijos ir manęs. Mudvi su Gabija dvejus metus zyzėme kitai Foursome pusei, kad reikia važiuoti į Gdynią, bet Eglės šita mintis kažkodėl nežavėjo. Gal todėl, kad ji nemėgsta kokių 95% čia grojamos muzikos? Gal ir taip, bet, šiaip ar taip, su aktyvia Gyčio pagalba šiemet ją įkalbėti pavyko, tad ekipažas buvo štai toks.

Kelionės niuansai.
Bėdelė buvo tokia, kad Gabija iš komandiruotės Šveicarijoje parskrido pirmąją festivalio dieną, apie 1 val. nakties. Todėl po visų daiktų rinkimų, išvažiavimų, grįžimų ir vėl išvažiavimų mums Vilnių palikti pavyko tik apie 3 val. Parašiau kito ekipažo atstovui Mykolui, kad užimtų vietą mūsų palapinėms, bet jie irgi važiavo su niuansais, tad sutarėme, kad vietą užims tie laimingieji, kurie sugebės pirmi pasiekti tikslą. Aš visą naktį šturmanavau, bet neišgerto ir atitinkamai neišmyžto alaus dėka stojome tik vieną kartą ir netgi per daug neviršydami greičio apie 10 val. vietos laiku jau buvome Gdynioje. Pakeliui pasigėrėjome nuostabiu ūkanotu saulėtekiu Mozūrijos miškeliuose, ir Lenkija Eglės ir Gyčio akyse užsidėjo pirmą pliusą.

Kempingas ir orai.
Laimė užimti vietą palapinėms visgi kliuvo mums, bet didelio streso tai nesukėlė, mat šiemet turbūt pirmą kartą nuo tada, kai aš pradėjau lankytis Opener’yje, jis buvo mažesnis nei pernai. Kempinge vietos buvo sąlyginai nemažai, ir organizatoriai nebuvo taip smarkiai nusiteikę spausti palapinių vienos prie kitos kaip ankstesniais metais. Mykolas ir dalis jo Co. pasirodė maždaug po valandos ir puolė statytis savo ir likusių Co. narių palapinių. Mes išėjome apsirūpinti pinigais ir maistu, o belaukiant maisto kilo toks mielas škvaliukas su perkūnija. Stengdamiesi pakelėje neišmėtyti bulvyčių, greituoju ėjimu parvarėme į palapinę ir į ją belįsdami su užuojauta užfiksavome liūtyje besimaudančią bei milžinišką ne savo palapinę vėjyje betąsančią kaimynų draugiją. Deja, altruizmo savyje užfiksuoti pavyko nedaug, tad susitelkėme į kirmino marinimą.

Tolesni orai.
Pavalgę sukritome šiek tiek nusnausti, bet daugiausiai po valandos atsibudome nuo perkaitimo, – lietus baigėsi ir pasirodė visas likusias festivalio dienas karaliavusi saulė. Tik visą kelionę pramiegojusi Gabija temperatūros pokyčiams nepasidavė ir ramiausiai sau parpė su džinsais ir dar rankšluosčiu ant galvos, kad jau tikrai nesušaltų.

Gdynia.
Kadangi miegoti buvo sudėtinga, šiaip ne taip prižadinome Gabiją ir iškeliavome į Gdynią apsirūpinti vandeniu, alumi ir rimtesniu maistu. Kadangi legaliai į kempingą įsinešti galima tik “Heineken“, aplink stotį esančios parduotuvės per keturias dienas turbūt pasidaro pusmečio pardavimų planą. Apsipirkę dar sustojome restoranėlyje užkąsti, ir aš pirmą kartą paragavau įdomaus lenkų patiekalo pavadinimu chłodnik litewski. Kaip ir priklauso, chlodnikas buvo ružavas, bet tuo jo “litewski“ savybės ir baigėsi, bo lenkai pamiršo įdėti kefyro, išvirti bulvių, vietoj šviežių agurkų pridėjo raugintų, o baigiamajam akordui dar įmetė porą rūgštynių lapų. Brudas konkretus. Tiesa, Gytis irgi gerai užsirovė ant barszcz czysty, kuris susidėjo iš raudono vandenėlio taškas.

Interpol.
Dabar va specialiai įsijungiau “NYC“ klipą, kad galėčiau palyginti, ar tikrai Paul Banks visada skamba kaip ožys. Sakiau gi, kad ne! Įraše skamba kaip normalus depresuotas dviejų natų diapazono tenoriukas, tokia kūdesnė Tom Smith iš Editors (beje, labai sėkmingas įvadas į pernykštį festą) variacija. O va gyvai skambėjo kaip žiauriai erzinantis, per lėkštes šakutėm braukantis ožys – tiesa, vis dar dviejų natų. Dar gali būti, kad mes labai nesėkmingai atsistojome prie kokios nors kolonėlės, nes filmuke irgi neatrodo labai baisiai. Žo, iškentėm kokias tris dainas ir nutarėm paėjėti saugesniu atstumu link alaus. Iš toliau buvo geriau.

Metronomy.
Kadangi Interpol nuvylė, galėjau ramia sąžine eiti klausyti šių multikinių vaikių. Mums su Gabija labai patiko, o Eglė su Gyčiu pasibaisėjo Tent Stage akustika. Vėliau išvedžiau teoriją, kad jie tiesiog nepriima triukšmo kaip sudėtinės muzikos dalies, ir jie su manimi nesiginčijo. Aš muzikoje priimu viską, kas nėra per daug monotoniška ir neskamba kaip barzdoti kanopiniai, tad mėgavausi iš širdies, ir didžioji dalis palapinėje susigrūdusios publikos darė tą patį.

The Black Keys.
Gabijos koncertas nr. 1, po kurio ji paskelbė, kad festivalis oficialiai pavyko, ir daugiau jau niekas nebesvarbu. Tvarkingas bliuzrokas be jokių didesnių išsidirbinėjimų dar niekam nepakenkė, tad belieka pripažinti, kad buvo žiauriai smagu. Tiesa, bent šiek tiek išsidirbinėjimo koncertui gal būtų  suteikę daugiau energijos ir šarmo, bet švarus, profesionalus atlikimas savo vertės irgi turi. Ypač vokalas, Mr. Banks! Ai, dar The Black Keys mus pradžiugino be konkurencijos šūdiniausiomis ekranų projekcijomis, kurios rodė lyg ir tai, kas vyksta scenoje, tik su visokiais filtrais, trūkinėjimais ir nesinchronizuotu vaizdu. Pirmas minutes atrodė, kad kažkas sugedo, o po to supratom, kad čia gal visgi Mianas. Down with this sort of thing!

Haim.
The Black Keys užturbino taip, kad išsipildė mano svajonė po bemiegės nakties ištverti iki Haim. Nuėjom atgal į Tent Stage tikėdamiesi mergaitiško popso, gavom maždaug vieną tokią dainą, o tada moterys pradėjo virinti heavy metalą. Eglė ir Gytis staigiai evakavosi, Gabija pusiau miegodama dar liko, o aš patyriau nušvitimą ir visą koncertą prašokinėjau kaip užsukta. Bosistė savotiškai priminė mūsiškę Jazzu – fantastiška atlikėja, kol nepradeda šnekėti. Tada apima didelė svetima gėda. Dar šio koncerto metu prasidėjo tendencija Lenkijoje ieškoti antrų pusių, nes kažkas iš publikos bandė pirštis gitaristei Daniellei, o bosistė Este atskaitė moralą apie tai, kad taip paprastai prie jos sesers nieks neprieis.

Foster the People.
Po Haim užsiturbinau dar labiau, tad labai neprieštaravau Gabijos norui pasiklausyti šitos dviejų gabalų grupės. Vieną iš jų pagrojo iš karto, kad nesikankintume, o antrą pasiliko pabaigai, kad nepabėgtume. Deja, per vidurį ėmė groti kažkokius gilius menus, o apie 2 val. nakties taip su žmonėmis elgtis negalima. Taip mes “Pumped Up Kicks“ ir neišgirdom, bet dienos pasiekimai jau ir taip buvo labai neprasti, tad per daug nesigailėjom. Atradimas: pasirodo, kad ten dainuoja ne vaikinas ir mergina, o tik vienas dviem frontais varantis vaikinas, kankinamas mano mėgstamiausios amerikietiškos ligos – pernelygbaltidantito.

Antra diena
Trečia diena

Mama Africa: Pabaiga

Šešiolikta diena

Kadangi jau atsirado naujų aprašinėtinų nuotykių, skubu galų gale pabaigti savo smarkiai per ilgai užsitesusią sagą apie PAR.

Tai štai, priešpaskutinę mano kelionės dieną nutarėme grįžti iš arčiau apžiūrėti Knysnos, kuri jau buvo spėjusi mane nudžiuginti anksčiau. Pakeliui užsukome į šeštadieninę mugę, kur jau irgi buvome lankęsi prieš savaitę, ir šįkart netgi nepavėlavome pusryčiams, kuriuos mums praskaidrino Donovan garso takelis. Beje, neseniai sužinojau, kad Donovan yra panašus būtent PAR būdingas fenomenas kaip ir Rodriguez, – gal jiems ten patinka ne per daug energingi vyriškai, pasivadinę mononimais. Morrissey turėtų irgi prasinešti.

Atvykę į Knysną, visų pirma patrumpinome kelią link lankytino objekto per autobusų stotį, tad man galų gale pavyko bent trumpam atsidurti vietoje, kur be manęs ir Alwino daugiau baltų veidų nesimatė. Dar ten buvo didelis sambrūzdis, grojo muzika, ir sklido kažkur vietoje kepamo neįprasto maisto kvapai. Žodžiu, praktiškai galiu teigti, kad Afrikos biškį mačiau.

Dar truputį pasimalėme po miestą, radome pagal Keiptauno pavyzdį įrengtą Waterfront ir apžiūrėjome vieną keisčiausių šioje kelionėje matytų vietų – Thessen salą. Tai yra su sausuma tik vienu tiltu sujungtas gyvenamasis kvartalas, kurio namai turbūt yra tokie pat prašmatnūs, balti ir vienodi, kaip ir jo gyventojai. Sakau “turbūt“, nes nė vieno gyventojo nemačiau, – jausmelis buvo kaip atsidūrus zombių apokalipsėje. Šiaip ar taip, šiek tiek pasidairę ir pažvengę iš prabangaus Faneros gatvės pavadinimo evakavomės atgal į gyvųjų zoną.

This slideshow requires JavaScript.

Prekybos centre suvartojome po milžinišką kiekį deserto ir, kadangi sėdėjome prie pat praėjimo, prisižiūrėjome pačių įvairiausių asmenybės ir stiliaus egzempliorių. Viena stilinga asmenybė apsipirkti išėjo su makiažu, papuošalais ir labai elegantiška virtuvine prijuoste – nebent aš kažko nežinau apie tradicinius PAR apdarus. Pavalgę dar prasiėjome po knygyną, kur aš įsigijau fantastiškai gero detektyvų kūrėjo Deon Meyer romaną (dabar jau skaitau kitą, parsisiųstą iš bookdepository.co.uk).

Baigę reikalus prekybos centre, nuvažiavome į turbūt populiariausią Knysnos turistinį objektą – kalvą, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Knysnos lagūną. Po to pasijutome jau suvirškinę desertą, tad papietavome kalvos papėdėje įsikūrusiame itališkame restoranėlyje su ne ką prastesniu vaizdu. Labai daug pasakoti nėra ką, bet užtat dar yra nuotraukų.

This slideshow requires JavaScript.

Jau nepamenu, ką veikėme vakare grįžę, bet vakaras buvo ramus. Turbūt dar kankinau Boots. Beje, prieš porą savaičių nutiko tragiška nelaimė: vargšė Boots pakliuvo po automobilio ratais ir iškeliavo į amžinojo peliavimo plotus. O štai kokia rami, soti ir viskuo patenkinta ji buvo prieš mums atsisveikinant:

Septyniolikta diena

Ankstų rytą kėlusi, susikroviau lagaminą ir nustebau pamačiusi, kad viskas į jį kuo puikiausiai telpa, o ir svorio gal tik kokiu 1.5 kg daugiau nei atvykstant. Štai ką reiškia rimtos šokoladinės lauktuvės iš Lietuvos!

Kelionė į Keiptauną buvo ilga ir karšta, bet nuotaikinga, o ir pietūs netoli Stellenbosch įsikūrusioje “Buena Vista Social Cafe“ visiems patiko. Man šis paskutinis pasivažinėjimas PAR greitkeliais labiausiai įstrigo tuo, kad betyrinėdamą atlasą galų gale supratau, kas man negerai su vietine saule, – ogi dieną ji šviečia iš šiaurės. Štai jums ir mažytis subtilus atradimas paskutinę kelionės dieną.

Oro uoste atsibučiavusi su Alwinu ir jo mama bei pasilikusi laiko minimaliam lauktuvių pirkimui praėjau apsaugą. Tada pasukau ten, kur rodė rodyklės, ir gan greitai pasiekiau kamštį, kuriame ir praleidau likusią valandą su aplink psichuojančiais kolegomis keliauninkais. Aišku, tai, kad prie kokių aštuonių pasų patikros kompų sėdėjo kokios trys Shaniquos, iš kurių vienai tas kompas dar ir neveikė, nebuvo labai gerai, bet vis tiek man labiausiai norėjosi aprėkti visus tuos spirgančius asilus. Nu neišskris, bliamba, lėktuvas be tavęs, nes ir visi kiti jo keleiviai stovi toj pačioj jobanoj eilėj! Trumpai tariant, savo vietą pasiekiau ne pačios geriausios nuotaikos ir be lauktuvių.

Futbolininkų nebuvo; “KLM“ maistas man patiko labiau nei “Air France“; miegoti sekėsi prastai, bet užtat vidury nakties paguodai gavau ledų; “Air France“ filmų pasirinkimas patiko labiau nei KLM – pažiūrėjau “The Great Dictator“ (tiesa, paskutines 20 minučių su garsiąja Chaplino kalba pramiegojau, o po to tingėjau atsukti) ir “The Graduate“ (nieko nepramiegojau).

Aštuoniolikta diena

Paryžiuje leidomės kažkokiu bedieviškai ankstyvu laiku, o persėdimui turėjau apie 3 val., tad net klaidžiajame CdG oro uoste pasiklysti nepavyko. Nupirkau pavėluotų saldžių lauktuvių kolegoms ir smirdinčio sūrio sau, o likusį laiką prameditavau laukimo salėje.

Varšuvoje buvau apie pietus, kurį laiką pasiblaškiau ratais bandydama surasti saugyklą daiktams ir išsikeisti jai reikalingų monetų, bet galų gale viskas pavyko. Nuvažiavau į centrą, nuėjau papietauti į pirmą pasitaikiusį noodle barą ir iškart ėmiau ilgėtis PAR maisto. Iki šiol dar kartais pasiilgiu. Kadangi pasirodė, kad noodle baras melavo apie savo WiFi būklę (o WiFi buvo vienintelė priežastis, dėl kurios aš ten apskritai ėjau), teko pasiguosti vizitu “Starbuck’s“.

Sutvarkiusi skrandžio ir komunikacijos reikalus, jau ramiai pasivaikščiojau Nowy Swiat gatve, apžiūrėjau universiteto parką, senamiestį. Smegenys dar būtų norėjusios tyrinėti toliau, bet kojos kategoriškai atsisakė, tad parvažiavau į oro uostą ir su knyga įsitaisiau laukti išganingojo autobuso į Vilnių.

Autobusas pasirodė ne toks išganingas, kaip “Simple Express“, kuriuo atvažiavau iš Vilniaus, bet jau buvau ne tos būklės, kad labai dėl ko nors piktinčiausi. Nu, neveikė tas tūlikas, nu, rėkavo tie ukrainiečiai, bet miegojosi visai neprastai.

Devyniolikta diena

Atradau būdą, kaip iš atostogų paryčiai grįžus į lietingą Vilnių pajusti milžinišką malonumą, – tiesiog reikia keliauti pusantros paros. Tas faktas, kad kažkur šiame mieste yra mano lova, automatiškai atpirko visas susiraukusias bobutes 1G autobuse. Grįžau namo.

Proginis intarpas

Žinau, kad dar nepabaigiau aprašinėti sagos apie PAR (tas faktas, kad liko aprašyti paskutinę dieną, ir to nesugebu padaryti jau kokias 3 savaites, turbūt daug ką pasako apie mano asmenybės ypatumus). O bet tačiau, šiandien prasideda Pasaulio futbolo čempionatas’2014, o aš jau taip seniai nelepinau jūsų fantastiškai paviršutiniškai įrašais apie gražius vyrus. Tad štai jums mano rinktinis line-up’as, sudarytas ne visai pagal būsimą įvarčių, rezultatyvių perdavimų ir perimtų kamuolių skaičių.

Vartininkas:

Gianluigi Buffon (Italija). Šioms mėlynoms akims aš ištikima nuo 2002-ųjų čempionato Japonijoje ir Pietų Korėjoje, kuomet apskritai susidomėjau futbolu. Tas faktas, jog Gigi laikomas vienu geriausių visų laikų vartininku, situacijos tikrai negadina.

Centro gynėjas Nr. 1:

Mats Hummels (Vokietija). Nežinau, kaip jis su tokia d’Artanjaniška šypsenėle gali būti vokietis, bet su faktais nepasiginčysi. Euro 2012 žaidė puikiai, tad ir Brazilijoje į jo sugebėjimą nukenksminti priešininkų puolėjus vokiečiai deda daug vilčių.

Centro gynėjas Nr. 2:

Benedikt Höwedes (Vokietija). O, čia jau tikras vokietis – Akvilei patiks, Gabrielei ne. Šitas į dideles žvaigždes nepretenduoja, bet į sąrašą įtraukiamas cuz cute.

Kairiojo krašto gynėjas:

Patrice Evra (Prancūzija). Penkiskart Premier League čempionas, Čempionų taurės savininkas ir dar visoks koks nugalėtojas, bo žaidžia Manchester United. Buvimas Prancūzijos kapitonu kol kas nieko gero neatnešė, bet dar ne vakaras. Užtat šypsenos mielumas per gyvenimą turbūt atnešė daug visokių gėrybių.

Dešiniojo krašto gynėjas:

Mathieu Debuchy (Prancūzija). Kadangi centrą atidaviau vokiečiams, logiška kraštuose irgi laikytis simetrijos ir juos palikti prancūzams. Šitas Newcastle United gėris ir grožis gėdos tikrai nepadarys.

Centro saugas Nr. 1:

Raul Meireles (Portugalija). Mano meilę šitam pankui galima paaiškinti trimis esminiais punktais: 1) barzda; 2) tatuiruotės; 3) liūdnos akys, kurios, pasak mano buvusios kolegės Milenos, kelia norą apkabinti ir paguosti. O dar jis įmušė vienintelį mano gyvai matytą Premier League įvartį. Na, ir dar jis – be konkurencijos didžiausias hipsteris futbolo pasaulyje.

Centro saugas Nr. 2:

Xabi Alonso (Ispanija). Dar viena ryža barzda iš Iberijos pusiasalio. Tobulai gražus vyras, kuris Euro 2012 išvedė Ispanijos rinktinę į pusfinalį, įmušęs du įvarčius amžiniems nelaimėliams prancūzams.

Kairiojo krašto saugas:

Neymar (Brazilija). Žudikas kūdikio veidu, į kurį brazilai šiemet sudėję turbūt visas viltis.

Dešiniojo krašto saugas:

Antonio Valencia (Ekvadoras). Dar vienas iki ausų tituluotas ir akių pernelyg neapsunkinantis Manchester United žaidėjas.

Centro puolėjas Nr. 1:

Sergio Agüero (Argentina). Nenormaliai talentingas futbolininkas ir buvęs Maradonos žentas. Tiek ir pakaks.

Centro puolėjas Nr.2:

Fernando Torres (Ispanija). Kadangi turiu vieną rimtą puolėją, galiu turėti vieną ir dėl grožio. Nors šitas turi savybę pačiu netikėčiausiu momentu staiga prisiminti savo auksinius laikus. Žiū, gal ims ir parodys ką nors.

Mama Africa: baidarės, sraigės ir nastiness

Penkiolikta diena

Mano vizitui PAR artėjant prie pabaigos, dar buvo likę keletas neįgyvendintų planų, tad dieną nr. 15 paskyrėme vienam jų – plaukimui baidare. Praeitą vasarą per lietų irkluodamas nenormaliai siaura ir vingiuota Verkne, Alwinas buvo ir sužavėtas, ir pasibaisėjęs, nes iki tol jo patirtis apsiribojo plaukimu plačia ir visiškai netemperamentinga upe Touws. Bet užtat vaizdai ten įspūdingi: abipus žaliuoja aukšti, statūs, tankiu subtropiniu mišku apaugę krantai, kurių aš nenufotografavau, nes saugumo sumetimais nutariau iš brolio pasiskolintą telefoną palikti ant kranto. Google rodo štai ką:

Pairklavus šiek tiek mažiau nei valandą, upė tampa tokia sekli, kad toliau plaukti nebeįmanoma. Šioje vietoje reikia išlipti (susirinkus daiktus, kad atgal skubantys kiti baidarininkai netyčia neišplauktų su ne savo rankinukais daiktadėžėse) ir maždaug 2 km keliauti palei šlaitą nutiestu pėsčiųjų taku iki labai fotogeniško krioklio. Čia aš jau tikrai gailėjausi, kad nepasiėmiau telefono, – tuo labiau, kad apsiversti ar kaip nors kitaip jo sušlapinti buvo praktiškai neįmanoma. Baidarių nuomos firma Eden Edventures rodo štai ką:

Pagal planą prie krioklio turėjom nusimaudyti, bet vandens lygis buvo labai pakilęs, o krioklys piktai šniokštė, tad po ilgų strateginės vietos paieškų maudymąsi atidėjome prie baidarių nuomos punkto esančio Wilderness miestelio paplūdimiui. Prisisėdėję ant saulėje įšilusių akmenų grįžome prie savo baidarių ir parsipliuškenome atgal. Beje, nors į priekį plaukėme prieš srovę, potvynio dėka atgal plaukti buvo kur kas sunkiau.

Parsikasę į Wilderness pavalgėme ispaniškame paplūdimio restoranėlyje ir išėjome pasivaikščioti pakrante. Didžiausia atrakcija buvo bangų į krantą išmestos medūzos ir jomis mintančios mažytės jūros sraigės, kurios man varė visišką siaubą. Bangos jas irgi išmeta į krantą – šimtus, tūkstančius sraigiukų, – ir jos iškart įsikasa į smėlį. O tada, iš kelių ar net keliolikos metrų užuodusios medūzą, išsikasa ir pradeda piligrimystę grobio link. Pagal tai, kaip liūdnai atrodo besimėtantys nususę medūzų gabalėliai, panašu, kad tos sraigės yra aršūs gyvūnai. Aš susidūrusi su visu šituo vaizdu įvaldžiau tokį ilgą pasibjaurėjimo pilną “eeeee“ su iškištu liežuviu. Alwinui viskas atrodė baisiai juokinga.

Kol aš baigiau savo pliuškenimąsi ir šokinėjimą per bangas, jau buvo po 17 val., ir saulė ryžtingai traukė vakarop. Be manęs besimaudančių daugiau nebuvo, nors Indijos vandenyno vanduo, mano lietuvišku supratimu, tikrai šiltas.

Pasukome atgal link mašinos ir jau visai netoli jos išvydome vieną geriausių kelionės metų regėtų scenų. Arabas, pagal vilkimą ir ant galvos ryšimą paklodes turbūt saudis, trys jo žmonos su pilnom burkom ir trys vaikai pliaže susistatę kuoliukus žaidžia kriketą. Laksto, krykštauja sau – gražu žiūrėti, ypač į lakstančias ir krykštaujančias burkas. Aš eidama pro šalį svarsčiau, ar būtų padoriau rankšluosčiu prisidengti viršutinę maudymuko dalį, ar apatinę, bo abiem rankšluosčio nepakako. O priešais mus ėjo dvi moteriškės su miniatiūriniu šuniuku iš terjerų giminės. Tas pamatė kriketo kamuoliuką ir puolė jungtis prie žaidimo, o visi musulmonai, kuriems šunys yra nešvarūs ir besikandžiojantys gyvūnai, baisiai išsigando ir puolė klykauti. Žodžiu, bendras vaizdas buvo kaip iš kokio 80-ųjų siurreaalistinio muzikinio klipo.

Kol aš persirengiau ir mudu apkeliavome Wilderness centrą bei suvalgėme po desertą, saulė galutinai nusileido, tad grįždami į Groot-Brak dar turėjome progą sustoti pafotografuoti reto gražumo dangaus. Na, o grįžę ėmėme ruoštis savaitės projektui – vizitui legendiniame “McNasty’s“. Deja, turiu jus nuvilti: niekas nesusimušė, niekas ant nieko neišpylė alaus, niekas neturėjo ištatuiruotų svastikų, ir apskritai viskas vyko labai padoriai. Geriausia vakaro dalis buvo vieno žmogaus grupė, susidėjusi iš vieno žmogaus, jo gitaros bei kažkokiu stebuklingu būdu skambančių būgnų, boso ir vietomis netgi styginių. Pastangas įvertinome.

This slideshow requires JavaScript.